Permainų laikas atnešė ne vieną išbandymą

Per­mai­nų lai­kas at­ne­šė ne vie­ną iš­ban­dy­mą

Klai­pė­dos dra­mos teat­ro ak­to­rės Re­gi­nos Ar­ba­čiaus­kai­tės-Flick gim­ti­nė – Šiau­liai, o vai­kys­tės, mo­kyk­li­niai me­tai bė­go Jo­niš­ky­je, Pak­ruo­jy­je, Ak­me­nė­je. Dau­giau nei pen­kias­de­šimt vaid­me­nų ki­ne ir teat­re su­kū­ru­si ak­to­rė Šiau­liuo­se vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me pri­si­mi­nė vai­kys­tę, vaid­me­nis ir mo­ky­to­jus – di­džiuo­sius ak­to­rius.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai

„Nie­ka­da ne­te­ko da­ly­vau­ti su­si­ti­ki­me Šiau­liuo­se, nors čia esu gi­mu­si ir daž­nai bū­nu“, – sa­kė ak­to­rė. Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ku­sį su­si­ti­ki­mą ji pra­dė­jo ek­ra­ne pa­ro­dy­ta iš­trau­ka iš is­to­ri­nės dra­mos „Ka­ra­lie­nė Mor­ta“, ku­rio­je įkū­ni­jo ka­ra­liaus Min­dau­go žmo­ną.

Mo­nop­je­sę spe­cia­liai žmo­nai pa­ra­šė ra­šy­to­jas Ro­kas Flick. Pir­miau­sia spek­tak­lis „Ka­ra­lie­nė Mor­ta“ bu­vo pa­sta­ty­tas su Kel­mės ma­žuo­ju teat­ru (re­ži­sie­rius Al­gi­man­tas Ar­mo­nas). Vė­liau „sa­va­ran­kiš­ko­mis są­nau­do­mis“ nu­fil­muo­tas ir pla­ti­na­mas DVD. „Mo­ra­li­nis pa­si­ten­ki­ni­mas ir at­pil­das“, – taip šį dar­bą va­di­na R. Ar­ba­čiaus­kai­tė.

Skaid­rė­se ak­to­rė ro­dė šei­mos, spek­tak­lių fo­tog­ra­fi­jas. Sus­to­jo ties vai­kys­tės nuo­trau­ka, ku­rio­je įam­žin­ta gi­mi­nė, o cent­re – iš­skleis­tą si­jo­ną lai­kan­ti R. Ar­ba­čiaus­kai­tė.

„Gal­vo­ju: ar pri­gim­tis to­kia prieš vi­są gi­mi­nę at­si­sto­ti, ar ma­ne taip pa­sta­ty­da­vo?“ – juo­kė­si ak­to­rė, dar­že­lio fo­tog­ra­fi­jo­se taip pat bū­da­vu­si pir­ma. O per pro­se­ne­lės lai­do­tu­ves, kai bu­vo dar ma­žy­tė, ku­ni­gas pa­sa­kęs: „Iš ši­tos mer­gai­tės kaž­kas bus.“

Ak­to­rės vai­kys­tės na­mai bu­vo Vai­sių gat­vė­je: „Gy­ve­ni­mas bė­ga, mi­rus se­ne­liams, ar­ti­mie­siems tro­be­lę te­ko par­duo­ti.“

R. Ar­ba­čiaus­kai­tės ma­mos šei­ma – pen­kios se­se­rys, trys bro­liai. Tik vie­na se­suo iš šios gau­sios šei­mos iš­ke­lia­vu­si am­ži­ny­bėn, vi­si ki­ti – il­gaam­žiai. Vy­riau­sia­jam da­bar – 92, ak­to­rės ma­mai – 90 me­tų.

R. Ar­ba­čiaus­kai­tės tė­vai su­si­pa­ži­no Jo­niš­ky­je, o ak­to­rė gi­mė Šiau­liuo­se. Dar ne­bu­vo nė vie­ne­rių, kai per­si­kraus­tė į Pak­ruo­jį. Čia bai­gė pra­di­nę mo­kyk­lą.

Penk­tą kla­sę R. Ar­ba­čiaus­kai­tė lan­kė Šiau­liuo­se: kai ma­ma vėl kei­tė dar­bo vie­tą ir iš Pak­ruo­jo per­si­kraus­tė į Ak­me­nę, mer­gai­tė ap­si­gy­ve­no pas mo­čiu­tę. Ir da­bar pui­kiai pri­si­me­na, kaip Kaš­to­nų alė­ja ke­liau­da­vo į tuo­me­tę 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

At­min­ty­je įstri­go ba­le­to pa­mo­kos Kul­tū­ros na­muo­se, kur po­ro­je šo­ko su Kip­ru Chle­bins­ku, vė­liau ta­pu­siu pri­ma­ri­ju­mi.

Kai po me­tų ga­biems šo­kė­jams bu­vo pa­siū­ly­ta vyk­ti į M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą, R. Ar­ba­čiaus­kai­tė nu­ta­rė va­žiuo­ti pas ma­mą: pa­var­go ir nu­si­bo­do kru­vi­nos ko­jos.

„Da­bar gal­vo­ju, gal ir ge­rai, ko­kia iš ma­nęs bū­tų ba­le­ri­na, jau se­niai bū­čiau pen­si­jo­je. O da­bar dar teat­re“, – juo­kė­si ak­to­rė. Bet ba­le­to pa­mo­kos ne­nuė­jo vel­tui – su­tei­kė mu­zi­kos pa­jau­ti­mą, ju­de­sio grakš­tu­mą.

Iš Vil­niaus – į Klai­pė­dą

Kai Ak­me­nė­je bai­gė 11 kla­sę, abe­jo­jo, kur sto­ti. Ap­sisp­ręs­ti pa­dė­jo ato­sto­gų grį­žu­si drau­gės se­suo, dir­bu­si te­le­vi­zi­jo­je re­ži­sie­re. Iš jos su­ži­no­jo, kad ren­ka­mas re­ži­sie­riaus Hen­ri­ko Van­ce­vi­čiaus kur­sas.

Bū­da­ma tre­čia­me kur­se, su­vai­di­no Lui­zą F. Ši­le­rio „Klas­to­je ir mei­lė­je“. Tik pir­mo­jo vaid­mens nuo­trau­ka neiš­li­ko. Kai at­va­žia­vo vaid­me­niu pa­si­gir­ti mo­čiu­tei, te­ta pa­pra­šė leis­ti nuo­trau­ką nu­siųs­ti į Bra­zi­li­ją – ki­tai te­tai. Pa­žiū­rės ir at­gal par­siųs. Nuot­rau­ka pa­si­me­tė: ne­nu­ke­lia­vo nei į Bra­zi­li­ją, nei grį­žo į Šiau­lius. Iš pir­mo­jo spek­tak­lio li­ko tik kos­tiu­mo es­ki­zas.

„Teat­re bu­vo daug dar­bo, jau­ni­mas, kaip vi­sa­da, eksp­loa­tuo­ja­mas. Daug ak­ty­vaus dar­bo bu­vo ir te­le­vi­zi­jo­je. Bet atė­jo lai­kas, kai pa­si­jau­ti iš­sem­tas, – sa­kė ak­to­rė. – Apie šei­mą nie­ka­da ne­gal­vo­jau. Gal­vo­jau, kad nie­ka­da ne­te­kė­siu, vai­kų tik­rai ne­tu­rė­siu. Ne­ži­nia, ar čia gam­ta taip pa­da­rė: pa­ju­tau, kad rei­kia at­si­trauk­ti.“

Ak­to­rei bu­vo 28-eri, kai su­ti­ko bū­si­mą vy­rą. Ir su­pra­to: tai yra žmo­gus, su ku­riuo no­rė­tų šei­mos ir vai­kų.

„Gal pa­ju­tau jė­gą, tvir­ty­bę. Gal dėl to, kad pa­ti au­gau be tė­vo, jis mus pa­li­ko. Mes su vy­ru tu­ri­me bend­rą ry­šį, kal­bą, su­pra­ti­mą apie ver­ty­bes, šei­mą, vai­kus. Tik­rai esu lai­min­ga. Ak­to­rės, ku­rioms ne­nu­si­se­ka as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas, sa­ko: „Tau vis­kas ge­rai, tu lai­min­ga, kam tau tas teat­ras?“ Am­ži­ną atil­sį ak­to­rius Šur­na sa­ky­da­vo: „Jei­gu aš bū­čiau ta­vo vie­to­je, tik­rai ne­dirb­čiau.“

Bet R. Ar­ba­čiaus­kai­tė ži­no: ak­to­riui yra blo­gai, kai daug dar­bo, bet kai jo nė­ra – vėl blo­gai.

1995 me­tais ak­to­rė su vy­ru iš Vil­niaus per­si­kraus­tė į Klai­pė­dą. Teat­re tuo me­tu bu­vo „sa­vo­tiš­ka griū­tis“ – teat­rai be­veik tuš­ti, šal­ti. Lai­kė, trau­kė tik fil­muo­tas se­ria­las „Gi­mi­nės“.

„Pa­ma­niau, bai­sūs čia at­stu­mai – Vil­nius–Klai­pė­da, – sa­ko ak­to­rė. – Bet kol kas esa­me vie­no mies­to vals­ty­bė, vis­kas į Vil­nių. Duok Die­ve, kad da­bar kaž­kas keis­tų­si, bū­tų at­si­gręž­ta į re­gio­nus, nes gy­ve­ni­mas ki­tur ap­mi­ręs. Nors Klai­pė­da, bet vis tiek sa­ko­me: mi­ręs mies­tas, tik va­sa­rą gy­ves­nis.“

Vil­niu­je tik pir­ma­die­nis bu­vo lais­va­die­nis, o at­vy­kus į Klai­pė­dą rei­kė­jo vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo. Liū­de­sys, duo­bė. Trū­ko dar­bo. Ak­to­rė lan­kė kos­me­to­lo­gi­jos kur­sus, gal­vo­jo apie sa­vo vers­lą.

„Da­bar juo­kin­ga pa­gal­vo­jus: atei­na ko­kia mo­te­riš­kė, jai Ar­ba­čiaus­kai­tė kau­kę už­dės. Pas­kui vy­ras sa­ko: gal už­da­rom ši­tą rei­ka­lą“, – juo­kė­si ak­to­rė. Lan­kė ir ast­ro­lo­gi­jos kur­sus.

„Su ne­prik­lau­so­my­be į Lie­tu­vą atė­jo įvai­riau­sių da­ly­kų. Puo­lė­me vi­si al­ka­ni į vis­ką. Sa­ko­ma, jei Die­vas no­ri nu­baus­ti, žmo­gus gims­ta per­mai­nų lai­ku. Mes to­kiu lai­ku ir gy­ve­no­me. Bet gy­ven­ti, kai Lie­tu­va tam­pa ne­prik­lau­so­ma, di­de­lis da­ly­kas.“

Klai­pė­do­je pra­bė­go 20 me­tų. O ki­tais me­tais ak­to­rė mi­nės 45 me­tų kū­ry­bi­nį ju­bi­lie­jų: „Ir juo­kin­ga, ir keis­ta.“

Džiaugs­mai ir nuo­sė­dos

Kal­bė­da­ma apie vaid­me­nis, ak­to­rė iš­sky­rė ka­ra­lie­nę Mor­tą – šiuo vaid­me­niu no­rė­ta pri­si­lies­ti prie is­to­ri­jos: „Bu­vo­me ka­ra­lys­tė 9 me­tus, bet kaž­kaip sun­kiai mo­ka­me tuo pa­si­di­džiuo­ti. No­rė­jo­si su­ras­ti ir iš­kel­ti mo­ters pa­veiks­lą ne vien iš Že­mai­tės kū­ry­bos.“

Ak­to­rė ne­nu­ver­ti­na Že­mai­tės ir la­bai džiau­gia­si Mar­cės vaid­me­niu spek­tak­ly­je „Pet­ras Kur­me­lis“. Kur­da­ma šį vaid­me­nį, ži­no­jo, kad su vy­ru ke­liaus į Va­ka­rų Vo­kie­ti­ją ieš­ko­ti vo­kiš­kų su­tuok­ti­nio šak­nų – ši ži­nia su­ju­di­no vi­są ak­to­rės ener­gi­ją.

Dar vie­nas įsi­min­ti­nas vaid­muo – Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė. Vai­din­ti te­le­vi­zi­jos spek­tak­ly­je te­ko iš­drįs­ti po re­ži­sie­riaus Jo­no Ju­ra­šo „Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės“ pa­sta­ty­mo su Rū­ta Sta­li­liū­nai­te.

Ga­vu­si pa­siū­ly­mą fil­muo­tis, R. Ar­ba­čiaus­kai­tė lau­kė­si. Re­ži­sie­riui ne­pa­sa­kė: ti­kė­jo­si, kad su­spės nu­fil­muo­ti, nes at­si­sa­ky­ti to­kio vaid­mens ne­ga­lė­jo. Apie nėš­tu­mą te­ko pri­si­pa­žin­ti, kai nie­kaip near­tė­jo fi­na­li­nės sce­nos. Dėl šio vaid­mens ak­to­rė iki šiol jau­čia nuo­sė­dų po vie­nos kri­ti­kės žo­džių: „Aš jai nie­ka­da neat­lei­siu už ši­tą vaid­me­nį.“

„Tuo me­tu bu­vo iš­gar­bin­tas J. Ju­ra­šo spek­tak­lis. Kaip kaž­kas drį­so?! At­ro­do, nu­si­kal­ti­mą pa­da­riau...“ – sa­kė ak­to­rė.

R. Ar­ba­čiaus­kai­tės ma­ny­mu, dar­bai, o ypač teat­re, yra vie­na­die­niai: „Kas yra ak­to­riaus pro­fe­si­ja? Ji pro­fe­si­ja ar ne? Kai pa­sa­kiau mo­čiu­tei, kad sto­siu į ak­to­ri­nį, jai bu­vo smū­gis: „Kur?! Ko­kie ten žmo­nės?!“ Į pir­mą vie­tą iš­ki­lo mo­ra­li­niai klau­si­mai. Ma­no mo­čiu­tės šei­ma – ti­kin­tys, pa­do­rūs, ra­mūs žmo­nės, o čia stai­ga – į ak­to­rius! Jie ge­ria! No­rė­jau įro­dy­ti, kad ak­to­riai yra ki­to­kie žmo­nės.“

R. Ar­ba­čiaus­kai­tės gi­mi­nė­je ne­bu­vo nei ak­to­rių, nei me­ni­nin­kų, to­dėl į šią pro­fe­si­ją ėjo ti­kė­da­ma, kad su­tiks die­vus.

„Da­bar gal­vo­ju, kad juos ir bu­vau su­ti­ku­si. Da­bar – kai jau su­pran­tu, koks yra mū­sų dar­bas, koks yra gy­ve­ni­mas.“

Ak­to­rė var­di­jo vi­są ple­ja­dą ak­to­rių, su ku­riais te­ko gar­bė dirb­ti: Ar­nas Ro­se­nas, Juo­zas Ry­ger­tas, Aud­rius Cha­da­ra­vi­čius, Mo­ni­ka Mi­ro­nai­tė, Li­di­ja ir Al­do­na Kups­tai­tės, Alek­sand­ras Ker­na­gis, Pet­ras Zu­lo­nas. Su lai­me pri­si­me­na, kad te­ko pri­si­lies­ti prie Hen­ri­ko Ku­raus­ko, Ire­nos Ge­ra­si­ma­vi­čiū­tės, Ja­ni­nos Be­rūkš­ty­tės, Ma­ri­jos Ras­tei­kai­tės.

„Jie bu­vo to­kie ge­ra­no­riš­ki ir at­lai­dūs. Ir, kaip da­bar gal­vo­ju, jie bu­vo mo­ky­to­jai.“

R. Ar­ba­čiaus­kai­tė pri­si­me­na: jau­nys­tė­je at­ro­dė, kad me­nas, ku­rį kū­rė vy­res­nio­ji ak­to­rių kar­ta, bu­vo ne­priim­ti­nas, pra­stas. Da­bar jau­ni­mas gal­vo­ja ly­giai tą pa­tį.

„Lai­kas praei­na. Da­bar gal­vo­ju, ko­kia­me aš lai­ke?..“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­gi­na Ar­ba­čiaus­kai­tė sa­kė į Šiau­lius at­vyks­tan­ti daž­nai, o su­si­ti­ki­me su ger­bė­jais da­ly­va­vo pir­mą kar­tą.

„Man at­ro­do, kad aš ly­giai taip pat ga­lė­čiau bū­ti ki­tos pro­fe­si­jos. Pa­vyz­džiui, me­di­ci­nos. Man svar­bu da­ry­ti sa­vo dar­bą ge­rai, at­sa­kin­gai, ne­nu­vil­ti žmo­nių. To, ma­nau, rei­kia vi­so­se pro­fe­si­jo­se. Bet gy­ve­ni­mas ma­ne taip nu­ne­šė“, – sa­kė ak­to­rė Re­gi­na Ar­ba­čiaus­kai­tė.