Pėsčiomis per kalnus – savęs link

Pėsčiomis per kalnus – savęs link

59 dienos kelionės po Europą, iš jų 30 – pėsčiomis per Pirėnų kalnus Prancūzijoje, įveikiant apie 800 kilometrų. Savęs pažinimo kelionėje fizikos mokytojas Karolis Kergė analizavo, kodėl nekenčia ant kelio gulinčio akmens, valgė dobilų žiedus, svarstė, kaip nenukrenta kojos, kelyje išmoko groti lūpine armonikėle, meldėsi, kad jo nenutrenktų žaibas.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Treniruotės šokių repeticijose

Su Karoliu susitikome Šiauliuose, kur jis lankė savo seserį. Jis pasakojo, kad norėjo išbandyti save – pasiekus fizinę, psichologinę, dvasinę savo galimybių ribą, pažiūrėti, kiek gali žmogus. Iš Joniškėlio kilęs fizikos mokytoju Šalčininkuose dirbantis K. Kergė pasiryžo ilgai kelionei pėsčiomis per kalnus.

Fiziškai treniruotis žygiui planavo, bet tam nebeturėjo laiko: vietoje to dukart per savaitę lankė tautinių šokių repeticijas, dalyvavo koncertuose. Naujai pirktą palapinę išbandė paskutinę savaitę prieš kelionę: pasistatė Vilniuje, Saulėtekyje, miškelyje prie bendrabučio, ir joje pernakvojo.

„Prieš pusmetį už tris eurus nusipirkau autobuso bilietą į Vroclavą. Žinojau, kad tikrai išvažiuosiu. Jei ką, būčiau išėjęs ir iš darbo. Noras buvo labai stiprus“, – patikina Karolis. Iki kelionės pusę metų ruošėsi: suplanavo maršrutą, nusipirko svarbiausius dalykus – gerus batus ir kuprinę.

Tarp pirkinių buvo ir išmanusis telefonas, prieš kurį iki tol buvo skeptiškai nusiteikęs. Telefone patalpino žemėlapius, kompasą, naudojo jį kaip fotoaparatą.

Iš Lenkijos Karolis dar dvi savaites tranzavo su trimis draugais po Čekiją, Austriją, vėliau išsiskyręs su bičiuliais pakeleivingomis mašinomis važiavo tikslo link – Prancūzijos.

Tranzuoti sekdavosi neįtikėtinai gerai – sustabdyti vairuotojai buvo ne tik įdomūs pašnekovai, bet ir geranoriški, kartais išsukdavo iš kelio dėl bendrakeleivio. Iki reikiamo miestelio pavežė vienakojis prancūzas. Sakė, iki nelaimės pats daug vaikščiojęs, todėl palaikė lietuvio troškimą.

Iš Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje, prie Viduržemio jūros esančio kaimelio Banyuls sur Mer, vyras per Pirėnų kalnus pėsčiomis patraukė į Hendaye, prie Atlanto vandenyno. Pradžioje planavo pratęsti žygį piligriminiu Camino de Santiago del Norte keliu, tačiau minties atsisakė – kelionė būtų užsitęsusi kur kas ilgiau, nei turėjo atostogų.

Kaip nenukrenta kojos?

„Niekur nebeisiu, važiuoju atgal namo“, – jau antrąją ėjimo dieną kelionės dienoraštyje, kurį pildė kasdien, ranka parašė Karolis. Buvo visiškai blogai – sugedo maisto gaminimo viryklė, persidūrė pėdą – žiojėjo pusės centimetro žaizda.

„Užsipyliau vandenilio peroksido, galvoju – priprasiu... Nežmoniškas karštis, kojos nutrintos, visą kūną skauda, jėgų nėra, troškina. Prieinu miestelį, žiūriu, pavėsyje rodo 35 laipsnius. Galvoju, jei dar kuprinės petneša nuplyš, tikrai ženklas grįžti namo“, – šypteli prisiminęs.

Tądien neturėjo net pakankamai vandens. Miestelyje užtikęs vandentiekį norėjo prisipildyti buteliuką, bet buvo užrakinta. „Girdžiu, vanduo čiurlena, o atsigerti neina. Ėmiau tą spyną krapštyti, įsilaužti...“ – prisiminė Karolis.

Kelionėje suprato, kiek mažai žmogui daiktų reikia, kad išgyventų: miegmaišis, kilimėlis, higienos reikmenys, pasirodo, pakako vienerių šortų ir dvejų marškinėlių. Vadovavosi principais – ką nueisi šiandien, nereikės rytoj ir kas bebūtų, negrįš atgal.

„Kai vakarais nusiaudavau batus ir pažiūrėdavau į savo kojas, galvodavau, kaip jūs dar nenukrentat, kaip dar laikotės“, – pasakoja keliautojas. Pirmoji savaitė buvo sunkiausia fiziškai, antroji – psichologiškai.

„Ėmė begalinis irzlumas. Einant ant tako guli akmuo, jį reikia apeiti, o tu pyksti ant akmens, kodėl jis ten guli. Turint daug laiko imi galvoti, iš kur tavyje kyla pyktis, gali save analizuoti“, – pasakoja Karolis.

Miegojo su rupūže

Jis nežinodavo, kur teks nakvoti – tiesis palapinę po medžiu, parke ant žolės, ant suoliuko mieste, ar žmonės priims į namus. Nebuvo ryto, kad žinotų, kur vakare nakvos.

„Pradžioje buvo nejauku, bet artėjant kelionės pabaigai galėjau miegoti visiškai bet kur. Grįžtant namo – kuprinė po galva, rankoje kišeninis peiliukas dėl viso pikto, miegmaišyje visi vertingi daiktai. Per visą kelionės laiką nieko blogo nebuvo nutikę. Sutikau daug gerų žmonių“, – džiaugiasi Karolis.

Per du mėnesius jis tik dešimt kartų miegojo lovoje. Visus kitus – gamtos prieglobstyje palapinėje, kalnų nameliuose. Neįprasta nakvynės vieta – apleistas kemperis. Teko miegoti sandėliuke, kurio durys buvo praviros išvėdinti smarvę dėl jame nudvėsusios žiurkės. Tąkart miegoti buvo nejauku ne vien dėl dvoko – visą naktį aplink šalia šokinėjo rupūžė. „Geriau negu miegoti lietuje“, – save guodė keliautojas.

Viename miestelyje jau ruošėsi miegoti atrastoje pastogėje, kai užkalbino vietinė moteris. Ji pasiūlė nemokamai apsistoti šalia esančiame jos viešbutyje, pavalgydino. Kitoje vietoje, užsukus paprašyti pasikrauti telefoną, prancūzų šeima pakvietė vakarienės.

„Tipiška prancūziška vakarienė, kai šeimos tėvas laužo visiems batoną, vynas, keli patiekalai, sūris, desertas...“ – nepažįstamų žmonių vaišingumą prisiminė žygeivis.

„Šalčiausia naktis gyvenime“, – apibūdina vieną nakvynę kalnuose. Prieš statant palapinę gražioje vietoje Karoliui dar dingtelėjo – kodėl sniegas tolumoje neištirpsta? Naktį suprato. Miegojo tik valandą, likusį laiką tirtėjo nuo šalčio susisukęs į kuo mažesnį kamuoliuką. Ryte palapinė buvo apšalusi ledo kristalais. Temperatūra buvo minusinė.

Nuotrauka telefone – jei apsinuodytų

Kelionėje vyras mokėsi ir po savaitės jau sugebėdavo parduotuvėje racionaliai apsipirkti 3-4 dienoms, nedaug išleisti. Naudojosi gautu patarimu, kad kalnuose geriausia turėti dešros ir sūrio – jie užima mažai vietos, suteikia daug energijos. Valgydavo rytais ko nors saldaus, šokoladuką ar sausainių, kad turėtų daugiau jėgų.

Keliautoją nustebino, kad maži Prancūzijos miesteliai turi savo futbolo stadioną, bet neturi parduotuvės. „Paklausi – kur, sako – už 5 kilometrų. Mmmm, galvoju tikrai niekur nebeisiu, vos iki čia atėjau. Tai būdavo dienų, kai tekdavo maitintis, kas gamtoje“, – pasakoja žygeivis.

Kalnuose daug mėlynių, atsisėdęs į mėlynių lauką pusę valandos vien jas valgydavo. Kelyje aptiko vyšnių medį, nektarinų plantaciją. Ekstremaliausias maistas – dobilų žiedai, pievų gėlės.

Aptikęs jam nežinomų uogų ar keistų vaisių suvalgydavo tik keletą. Dėl viso pikto nusifotografuodavo jas telefonu – jei pradėtų darytis bloga, Prancūzijoje nepaaiškinsi, kas atsitiko, parodysi nuotraukas.

Kelionės metu viename miestelyje pamatė, kaip prancūzai švenčia savo Nacionalinę šventę, Bastilijos paėmimo dieną. Kitą kartą sudalyvavo kiaulių kepimo šventėje.

Bejėgis prieš gamtos didybę

Pirėnų kalnuose yra daug trobelių, skirtų keliautojams. Ten galima rasti medinį gultą, kartais porolono pasikloti ar net indų, krosnį su malkomis.

Kartą pabudus ryte lauke tvyrojo tirštas rūkas – nieko nematyti net dešimties metrų spinduliu. Žygeivis kelyje nuklydo, kelis kartus užkilo ir nusileido į 2 kilometrų aukštį, visą dieną nieko aplink nesimatė, o veidą trankė šlapi paparčiai.

„Tai pati nykiausia kelionės diena, nieko įdomaus neatsitiko“, – jau mintyse matė, kaip rašo šią frazę dienoraštyje. Priėjęs kaimelį svarstė apie galimybę jame apsistoti, tačiau paskutinę akimirką nutarė paėjėti toliau. Apatiškas, be nuotaikos sutiko kelyje žmogų, kuris pasakė, kad palipus 100 metrų iš debesų išlįs saulė. Taip ir nutiko.

„Vaizdas buvo nerealus. Toks jausmas, kad sėdėtum vandenyne, ant ledkalnio viršūnės. Tas vakaras buvo įspūdingas“, – prisiminė Karolis.

Daugiausia per dieną buvo nuėjęs apie 45 kilometrus, su mažomis pertraukėlėmis einant praleido 16 valandų. Tiek daug nuėjo todėl, kad prieš tai pasistatė palapinę ant tako. Kitur nebuvo galimybių dėl stataus šlaito. Naktį prapliupo lietus, kalnų takelį pavertęs upeliu.

Ketvirtą valandą ryto kiaurai permirkęs vyras nutarė nebegulėti baloje, susisemti daiktus ir eiti. Kuprinėje šlapias miegmaišis, šlapia kuprinė, batuose žliugsi vanduo, naktį su žibintuvėliu braunasi pro šlapias žoles, pameta taką... Vienintelė mintis – sutikti kokį avių augintoją ir paprašyti šiltos arbatos, nes nuo šalčio sustingusios rankos, vos pirštai lankstosi.

Kartą kalnuose Karolis buvau išsigandęs taip, kaip niekada gyvenime. Užėjo audra, nuo kalno priešais pamatė tiesiai link jo besileidžiantį juodą audros debesį su besitrankančiais žaibais.

„Galvojau, kad tikrai galiu mirti. Pasislėpti nėra kur. Atsitūpiau ant tako, meldžiausi ir laukiau, kol praeis liūtis. Žaibas trenkdavo taip, kad net oda pašiurpdavo nuo oro virpesių. Paskutinę akimirką pasirodė, kad debesis mane aplenkė. Tada supranti, koks žmogus bejėgis prieš gamtos didybę“, – prisiminė keliautojas.

Išmoko groti lūpine armonikėle

Kelionėje sutiktų žmonių paklaustas, kodėl keliauja, K. Kergė sakydavo, kad 25 metai – pats laikas pabūti vienam su savimi, atsiriboti nuo darbų, aplinkinio pasaulio, susidėlioti mintis, pamąstyti apie gyvenimą – ką nuveikė gero, blogo, ką dar galėtų nuveikti ateityje. Galėjo pameluoti draugams, nusitranzuoti iki vandenyno, niekas nebūtų sužinojęs, bet nenorėjo apgauti pats savęs.

„Dažniausiai gyvenime yra žmonių, kurie tave palaiko. Kelionėje norėjau pažiūrėti, kaip, susidūręs su dideliu sunkumu, galiu jį įveikti vienas pats, ar sugebėsiu nepalūžti“, – sakė Karolis.

Nepalūžti padėjo ir atsitiktinumai: pačią sunkiausią antrąją dieną kelyje sutiko ispanę moterį, kuri pagyrė už pasiryžimą eiti tokiu sunkiu keliu. Paskatinimas motyvavo tęsti kelionę.

Pirmą kartą pamatęs vandenyną suvokė, kad savomis kojomis perėjo kalnus. Kelionės nirvana ir absoliutus laimės jausmas.

Baigęs žygį tranzavo iki paskutinio kelionės taško – Santiago de Compostela miesto. Viename miestelių niekaip nepavyko susistabdyti pakeleivingo automobilio, tad nutarė pagroti lūpine armonikėle ir užsidirbti traukinio bilietui.

Lietuviškos melodijos praeiviams patiko: po pusantros valandos pažiūrėjo, kad surinktų pinigų užteko bilietui ir net prancūziškai bagetei. Muzikinį išsilavinimą turintis Karolis lūpinę armonikėlę nusipirko Čekijoje, o groti išmoko kalnuose.

„Santiago de Compostela mieste dalyvavau piligrimų mišiose. Jaučiausi kaip per didžiausius atlaidus, nes suvokiau, kaip sunkiai į jas patekau – tranzavau po visą Europą, ėjau 800 kilometrų per kalnus, miegojau pačiose keisčiausiose vietose, buvau labai alkanas, labai ištroškęs, labai pavargęs. Tos mišios tapo neįkainojamai vertingos“, – sakė Karolis. Po kelionės sakė supratęs, kad gyvenimą lydi daug atsitiktinumų.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

KELIAUTOJAS: Norėdamas išbandyti save Karolis Kergė pasiryžo ilgai kelionei pėsčiomis per kalnus.

Karolio KERGĖS archyvo nuotr.

ŽYGIS: Rytas kalnuose, tolumoje debesys (apie 2 km aukštis). Keliaudamas per kalnus Karolis vadovavosi principais – ką nueisi šiandien, nereikės rytoj ir kas bebūtų, negrįš atgal.

PEIZAŽAI: Keliaudamas Pirėnų nacionaliniu parku žygeivis grožėjosi įspūdingais gamtos vaizdais.

NAKVYNĖ: Žygeiviui teko nakvoti įvairiose neįprastose vietose – gamtos prieglobstyje, šalia kapinių, apleistame kemperyje.

LIETUS: Taip Karolis Kergė atrodydavo, kai reikėdavo saugotis nuo lietaus.

TIKSLAS: Atlanto vandenynas pasiektas – pirminis tikslas įgyvendintas.

KALNAI: Karolis Kergė aukščiausiame kelionės taške, 2750 m virš jūros lygio.