Naujausios
Pieno vonioje – meditacinės būsenos
Fotografuodama save fotografė Simona Umaraitė išmoko savianalizę perkelti į kitus žmones, išlaukti, kol minutė taps tikra ir nesuvaidinta. Išmoko nukauti vidinius demonus ir baimes. Po kelionės į Indiją mergina atrado Shanti – ramybę ir palaimą. Gimė meditacinių būsenų persmelkta fotografijų paroda.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Agresyvūs autoportretai
Šiauliai – kaimelis, bet gerąja prasme, įsitikinusi jaunoji fotografė S. Umaraitė. Baigusi anglų filologijos studijas Lietuvoje mergina pasirinko studijuoti fotografiją ir interaktyvų meną Didžiojoje Britanijoje, Mančesterio Matropolitano universitete.
Po studijų prieš ketverius metus ji grįžo atgal į gimtuosius Šiaulius. Daugelis stebėjosi: visi važiuoja į Anglijos pusę, kodėl tu į priešingą?
Šiauliuose ji dar labiau gilinosi į fotografijos meną, įkūrė studiją „Monafotografija“. „Laiptų" galerijoje S. Umaraitė pristatė pirmąją savo fotografijų parodą „Shanti“ – žodis, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia taiką, ramybę, palaimą.
– Nuo 2006 metų esi surengusi 8 parodas Anglijoje. Kokie buvo tavo ankstesnieji darbai?
– Anglijoje daugiausia fotografavau „self-portrait“ – savo pačios autoportretus. Būdavo paprasčiau – modelis visada šalia. Žinodavau, ką noriu pasakyti, o kitam žmogui reikėtų tai paaiškinti. Nebepavyktų pavaizduoti taip natūraliai – jis jau kažką vaidintų.
– Ką atradai savyje befotografuodama autoportretus?
– Fotografuoti save prilygo tam tikrai terapijai. Autoportretai buvo apybaisiai, viskas juoda, daug kraujo, klyksmai, riksmai. Bandžiau narplioti savo vidinius demonus, baimes. Matyt, išsiliedavau darbuose ir pati tapdavau ramesnė. Fotografuodavau norėdama atsikratyti tam tikrų emocijų ar dėl paties proceso. Po jo jausdavau katarsį.
Norėjau atsikratyti primestų visuomenės normų, kaukių. Ko iš tavęs tikisi tėvai, seneliai, koks turi būti, ką daryti. Per darbus bandžiau viską agresyviai nusiplėšti. Parodos „Shanti“ darbai – visiškai kitokie.
– Kokia šios parodos darbų atsiradimo istorija?
– Idėja užsimezgė 2012 metais, po kelionės į Indiją. Su drauge Sandra, kuri yra nuotraukose, buvome visą mėnesį užsidariusios ašrame Delyje. Mūsų ošo mokytojas – prieš visas religijas. Jis sako, kad žmogus yra geriausias savo paties mokytojas.
Sėdėjau, stebėjau, kaip visi medituoja. Buvo labai gražu matyti žmones savyje. Aš visą laiką autoportretuose ieškojau savęs per agresyvumą, o meditacijos metu pamačiau, kad galima savęs ieškoti per tylą, ramybę. Nebūtina draskytis.
Vieną dieną atsikėliau ryte ir pagalvojau: reikia daryti. Paskambinau savo draugei Sandrai, pasakiau – atvažiuoju, prisipilk vonią vandens ir pieno. Fotografuosimės! Ji sutiko, jai pačiai tai buvo kaip savęs ieškojimo būdas.
– Nuotraukos parodoje pakankamai intymios, apnuogintos. Draugė neišsigando, kad reikėjo taip atsiskleisti?
– Gėdijosi, bet sakiau – bus pieno, niekas nesimatys, bus estetiška. Ji manimi pasitikėjo. Sakiau atsigulti į vonią, atsipalaiduoti ir medituoti, o aš stebėsiu ir lauksiu tam tikro momento. Taip ir buvo. Man atrodo, kad ji nuotraukose labai natūrali, nors kai kuriose nuotraukose ji sau atrodo netikra.
– Kas liko už kadro?
– Šypsenos! Ji gulėdavo vonioje, atsimerkdavo patikrinti, ar aš vis dar čia, ir „išmesdavo“ kokią grimasą.
Indija pakeitė požiūrį
– Ką po kelionės į Indiją pradėjai vertinti kitaip?
– Kelionės tikslas nebuvo ieškoti nušvitimo. Tiesiog norėjau pažinti kitą kultūrą. Po kelionės pasikeičiau. Anksčiau būdavau gana skeptiška svarstymams ir svarstantiems „Kaip būti laimingam?“ Galvojau – nori būti laimingas, tai būk. Negi to reikia mokytis, medituoti, skaityti knygas?
Kai grįžau iš Anglijos į Šiaulius, viskas labai pasikeitė. Atsirado kita literatūra, draugai, pažįstami. Susidomėjau joga, meditacija. Džiaugiuosi, nes dabar gyvenime viskas atrodo paprasčiau. Nebe taip griozdiška ir tragiška.
– Kokia kūrybinė būsena pati geriausia: vidinė harmonija ar visą laiką judinamas nervas?
– Anksčiau būčiau atsakiusi, kad viskas turi ateiti per skausmą. Dabar – ne. Iš vidinės ramybės, susikaupimo pasąmonėje išplaukia mintys. Kai nebesiblaškai išorėje, esi labiau koncentruotas, idėjos ir įkvėpimas ateina.
– Kaip reikėtų kitiems atrasti tą ramybės būseną, panaikinti šurmulį galvoje?
– Geriausias būdas – kartais užsičiaupti. Ne penkias, dešimt minučių, bet pasėdėti ir valandą patylėti. Mes tiek daug pliurpiame, bėgame, lekiame, makaluojamės... Po to užpuola depresijos, visi stebisi, kas nutiko?
Mes nebūname su savimi, daug patogiau bendrauti su kitais, o ne savimi. Kai nutyli, jei nutyli, tada susipažįsti su savimi, atrandi tylą ir ramybę. Tai neįvyksta spragtelėjus pirštams. Reikia mokytis daugelį metų, kol atrandi tikrąją tylą.
– Kas dabar įdomiausias fotografavimo objektas?
– Man visą laiką žmogus pats įdomiausias. Emocijos. Žvilgsnis. Komerciškai fotografuoju ir vestuves, krikštynas, bet jose stengiuosi visuomet išlaukti kadro – tikros akimirkos. Kartais nepavyksta, nes pamatę objektyvą žmonės susikausto. Tokia mano siekiamybė.
– Žmonės paprastai nori būti gražūs nuotraukose, ar bent tokie, kokius save įsivaizduoja. Kas tau yra gražus žmogus?
– Gražiausias – tikras žmogus. Jis tikrai neatitinka vadinamųjų visuomenės standartų, kas yra neva gražu. Man kuo negražesnis, tuo įdomesnis. Raukšlės, mimikos.
Prieš objektyvą žmonės jaučiasi nejaukiai galbūt todėl, kad turi savų baimių, kaip atrodo, kaip kiti juos priima. Kai tai užfiksuojama nuotraukoje – parodoma juoda ant balto. Toks esu – taip mane mato. Visą laiką norisi atrodyti gražesniam, būti geresniam...
– Ko niekada nefotografuotum?
– Man kartą paskambino vyras ir paklausė, ar darau erotines fotosesijas. Pasakiau – ne. Nežinau kodėl. Galbūt norėjo kažko vulgaraus? Tokių tikrai nedaryčiau.
– Ar būna, kad pavargsti nuo fotoaparato?
– Pavargstu, kai reikia jį nešiotis rankinėje. Nuo sunkumo pavargstu, bet ne nuo fotografavimo. Dirbant su žmonėmis kartais emociškai išvargsti, kai reikia kitus linksminti, būti geros nuotaikos, energingam.
Šiauliai – ideali gyvenamoji vieta
– Po studijų Anglijoje grįžai atgal į Šiaulius. Nenorėjai pasilikti dideliame mieste, kitoje šalyje?
– Ne! Kai grįžinėjau, man visi sakė – tu ne į tą pusę važiuoji. Visi į Anglijos pusę, o tu – atgal. Man nelabai patiko anglų kultūra, žmonės. Patirtį labai vertinu, ką sutikau, sužinojau, supratau, bet gyventi ten tikrai nenorėčiau. Šiauliuose man gerai – ramu, mažai žmonių. Kaimelis, bet geraja prasme. Kai daug žmonių, aš nebežinau, į kurią pusę eiti, pasimetu. Net Vilnius man per didelis.
– Dabar fotografų labai daug. Visi nusipirkę fotoaparatą save tokiais laiko. Kaip tai vertini?
– Su jais nekonkuruoju ir nė kiek nepykstu, kaip pavyzdžiui, senieji fotografai dejuoja: „Kaip čia galima...“ Galima! Kodėl ne? Jeigu nori, visi turi teisę fotografuoti. Kūryba užsiimti gali visi. Kaip tik gražu, kad žmonės darosi kūrybingi. Užsakymų gerieji fotografai visada sulauks, jei jie iš tikrųjų geri.
– Ką planuoji po šios parodos?
– Kai baigiau „Shanti“, labai norėjau guldyti į vonią su vandeniu ir pienu skirtingus žmones. Nebūtinai medituojančius, labai tyrus, bet ir paprastą bobutę, benamį. Galbūt jie taip pat labai dvasingi, daug ką gyvenime supratę? Būtų įdomu padaryti seriją tokių darbų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PUSĖS: „Gal kokią nesąmoningą nuotrauką padarom? Aš nesifotografuoju tokia rimta. Būti kitoje fotoaparato pusėje paprasčiau“, – sakė jaunoji fotografė Simona Umaraitė.
TYLA: Fotografė Simona Umaraitė sako, jog geriausias būdas rasti ramybę – užsičiaupti, pabūti su savimi tyloje ne penkias minutes, o valandą ir ilgiau.
IDĖJA: Parodos „Shanti“ darbais autorė Simona Umaraitė norėjo užfiksuoti žmogaus meditacinę būseną, minčių tylą ir ramybę.