Po pietinį su knygos personažu

Po pie­ti­nį su kny­gos per­so­na­žu

Slam­pi­nė­ji­mas po pie­ti­nį ra­jo­ną – su „Pie­ti­nia kro­ni­kų“ au­to­riu­mi Ri­man­tu Kmi­ta. Jis at­sklei­dė, kur ro­ma­no he­ro­jus ne­le­ga­liai par­da­vi­nė­jo tau­kus, kur vy­ko ge­riau­sios mo­kyk­los „dis­kės“ ir rin­ko­si kie­čiau­si „ba­chū­rai“. As­me­ni­nis ra­šy­to­jo ir jo kny­gos he­ro­jaus ra­jo­nas.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Pa­si­ma­ty­mas prie po­li­ci­jos

Su­si­ti­ki­mas su eks­kur­si­jos da­ly­viais – Aukš­ta­ba­lio sto­te­lė­je, prie bu­vu­sio po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to.

„Čia vi­sai ne­blo­ga vie­ta pra­dėt. Elekt­ros li­ni­ja kur ein – man čia sim­bo­li­nė ri­ba, kur pra­si­ded pie­ti­nis. Ji to­kia tuš­čia, neužs­ta­ty­ta, vis­kas yr aiš­ku“, – paaiš­ki­na R. Kmi­ta.

Ša­lia bu­vo „Mil­dos“ res­to­ra­nas, kur gal 1988 me­tais be­si­mo­ky­da­mas penk­to­je kla­sė­je ei­da­vo pie­tau­ti.

„Kas šian­dien at­ro­da ne­la­bai įti­ki­ma, bet aš penk­toj kla­sėj vaikš­čio­da­vau pie­taut į res­to­ra­ną. Res­to­rans bu­vo vi­sai pra­šmat­nus, kiek aš at­si­me­nu“.

Ki­tas svar­bus lan­ky­ti­nas ob­jek­tas – „Vai­ro“ reg­bio klu­bas, įsi­kū­ręs vie­no bend­ra­bu­čio rū­sy­je. Pie­ti­nis be reg­bio neį­si­vaiz­duo­ja­mas.

„Man at­ro­da, reg­bis Šiau­liuo­se i pie­ti­niam yra toks žai­dims, ku­ris la­bai tink – prie vi­sos ar­chi­tek­tū­ros i prie cha­rak­te­ria, i prie men­ta­li­te­ta. Tai džen­tel­me­nų sports, bet vi­si gal­voj, kad chu­li­ga­nų. Yra to­kia pa­tar­lė: reg­bis – chu­li­ga­nų sports, kat­rą žaidž džen­tel­me­nai, o fut­bols – džen­tel­me­nų sports, kat­rą žaidž chu­li­ga­nai“, – paaiš­ki­na R. Kmi­ta.

Pa­sak jo, žaidžiant reg­bį, prie­šin­gai nei fut­bo­lą, nie­kas neimi­tuo­ja jo­kių trau­mų, su­žei­di­mų, tai lai­ko­ma ne­gar­bin­ga. Iš pa­ties žai­di­mo iš­plau­kia jo eti­ka – gerb­ti prie­ši­nin­ką, žais­ti są­ži­nin­gai.

Nu­šiu­ru­sios pil­kos du­rys, ap­du­žę laip­tai ir už­ra­šas „Pa­ša­li­niams įei­ti drau­džia­ma“. Anks­čiau šia­me rū­sy­je vei­kė bend­ro nau­do­ji­mo du­šai. Da­bar įkur­tas „Vai­ro“ reg­bio klu­bas. Sie­nos nu­ka­bi­nė­tos klu­bo ko­man­dų, ku­rios ta­po čem­pio­nė­mis, nuo­trau­ko­mis. Ant len­ty­nų iš­ri­kiuo­ta ne vie­na de­šim­tis tau­rių, pri­me­nan­čių lai­mė­ji­mus.

„Tik nuo­la­tos įtemp­da­mas sa­vo va­lią tu ga­li nu­kal­ti pa­veiks­lą, vien­ti­ses­nį ir ryš­kes­nį ne­gu gam­tos su­kur­tas“, – di­de­lė­mis rau­do­no­mis rai­dė­mis pa­ra­šy­ta ant sie­nos tre­ni­ruo­čių sa­lė­je.

Il­ga­me­tę reg­bio žai­dė­jo ir tre­ne­rio pa­tir­tį tu­rin­tis „Vai­ro“ klu­bo, Lie­tu­vos reg­bio rink­ti­nės tre­ne­ris Si­gi­tas Ku­kuls­kis pa­sa­ko­ja, jog reg­bį jau­nys­tė­je žai­dęs R. Kmi­ta sto­vė­jo po­zi­ci­jo­je, kur rei­kia grum­tis, bu­vo vie­nas iš pa­grin­di­nių žai­dė­jų. At­sar­gi­nis ne­bū­da­vo net vė­liau, pra­si­dė­jus pro­ble­moms su ke­liais.

„Ne, kar­tais aš­tuo­ne­te žais­da­vau, kar­tais į kraš­tą sta­ty­da­vo“, – pa­tiks­li­na Ri­man­tas. Šia­me „skle­pe“ užau­go čem­pio­nai. „Skle­po epo­cha“ jau ne­tru­kus baig­sis – ren­gia­mos nau­jos klu­bo pa­tal­pos.

Pa­da­žiuks prie čip­sų iš de­ga­li­nės

„Ma­nęs daž­nai klaus, kuo tas pie­ti­nis ki­toks, kuo jis iš­si­skir. Nė­ra taip leng­va pa­sa­ky­ti, gal ne­la­bai kuo jis iš­si­skir – vie­tos su­si­kur iš kaž­ko­kių is­to­ri­jų, mi­tų. Svar­biau­sia žmo­nės ku­rie ten gy­ven i ką da­ra“, – svars­to ra­šy­to­jas.

Vie­nas iš­skir­ti­nių da­ly­kų Lie­tu­vo­je – mie­ga­mų­jų ra­jo­no, va­di­na­mo­jo Taš­ken­to fa­sa­di­nė pu­sė, kur pen­kiaaukš­čiai su­kom­bi­nuo­ti su de­vy­naukš­čiais. Gau­na­si įdo­mus na­mų pei­za­žas. Rau­do­ni na­mai, va­di­na­mo­ji Be­sa­ra­bi­ja – be­veik vi­sa pie­ti­nė mies­to da­lis nuo ge­le­žin­ke­lio iki da­bar­ti­nės Gar­di­no gat­vės.

„Kai pa­sta­tė mie­ga­muo­sius ra­jo­nus, da­lį žmo­nių iš Šim­šės čia per­kė­lė. Pie­ti­nia toks ste­reo­tips, ka čia vi­si chu­li­ga­nai. Man čia gy­ve­nant Šim­šė kaip tik su tuo aso­ci­juo­da­vos, o pie­ti­niam visks nor­ma­liai“, – paaiš­ki­na.

„Oooo, dar ne­su­pu­vo! Jis nuo vai­kys­tės te­bes­tov“ – nu­si­ste­bi R. Kmi­ta, pa­žiū­rė­jęs į me­di­nį ženk­lą su už­ra­šu „Šiau­liai“. Ne­to­lie­se at­si­sto­ja ant suo­liu­ko, prie­šais ki­ta­pus ke­lio esan­čią de­ga­li­nę. Čia at­si­ra­do pir­mo­ji „Shell“ de­ga­li­nė Šiau­liuo­se, ku­rios par­duo­tu­vė­je bu­vo to­kių pre­kių, kaip nie­kur ki­tur. Pa­vyz­džiui, bul­vių traš­ku­čių.

Čia prieš va­ka­rė­lį ap­si­pirk­da­vo ir kny­gos he­ro­jus. „Dar prie čip­sų bū­da­vo toks pa­da­žiuks, kas kai­nuo­da­vo ne­svei­kus pi­ni­gus, bet jei no­ri ge­ra ly­gia – reik“, – pa­tiks­li­na.

Pie­ti­nia­me ra­jo­ne bu­vo bui­ti­nis kom­bi­na­tas, ku­ria­me žmo­nės ga­lė­jo gau­ti pra­ktiš­kai vi­sas pa­slau­gas: fo­toa­tel­jė, siu­vyk­la, kir­pyk­la. Ne­to­lie­se bu­vo ki­no teat­ras.

Mo­kyk­los šo­kiai su „Scor­pions“

Sus­to­ji­mas prie 14-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los, da­bar Lie­po­rių gim­na­zi­jos. „Man at­ro­da, 14-oj vyk­da­va ge­riau­si šo­kiai pie­ti­niam. Čia gro­da­va ge­riau­si pie­ti­nia DJ“, – paaiš­ki­na prie­žas­tį.

Ra­šy­da­mas kny­gą R. Kmi­ta ra­do to me­to moks­lei­vių pa­svars­ty­mus: „Pas mus cent­re šo­kiai būn daug ge­res­ni, įdo­mes­ni, tik kar­tais iš pie­ti­nia kas atein, su­ga­din“.

Ra­šy­to­jo ma­ny­mu, tai bu­vo ste­reo­ti­pas, nes pie­ti­nio mo­kyk­lo­se mo­kė­si me­ni­nin­kų, vyk­da­vo keis­čiau­sių avan­gar­di­nių ren­gi­nių, ma­dų šou, moks­lei­vių ro­ko me­ta­lo kon­cer­tų, šau­niau­sių moks­lei­vių kon­kur­sai. Iš pie­ti­nio ir 14-osios vi­du­ri­nės ki­lęs vie­nas iš ži­no­mų di­džė­jų DJ Vi­dis.

„Pie­ti­nis ne­bu­va kaž­koks gec, kur žmo­nės iš jo į žmo­nes nei­šein“, – paaiš­ki­na R. Kmi­ta.

Ša­lia mo­kyk­los per­skai­to iš­trau­ką iš sa­vo kny­gos apie 1993-1994 me­tais vy­ku­sius mo­kyk­los šo­kius. Vaiz­de­lis iš tų lai­kų, kai mo­kyk­los „dis­kė­se“ vi­si pa­si­trin­da­vo pa­sie­niais, mer­gi­nos vil­kė­jo „ap­teš­kes“ su džin­si­niais si­jo­nais, vy­rai puo­šė­si la­kier­ko­mis, di­džė­jus gro­jo DJ Bo­bo ar „Had­da­way“ „mu­zo­ną“. Kai pa­bai­go­je pa­lei­džia se­nų „ro­ke­rių pir­dy­lų“ „Scor­pions“ ga­ba­lą „Wind of chan­ge“ – vis­kas, pa­sku­ti­nis šan­sas pa­ka­bin­ti pa­ną.

Vė­lia­vų stie­bai be vė­lia­vų

Ai­do gat­vė­je bu­vo „Kon­cer­ti­na“ – tuo lai­ku vie­nin­te­lė nak­ti­nė par­duo­tu­vė Šiau­liuo­se. Ne­se­niai Klai­pė­do­je vy­ku­sia­me R. Kmi­tos kny­gos pri­sta­ty­me ne­ti­kė­tai iš­dy­go ir su juo su­si­pa­ži­no šios par­duo­tu­vės di­rek­to­rė.

Pie­ti­nio pės­čių­jų bul­va­ras. Pu­siau­ke­lė­je – vė­lia­vų stie­bai, ant ku­rių nie­ka­da ne­bu­vo ma­tęs plaz­dan­čių vė­lia­vų.

Ra­dus pa­ną iš pie­ti­nio, kny­gos per­so­na­žui ap­lin­ka stai­ga pa­si­kei­čia – vis­kas pa­si­da­rė jau­kiau, sa­viau, su­pra­to: „Čia tik­rai ma­na ra­jons“.

„Da­ba man tie gau­džian­tys vė­lia­vų stie­bai vi­sai nie­ka. Aiš­ku, ne flei­tas, kat­ra, kaip Mo­ni­ka sa­kė, su­gal­vo­jo gam­tos gar­sams pa­mėg­džio­ti, bet vis tiek. Man at­ro­da, stie­bų gau­dims pa­mėg­džioj pil­kų blo­ki­nių pie­ti­nia na­mų, ne­vei­kian­čių fon­ta­nų ny­ku­mą, tuš­tu­mos bal­są. Tuš­čios gat­vės, vi­si sėdž prie te­li­kų ar­ba jau mieg, o čia, kur nieks ne­ma­ta, vamz­džiais groj pa­ts gū­dums, kai koks Dė­dė Miegs iš „La­ba­nakt vai­ku­čiai“. Kar­tais gal i krau­piai skam­bėt, bet kai pri­pra­tęs, be­veik i ne­gir­di, i ne­krei­pi dė­me­sia. O da­ba tai iš vis tos vė­lia­vų stie­bų flei­tas man groj Sa­lo­mė­jas „Die­me­džiu žy­dė­siu“, – ci­ta­tą iš kny­gos pa­skai­tė R. Kmi­ta.

Jo pa­ste­bė­ji­mu, pie­ti­nis pa­ma­žu kei­čia­si. La­biau­siai nu­ste­bi­no prieš po­rą me­tų pie­ti­nio pės­čių­jų bul­va­ro ka­vi­nė­je su­tik­tas pie­tie­tiš­kų bruo­žų už­sie­nie­tis.

„Pa­gal­vo­jau, kad anais lai­kais koks nors už­sie­nie­tis, ne­mo­kan­tis lie­tu­viš­kai tuoj bū­tų pa­sta­tyc į vie­tą, jis čia, žiū­riu, nor­ma­liai tvar­ką pa­lai­ka. Ma­nau, anks­tes­nis sa­vų i sve­ti­mų su­pra­tims daug ką pa­sa­ka apie tuos po­ky­čius“.

R. Kmi­ta svars­to, atė­jus ne­prik­lau­so­my­bei, dau­ge­lis stai­ga pa­si­ju­to „va­ka­rais“, bet su­si­ti­kus su už­sie­nie­čiais iš­ryš­kė­da­vo di­de­lis men­ta­li­te­tų skir­tu­mas, at­ro­dė, esi iš ki­to pa­sau­lio. Tai iš da­lies iš­li­kę iki šiol.

„Kai ku­riems žmo­nėms iki šiol at­ro­do, kad Va­ka­rai yra tai, ko sie­kia­me, bet vi­si da­ly­kai, su­si­ję su to­le­ran­ci­ja, at­vi­ru­mu, ki­to ger­bi­mu, ne­si­skai­to – li­kęs so­vie­ti­nis po­žiū­ris“ – sa­ko.

Kle­gan­čiai eks­kur­si­jos gru­pei ei­nant bul­va­ru link „Ly­ros“ par­duo­tu­vės nuo suo­liu­ko ener­gin­gai ima ran­ko­mis mo­juo­ti se­nu­kas ir gar­siai šauk­ti: „Hel­lo! Hel­lo!“

Tau­kų pa­ke­liai ir po­li­ci­ja

Ki­to­je gat­vės pu­sė­je prie „Ly­ros“ yra sto­te­lė, kur sto­vė­da­vo kios­kai. Kny­go­je ra­šo­ma, kaip juo­se su­dė­ti tau­kų pa­kiu­kai, ku­riuos, ga­vęs iš mė­sos kom­bi­na­to, par­da­vi­nė­jo kny­gos per­so­na­žas.

„Nors da­ba nie­ka ne­bėr, nė la­rio­ka, nė tau­kų, ga­lit įsi­vaiz­duot, kaip tau­kų pa­kiu­kai iš to­la spindž“, – sa­ko ra­šy­to­jas.

Prie „Ly­ros“ bu­vo po­li­ci­jos nuo­va­da, į ku­rią kny­gos per­so­na­žas pa­kliū­va, yra ap­klau­sia­mas po­li­ci­nin­ko „ho­mo­sek­sua­lo“. R. Kmi­ta at­krei­pia dė­me­sį į san­ty­kį su tuo, kas neaiš­ku – ho­mo­sek­sua­lų anuo­met „ne­bu­vo“, tad su­si­dū­ri­mas at­ro­do lyg su atei­viu. Juos ar­šiai iš­kri­ti­kuo­ja ir to me­to kny­ga „Mei­lės var­du“. Ji bu­vo be­ne pa­grin­di­nis lei­di­nys, mo­kęs to me­to jau­ni­mą apie ly­ti­nį auk­lė­ji­mą.

„Skai­ty­da­mas ci­ta­tą pa­gal­vo­jau, kad kny­ga, ku­ri bu­vo ne­va moks­li­nė, apie ly­ti­nį švie­ti­mą vai­kams, pri­me­na teo­lo­gi­jos mo­ky­to­ją iš Tel­šių. Jos te­zės la­bai pa­na­šios“, – šyp­te­li.

Vaikš­čio­da­mas su eks­kur­si­ja po pie­ti­nį R. Kmi­ta su­si­mąs­tė, kad jis at­ro­do „ny­koks“ ir „ap­leisc“, bet žiū­rint į dai­li­nin­ko Min­dau­go Lu­ko­šai­čio pie­ši­nius, ku­riuo­se jis pa­vaiz­da­vo pie­ti­nį, at­ro­do vi­sai ge­rai. Mo­no­li­ti­niai di­de­li na­mai per­pieš­ti at­ro­do be­veik kaip pū­ke­liai.

„Pie­ti­niam su vaiz­duo­te vi­sai sma­gu“, – re­ziu­muo­ja.

Si­mo­nos SI­MO­NA­VI­ČĖS nuo­tr.

Dai­li­nin­ko Min­dau­go Lu­ko­šai­čio pie­ši­niuo­se pa­vaiz­duo­tas pie­ti­nis – ly­riš­kas ir poe­tiš­kas.

Šio­je vie­to­je vei­kė res­to­ra­nas „Mil­da“, kur penk­to­je kla­sė­je ra­šy­to­jas Ri­man­tas Kmi­ta ei­da­vo pie­tau­ti. Pa­si­vaikš­čio­ji­mas po pie­ti­nį su ra­šy­to­ju – vie­nas iš Eu­ro­pos jau­ni­mo sa­vai­tės Šiau­liuo­se ren­gi­nių.

Iš pir­mo žvilgs­nio sun­ku pa­sa­ky­ti, jog čia pa­si­slė­pęs „skle­pas“, išug­dęs reg­bio čem­pio­nus – rū­sy­je vei­kia reg­bio klu­bas „Vai­ras“.

Reg­bio tre­ne­ris Si­gi­tas Ku­kuls­kis sa­ko, jog jau­nys­tė­je reg­bį žai­dęs ra­šy­to­jas Ri­man­tas Kmi­ta bu­vo kie­tas – vie­nas iš pa­grin­di­nių žai­dė­jų.

Šio­se pa­tal­po­se tre­ni­ruo­ja­si reg­bio žai­dė­jai – be reg­bio neį­si­vaiz­duo­ja­mas pa­sa­ko­ji­mas apie pie­ti­nį.

Eks­kur­si­jos da­ly­viai sto­vi ša­lia ki­ta­pus ke­lio bu­vu­sios „Shell“ de­ga­li­nės, ku­rio­je bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti ypa­tin­gų pre­kių – bul­vių traš­ku­čių su pa­da­žu.

Pie­ti­nio pės­čių­jų bul­va­re sto­vi vė­lia­vų stie­bai, ant ku­rių nie­ka­da ne­buvo vė­lia­vos.

Pie­ti­nio pei­za­žai su dau­gia­bu­čiais na­mais.