
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Pranašystė išsipildė: knyga parašyta
Dvylika dienų, praleistų Sibire, Irkutsko srityje, tapo ne tik reportažų ciklu „Šiaulių krašte“ – šiandien jo autorė Živilė Kavaliauskaitė varto ką tik išleistą knygą „Trispalvė Irkutsko karštyje“. Joje gyva emocija, pasakojimai žmonių, kurių likimai – dalis mūsų istorijos.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Šįkart žurnalistinis iššūkis sudėtingesnis nei įprastai – kalbinti kolegę ir bičiulę Ž. Kavaliauskaitę, todėl Šiaulių pėsčiųjų bulvare esančioje „Centro šokoladinėje“, nusižengdami rubrikos pavadinimui, kalbamės prie kavos puodelio.
– Kaip atsidūrei Sibire?
– Prieš trejus metus, 2013-aisiais, iš Virginijaus Steponavičiaus, buvusio Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado, dirbančio valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“, sulaukiau netikėto pasiūlymo skristi į Irkutsko sritį.
Kelionės tikslas buvo susitikti su lietuvių bendruomene, tvarkyti lietuvių kapines. Aplankėme dvylika kapinių, sutvarkėme apie pusantro šimto kapų. Nuvykome ir į Kirzavodą Nr. 2, grupės vadovo V. Steponavičiaus mamos, močiutės ir tetos tremties vietą.
Prieš skrisdama neturėjau didelių planų rašyti, diktofoną ir bloknotą su tušinuku įsidėjau iš įpročio. Bet būnant ten istorijos tarsi pačios ėmė dėliotis.
Įprastai Sibiras siejamas su stingdančiu šalčiu, amžino įšalo žeme. Nusileidus Irkutske, tvokstelėjo karštis. Oro uoste mus pasitiko lietuvių bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova su Lietuvos vėliavėle. Knygos pavadinimu „Trispalvė Irkutsko karštyje“ ir užkoduotas pirmasis įspūdis.
– Kaip ten gyvenantys žmonės vertino jūsų ekspediciją?
– Kai Zimos ūkinių prekių parduotuvėje pirkome pjūklą, kastuvą, vinutes, pardavėja nusprendė: tokias nesąmones gali daryti tik studentai.
Gana keistai atrodydavome eidami iš kapinių su kastuvais ir pjūklais. Vietiniai klausinėdavo, ką čia veikiam. „Šaunuoliai, pagarba“, – taip reaguodavo išgirdę, kad tvarkome tautiečių kapus. Jiems buvo sunku suvokti, kad dėl to galima ryžtis vykti tūkstančius kilometrų – savo atostogų sąskaita, savo lėšomis. Būdavo, jog nutardavo, kad tai susiję su „Didžiuoju Tėvynės karu“.
Kelionė buvo kupina netikėtų ir malonių susitikimų. Zimos kraštotyrininkė Svetlana Gavrilova, renkanti žinias apie lietuvius tremtyje, perskaitė Ramutės Skučaitės eilėraštį, atsisveikindama dovanojo knygų ir šviežiai virtos aviečių uogienės.
Gryševo kapinėse atsitiktinai sutikome moterį, kuri prižiūri lietuvės kapą. Chužyro muziejaus įkūrėja Kapitolina Litvinova sveikinosi lietuviškai, ji renka medžiagą apie Olchono salos tremtinius.
Didžiulės pagalbos sulaukėme iš Irkutsko srityje gyvenančių lietuvių. Dvi naktis nakvojome Bolšaja Rečka gyvenvietėje pas Genovaitę Trumpaitę-Novickają. Ji priėmė vienuolika žmonių, vaišino, kepė pyragus... Susėdus kieme vakarienės, tarsi mama klausinėjo, ar nešalta. Tai – tik keletas pavyzdžių.
– Kokių reakcijų sulaukei po rašinių ciklo „Šiaulių krašte“?
– Laikraštyje buvo spausdintas trylikos dalių ciklas „Sibiro reportažai“. Vėliau tęsinys – „Sibiro atgarsiai“. Skambučiai pasipylė po antrojo teksto apie Zimą. Skaitytojai sakė neberadę laikraščio parduotuvėje, ėję skolintis pas kaimynus.
Kelionėje su bendrakeleiviais stengėmės nurašyti nuo antkapių vardus, pavardes, gimimo datas. Ši informacija taip pat buvo spausdinama laikraštyje.
Šiaulietis Petras Balčiūnas perskaitė tėvo pavardę. Jis atsinešė laidotuvių nuotraukų bei 1989 metų fotografiją, kurioje įsiamžinęs prie tėvo kapo. Jo padėka buvo didelis komplimentas: „Dabar jūs man kaip giminė, nes aplankėte tėvo kapą. Niekad nemaniau, kad dar pamatysiu, kaip jis atrodo.“
L. Strižniova įdavė parvežti lauktuvių šiaulietei, kuri su dukra prieš metus lankėsi Irkutske. Užrašė pavardę ir telefoną. Į redakciją atėjusi Elžbieta Rimkutė-Bagdonienė atsinešė seną šeimos nuotrauką: „Joje pažįstate vieną žmogų.“ Tai buvo Šiaulių miesto garbės pilietis Vytenis Rimkus. Lankydamasi Irkutske, ji nuėjo į teismo archyvą – po kurio laiko Šiaulius pasiekė brolio bylos kaltinamoji medžiaga.
Iš Kuršėnų paskambino Olchono saloje mirusio klieriko, Lietuvos kankinio Valerijaus Vaitkevičiaus brolio žmona. Istoriją, kaip kuršėniškis buvo atvykęs parsigabenti brolio palaikų, išgirdome Chužyre. Taip vis daugiau pavardžių užrašų knygelėje įgavo veidus.
Kelmės rajono gyventoja Stefa Gumuliauskienė apsiverkė, kai ją per „Šiaulių kraštą“ pasiekė linkėjimai nuo pusseserės Vandos Valiūtės. Susitikimas su Centralnyj Chazane gyvenančia savamoksle dailininke V. Valiūte buvo išskirtinis įvykis. Paaiškėjo, kad jos tėviškė ten pat, kur ir vieno iš bendrakeleivių tėvų. „Saviškį radau!“ – negalėjo atsistebėti lietuvė. Buvome labai gražios ir graudžios akimirkos, kai Sibire susitiko skirtingų kartų kaimynai, liudininkai.
Dar būnant kelionėje pasivijo SMS su prašymu parinkti akmenėlių tautodailininkui Albertui Martinaičiui – Zimoje palaidota jo močiutė. Vieną iš akmenukų šiaulietis grąžino, padaręs širdies formos pakabutį.
Sujaudino kolegės Dalijos padėka: simbolinis drobinis maišelis gėrybių nuo močiutės, kurios kapą sutvarkėme.
Skaitytojai skambino ne tik iš Šiaulių apskrities, bet ir kitų miestų, net užsienio. Žmonėms buvo įdomu, kaip atrodo vietos, kur prabėgo jų vaikystė, jaunystė. Viskas tebėra gyva, tebėra šiame laike. Supratau, kad laukia nauji susitikimai, naujos istorijos čia – Lietuvoje.
– Kiek kelionė pakeitė tavo pačios požiūrį į tremtį?
– Požiūris nepasikeitė. Tik tai, kas iki tol buvo skaityta knygose, įgavo realų pavidalą. Kelionėje kiekvieną dieną laukė nauji potyriai, gyvos emocijos.
38 500 tremtinių, 5 900 kalėjusių lageriuose – tokia statistika iškalta lietuvių bendrijos „Švyturys“ rūpesčiu pastatytame paminkle Lietuvos tremtinių vargams ir netektims Irkutsko krašte atminti.
Sibiro miestuose tebėra mediniai, sulūžę šaligatviai, kuriais vaikščiojo tremtiniai, tebestovi barakai, kuriuose gyvena vietiniai, taigoje nesupuvo lietuvių kirstų medžių kelmai. Į Kordoną lydėjęs Olegas Geda priskynė laukinių svogūnų – „čeremšos“, padėjusių tremtiniams išgyventi.
Sukrėsdavo perskaičius, jog kape ilsisi šimtametė ar dviejų mėnesių kūdikis. Ant kai kurių kryžių matyti trys datos: gimimo, mirties ir parvežimo į Lietuvą.
Visi atkreipėme dėmesį į tarsi paskubomis išraižytą užrašą „Randasi namie“. Su dizainere Lina Kaselyte-Ivanoviene ir maketuotoju, „Šiaulių krašto“ IT inžinieriumi Artūru Jaugėla šį užrašą nutarėme naudoti knygos viršeliui.
Šiemet Šiaulių universitete apsigyniau istorijos magistro laipsnį. Darbo tema – „Trėmimų refleksija atminties tyrimuose. Saviidentifikacijos problema“. Visai netikėtai kelionė tapo postūmiu į tremties problematiką pasigilinti iš mokslinės pusės: įgauta patirtis, surinkta medžiaga iškėlė klausimą dėl likusiųjų Sibire ir grįžusių į Lietuvą patirčių, identiteto. Įprastai tremties tyrimai remiasi į Lietuvą grįžusių tremtinių prisiminimais ir dokumentais, o likę gyventi Sibire į tyrimų lauką nepatenka.
– Kodėl svarbu kalbėti apie tremtį?
– Esame neatsiejami nuo laiko, kuriame gyvename. Istorija išlieka vienu iš svarbiausių nedraugiškų valstybių propagandos taikinių, o vienas iš informacinio karo tikslų – keisti visuomenės nuostatas, pažiūras, įsitikinimus.
Svarbu, kad tremties tema išliktų aktuali Lietuvos istorijos dalis, nes penkis dešimtmečius ji neegzistavo. Buvę tremtiniai dažnai apgailestauja, kad mokyklose per mažai dėmesio skiriama šiai temai.
Tremties liudininkai yra garbaus amžiaus, todėl būtina užrašyti jų pasakojimus jau šiandien. Tikriausiai kiekvienas turime savos patirties: „Kaip būtų įdomu sužinoti giminės istoriją, bet nebeturiu ko paklausti.“
Nors Irkutske, rodos, buvome neseniai, per tą laiką anapilin išėjo trys sutikti žmonės, knygos herojai. Tai labai trapu.
Kalbėtis tremties tema yra sudėtinga, nes ir praėjus ne vienam dešimtmečiui prisiminimai tebėra skaudūs, sunku apnuoginti jausmus.
– Dažnai sakoma, kad dabar lietuviai emigruoja, tarsi patys save išsitremia. Kaip tai vertini?
– Mane erzina, kada tremtis lyginama su emigracija. Aš emigraciją vadinu galimybe. Didžiulis skirtumas, kai pats nusprendi, kada susidėti lagaminą, į kokią šalį ir kada iškeliauti, bei žinai, kad galėsi grįžti namo, kada panorėjęs.
– Kodėl reikėjo šios knygos?
– Ne vienas žmogus siūlė, klausė, ragino – kada tekstai bus knygoje? Ypač drąsino kelionės bendražygiai, kurie ir surinko lėšas.
Džiugino pašnekovų nuomonė, kad tekstuose pavyko „pagauti“ esmę. Prisimenu komišką situaciją, kai paskambinusi moteris gyrė tekstus ir paklausė: „Jūs turbūt irgi buvusi tremtinė?“ Po pauzės pati pradėjo juoktis: „Oi, kokią nesąmonę pasakiau, gi jūs jaunas žmogus! Bet rašote taip, lyg pati būtumėte tai išgyvenusi...“
– Koks tavo pačios asmeninis santykis su tremtimi?
– Prasidėjus Sąjūdžiui, mano tėvai pirko kone visas knygas apie tremtį. Man tuo metu buvo devyneri–dešimt metų, skaičiau viską, kas buvo namie, parsinešdavau ir iš bibliotekos. Vaikas, ko gero, labai emocionaliai perima perskaitytą patirtį. Galbūt šie išgyvenimai manyje užsiliko?
Senelis buvo politinis kalinys, močiutė žuvo Lietuvoje.
– Knygoje yra ir naujų, dar niekur nepublikuotų istorijų?
– Taip. Knygos pasakojimuose yra visko: skaidraus graudulio, švelnaus humoro ir begalinės vilties. Išskirčiau kelmiškio Vainiaus Urbonavičiaus gyvenimą, kurio giminės istorija persipynusi su garsia Putvinskių-Pūtvių šeima.
Tremtyje Urbonavičiai gyveno viename barake su Ramute Skučaite, poete, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. R. Skučaitė, išvertusi Marinos Cvetajevos eilėraščių rinkinį „Į niekur laiškai“, pratarmėje dėkoja V. Urbonavičiaus tėvui Henrikui Urbonavičiui už į Sibirą pasiimtas knygas. R. Skučaitė sutiko, kad knygoje būtų publikuota jos kūryba, susijusi su tremtimi.
Knyga gausiai iliustruota: įamžinti ne tik susitikimai, kapinės, miestų, gamtos vaizdai, bet ir komiškos Rusijos kasdienybės akimirkos.
Tremtyje augusios dvynės Audzevičiūtės prisimena, kaip vietiniai Sibire garantavo: „Atvykote visam laikui.“ Bet išsipildė kita, lietuvio tremtinio, kaimo žmogaus, pasakyta pranašystė: „Pamatysite, apie mus kada nors rašys knygas.“
Ši knyga ir yra lyg septynių dešimtmečių pranašystės atgarsis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Živilės Kavaliauskaitės teigimu, buvę tremtiniai dažnai apgailestauja, kad tremties temai per mažai dėmesio skiriama mokykloje.
Žurnalistė, istorikė Živilė Kavaliauskaitė džiaugiasi, jog ką tik išleista jos knyga „Trispalvė Irkutsko karštyje“. Knyga visuomenei bus pristatoma po Naujųjų metų.
Parašyti knygą apie tremtį žurnalistę Živilę Kavaliauskaitę įkvėpė kelionės bendrakeleivių padrąsinimas, pašnekovų nuomone tekstuose pavyko „pagauti“ esmę.
Šiemet Šiaulių universitete Živilė Kavaliauskaitė apsigynė istorijos magistro laipsnį – netikėtai kelionė į Irkutską tapo postūmiu į tremties problematiką pasigilinti iš mokslinės pusės.
RUBRIKĄ PRISTATO: