Naujausios
NEPAPRASTI PAPRASTŲ ŽMONIŲ GYVENIMAI
Puodelis arbatos nuopuolio mieste
„Aš viskuo buvau, mačiau ir dugną, ir blizgesį, ir šeimą turėjau, ir jos netekau, žinau, kaip jaučiasi kaliniai ir kaip išgelbėtieji“, – sako keturiasdešimt septynerių Vytautas Kairys, penkiolika metų braidęs, kaip pats sako, dugne, o dabar savo dainomis ir patirtimi besidalijantis su tais, kam sunku.
Nijolė KOSKIENĖ
nkoskiene@gmail.com
Antroji gimtinė
„Man patinka Šiauliai, čia mano antroji gimtinė, norėčiau sugrįžti, nors tai buvo mano nuopuolio miestas“, – sako dabar Naujojoje Akmenėje gyvenantis Vytautas, pro kavinės, kurioje susitinkame, langą stebėdamas Šiaulių bulvaru skubančius žmones.
Užsisako žalios arbatos. Buvęs garsiausių Šiaulių restoranų lankytojas, roko muzikantas, grojęs ir gėręs, vėliau tik gėręs ir svaigęs, jau penkiolika metų išsilaisvinęs nuo visų priklausomybių.
Vytautas gimė Papilėje, jau penkiolikmetis grojo gitara suaugusiųjų šokiuose, atvyko į Šiaulius mokytis tuometinėje aukštesniojoje muzikos mokykloje.
„Tada ir prasidėjo mano laisvo gyvenimo epopėja, chebros, bohemos, mano paklydimo kelias“, – pasakoja Vytautas.
Buvo aukštas, tad nepilnametį įleisdavo į restoranus, vietinė bohema supažindino su narkotikais.
Netrukus Vytautas metė mokslus, po to dveji metai armijoje – vienintelis blaivus jaunystės laikotarpis, vėl grįžimas į Šiaulius, tiksliau, į Šiaulių nusikaltėlių pasaulį, vėl vaikščiojimas ant peilio ašmenų.
Ir taip metai iš metų eksperimentai su narkotikais, reanimacijos palatos po apsinuodijimo, priverstinis gydymas įvariose šalies gydyklose, iš kur paprastai jį išmesdavo, mat buvo „nerami dūšia“.
Tyrulių gydykloje, prisimena, buvo seselė, kuri pacientams teikdavo „kaifą“. Kai Vytautą išmetė ir iš tos įstaigos, su draugais kėlė išleistuves, sumaišė tabletes su alkoholiu ir naktį atsibudo reanimacijoje.
Gydytojai liepė padėkoti vienai moteriai, kuri, radusi be gyvybės ženklų gulintį jaunuolį, iškvietė greitąją. Sakė, dar dešimt minučių, ir jis būtų miręs.
Kai Vytautą paleido, mėnesiuką negėrė, bet praėjo baimė, išlindo priklausomybės, ir ratas vėl užsisuko.
Su draugais muzikantais dar bandė koncertuoti kantri ir roko muzikos festivaliuose, kol rengėjai nutraukė sutartis, nes vyrai važiuodavo ne groti, bet svaigintis.
Dievas balkone
Kai Vytauto tėvai persikėlė į Naująją Akmenę, prasigėręs sūnus grįžo pas tėvus. Ir jei anksčiau jam buvo svarbu gerti restoranuose ir važinėti taksi, dabar gerdavo ir svaigindavosi su bet kuo ir bet kur, iš namų nešdavo daiktus, visi draugai ėmė jo šalintis.
Jis nuolat patekdavo į policijos akiratį, daugiausia už chuliganizmą, kol pakliuvo į tuometinį Vilniaus LTP ("lečebno trudovoj profilaktorium" – rusiškai, arba gydomasis darbinis profilaktoriumas). Ten uždaroje alkoholikų zonoje išbuvo apie metus, o kai grįžo, ėmė dar daugiau gerti.
Vytautas bandė ieškoti išeities religijoje, prisipirko krišnaistų ir budistų knygučių, bet vėl užgerdavo.
„Kartais aplankydavo nedrąsios mintys apie šeimą, bet supratau, kad tai buvo priešmirtinės vizijos. Jau nebegalėjau gerti ilgiau kaip savaitę, jaučiau, kaip stoja širdis. Pamenu, vos grįžau namo pamėlynavęs, mama iškvietė greitąją, ligoninėje mane vos "atpumpavo", ir tada pradėjau Dievo šauktis. Sakiau, kad išbandžiau viską pasaulyje, ten nėra jokios laimės – tik apgaulė ir priklausomybė. Po daugelio metų išgyvenau gėdos jausmą. Atsimenu, su manimi palatoje gulėję senukai klausia: „Kas tau, vaikeli, yra?“ Sakau: „Gėriau“. O jie nesupranta, man tokia gėda prieš tuos žmones“, – viską iki smulkmenų prisimena Vytautas.
Gal trečią ar ketvirtą dieną jis išėjo į ligoninės balkoną, kur patyrė akimirką, kurios sako niekada neužmiršiąs.
„Pajutau, lyg kas šiltu vandeniu mane būtų apliejęs. „Viskas, tu matai, iš kur aš tave ištraukiau“, – tai buvo pasakyta be jokio priekaišto, be jokio įpareigojimo, kad dabar kažką turėčiau daryti. Aš žinau, kad tai buvo Kristus. Pradėjau verkti, sakiau: „Dieve, aš noriu tau tarnauti“, – vyras, prieš mane sėdintis kavinėje, šį išgyvenimą žmonėms pasakoja jau ne pirmą, ir net ne dešimtąjį kartą, ir vis tiek jaudinasi.
Naujas gyvenimas
Nuo tos akimirkas, kai visam laikui išsilaisvino nuo kvaišalų, jau praėjo daugiau kaip 15 metų.
„Dievas padėjo statyti gyvenimą iš naujo. Susiradau vietinę bažnyčią, pradėjau vėl groti, mane ėmė kviesti muzikuoti. Nedrąsiai svajojau sukurti šeimą, bet maniau – nebemokėsiu mylėti, viskas buvo išdegę... Bet ne, viskas užgijo, ir meilė pradėjo skleistis“, – pasakoja Vytautas.
Tada irgi buvo žiema, krito snaigės, jautėsi pirmą kartą nedrąsiai įsimylėjęs, nors prieš tai turėjo daug moterų.
Vytautas šypteli – išlindo kompleksai, nežinojo, ką sakyti, juk pirmą kartą mylėjo blaivus.
Po dvejų metų sukūrė šeimą, bijojo, kad po tokio gyvenimo negalės vaikų turėti, bet gimė du sveiki vaikai.
Jam pasiūlė dirbti Alkoholikų ir narkomanų reabilitacijos centre, kur išdirbo septynerius metus.
Šeimoje jautėsi laimingas, nebuvo jokių barnių, viskas klostėsi puikiai, kol sužinojo, kad žmona susirgo vėžiu.
Bijojo – neištvers, vėl pradės gerti. Nepradėjo. Manė, kad užgers tada, kai ji išeis.
Kai žmona mirė, jis visa galva paniro į reabilitacinio centro veiklą. Namuose būti negalėjo, viskas priminė prarastą gyvenimą. Vytauto vaikus, kuriems dabar 11 ir 12 metų, padeda auginti tėvai ir sesuo.
Ašaros iš dangaus
„Buvo labai sunku, bet kelio atgal nebuvo, tik pirmyn. Reabilitacinis centras man tada buvo tarsi Dievo oazė, tarsi narkozė... Kaip ir muzika“, – sako Vytautas.
Jo sukurta daina „Ašaros iš dangaus“ viename muzikiniame konkurse laimėjo ketvirtąją vietą, tapo interneto įžymybe, o Vytautas gavo prizą – galimybę profesionalioje studijoje įrašyti savo kompaktinę plokštelę.
Su nauja plokštele tarsi prasidėjo naujas kvėpavimas. Jį ėmė kviesti koncertuoti, dalyvauti TV laidose. Štai ir ateinantį pirmadienį Vytautas kviečiamas su profesionaliais muzikantais groti tiesioginėje Lietuvos radijo laidoje.
Vytautas džiaugiasi, kad, perėjęs savo pragarus, gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių, ir prisiliesti prie gyvenimo transformacijos stebuklų. Kad gali dainuoti žmonėms.
„Mane Dievas išgelbėjo geriems darbams, ir tai ne – žodžiai. Aš negaliu gyventi pagal modelį „alga, televizorius, laikraštis“ – tada atsiranda tuštuma. Man reikia daryti kažką reikalingo, dažnai jaučiuosi kaip kareivis, dvasine prasme“, – sako vis dar „nerami dūšia“ Vytautas.
„DŪŠIA": Vytautas visada buvo „nerami dūšia“. Tik anksčiau tai pasireikšdavo chuliganizmu, muštynėmis, išgertuvėmis, o dabar 0 noru daryti gera. „Aš negaliu gyventi pagal modelį „alga, televizorius, laikraštis"- tada atsiranda tuštuma“, – sako Vytautas.
TRAUKA: Nors Naujojoje Akmenėje Vytautas rado naują gyvenimą, meilę, darbą, šeimą, vis tiek jam mielesni Šiauliai. „Čia mane žemė nešioja. Čia lyg antroji gimtinė“, – sako Vytautas Kairys.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MUZIKA: Dainų kūrėjas ir atlikėjas Vytautas dabar kviečiamas koncertuoti didelėse salėse, televizijos ar radijo studijose ir mažose bendruomenėse, tarp kalinių ir alkoholikų.
Asmeninio archyvo nuotr.