Naujausios
Rašytoja suteikia moterims viltį
Romanai tapo būdu pabėgti nuo rutinos šiaulietei rašytojai Irenai Buivydaitei-Kupčinskienei. Populiarių meilės romanų rašytojos etiketės ji kratosi ir sako, kad kur kas svarbesnė vertybė jai yra šeima. Romanuose – ne blizgių žurnalų propaguojamas jaunystės ir sekso kultas, bet gyvenimo melodrama.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Knyga – tarsi terapija
„Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje, jaučiu ir mąstau kaip ji. Ir... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis“, – rašo I. Buivydaitė naujausiame savo romane „Kitapus veidrodžio“.
Priešingai nei pagrindinė romano herojė, rašytoja išdrįso fantaziją perkelti ant popieriaus ir nepaliko vien jaunystės rankraščiuose.
Vilniaus knygų mugėje šiemet ji pristatė dešimtąjį savo kūrinį, kuris neišnyksta iš skaitomiausių knygų dešimtuko. Rašytojos knygos jau ne vienerius metus iš eilės labiausiai graibstomos šalies bibliotekose.
Gimusi ir užaugusi Šiauliuose, rašytoja su šeima dabar gyvena Dzūkijos sostinėje Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą.
Pirmosios romanų užuomazgos gimė iš nuobodulio persikėlus į tuomet nykų provincijos miestą iš studijų miesto šurmulio.
I. Buivydaitė sako, kad jos kūryba netipiška meilės romano žanrui. Juose ne princo ir Pelenės istorijos schema, kur nepatyrusi jauna mergaitė sutinka vyrą, jų santykiai atskiedžiami šiek tiek dramos, o pabaiga baigiasi vestuvėmis.
„Stengiuosi rašyti apie tikrą gyvenimą. Mano romanų moterys vis vyresnės. Kuo pati darausi brandesnė, tuo herojai bręsta: atsiranda tėvų ir vaikų, marčios ir anytos santykiai, kitos gyvenimiškos problemos“, – sako Irena.
Autorės manymu, rašyti romanus jaunam žmogui sudėtinga, nes trūksta elementariausios patirties. Kartą ji perskaitė knygą, kurioje jauna rašytoja 30-metę žmoną apibūdina kaip „seną, pavytusią ir neįdomią“.
Kūrybos šaltinis – Nida
Skaityti tavo romaną – tarsi pokalbis su geriausia drauge, pasakė viena rašytojos bičiulė. I. Buivydaitės manymu, visi nori šiek tiek pabėgti nuo gyvenimo kasdienybės, paskaityti kažką romantiško, o ne kriminalines kronikas ar problemų analizes.
„Skaitytojams noriu suteikti viltį, kad iš po debesų nušvis saulė ir viskas bus gerai, sulauksite šviesių akimirkų“, – sako Irena.
Mūzų sankaupa ir įkvėpimo šaltinis rašytojai – Nidoje. Ten, žiūrėdama į jūrą, viena vaikštinėdama kopomis, I. Buivydaitė pasikrauna ir mintis guldo popieriuje.
Būsimos knygos siužetas gimsta netikėtai. Pavyzdžiui, Ispanijoje rašytoja ėmė svarstyti, kas, jei ant prieš akis matomos uolos stovėtų vila, joje gyventų pora... Grįždama namo ji parašė vieną knygos puslapį.
Kartais pradžioje užsimezga knygos pabaiga, kuri primygtinai reikalauja istorijos ištakų arba idėja apie teroristus topteli ilgai ir nuobodžiai skrendant lėktuvu, stebint žmones.
Įdomi herojų evoliucija
Tarp I. Buivydaitės knygų herojų galima aptikti ir keletą barakudų, norinčių susikurti geresnį gyvenimą turtingo vyro sąskaita, bet sprogdinančių seksualumo bombą romanuose nėra.
Pasak Irenos, moterys vaizduojamos tokios, kokias galima sutikti gatvėje: kasdien skubančios į darbą, norinčios, kad vaikams viskas būtų gerai, atliekančios namų ruošos darbus, bendraujančios su bendradarbiais, giminėmis.
Realių prototipų romanų herojai neturi, tačiau subtilus keršto būdas – į neigiamus personažus rašytoja sudeda sutiktų nemalonių žmonių bruožus.
„Aplinkybės priverčia keistis visus. Stengiuosi parodyti, kad neigiamos veikėjos taip pat kenčia ir myli, joms reikia romantikos, kartais gailisi dėl savo poelgių, tampa geresnės, – sako Irena. – Vadinamos „žydrosios“ herojės taip pat pasielgia ir nelogiškai, neapgalvotai, gali įžeisti. Reikia evoliucijos, nes būtų neįdomu rašyti vien tik apie žmones be dėmelės.“
Vyrus nuvilioja jauniklės
Vyrai atskleidžiami moters akimis, įgaunantys bruožų, kurių moterys norėtų, kad jie turėtų. Tačiau ne visi vyrai idealūs. Paskutiniuose romanuose vyrus paliečia vidutinio amžiaus krizė, įsiplieskia nauja meilė 20 metų jaunesnei merginai.
„Man pasakojo kaimynai: nuvažiavo į Turkiją, o ten vaikšto daug naujųjų rusų. Vyrai turtingi, pagyvenę, o moterys šalia – jaunos, ilgakojės manekenės. Kaimynas grįžęs juokėsi: „Visi atvažiavo su savo žmonomis, o aš vienas – su mama.“ Tačiau toks sąmojis atskleidžia kai kuriuose visuomenės sluoksniuose paplitusią nuomonę: jei žmona bendraamžė, jau nebenormalu“, – sako I. Buivydaitė.
Rašytoja turi gerbėjų ir tarp vyrų skaitytojų. Pasak jos, vyrai moterų rašomus jausmų romanus turėtų perskaityti, kad pažvelgtų į save iš šono: kaip moterims atrodo kai kurie jų poelgiai, požiūriai, pamatytų, kokios romantikos moterims reikia, suprastų moterišką pasaulėžiūrą.
Irena šiuolaikiniu posakiu „Meilė trunka trejus metus“ nesivadovauja. Meilė keičiasi: iš pradžių būna aistra, vėliau prisirišimas, draugystė... Trumpai gali trukti tik aistra, bet ne meilė.
Knygos darosi gilesnės
„Kai svajonių pasaulis tampa realybe, ar mes dar jo norime?“ – klausimą kelia I. Buivydaitė romane „Kitapus veidrodžio“. Į ankstesnius savo kūrinius rašytoja žiūri iš šalies. Kai kurių skaitytojų nuomone, geriausias buvo pirmasis romanas. Pati Irena svarsto, jog jis – naiviausias, o pabaiga pernelyg saldi.
Ar dar reikia naujų meilės romanų, kai apie meilę parašyta nesuskaičiuojama galybė knygų?
„Kiek gyvenimų, tiek skirtingų istorijų. Meilė – neišsemiamas šaltinis. Kol žmonėms tokių knygų reikės, tol jų ir bus“, – neabejoja autorė.
Asmeninio albumo nuotr.
ĮKVĖPIMAS: Kelionėse rašytojai Irenai Buivydaitei netikėtai gimsta siužetas naujiems romanams. Nuotraukoje – kelionėje į Norvegiją.
Simonos PUŽAITĖS nuotr.
RAŠYTOJA: Vilniaus knygų mugėje šiaulietė rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė pristatė naujausią savo romaną „Kitapus veidrodžio“.
AUTOGRAFAI: Knygų mugėje rašytoja I. Buivydaitė-Kupčinskienė skaitytojams dalijo autografus.
KOMENTARAI
Meilės romanai labai skaitomi
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Laimutė ŠILEIKIENĖ:
– Meilės romanai bibliotekoje labai skaitomi. Tai niekuo neįpareigojančios knygos, žmonės nebenori jokių problemų. Moterys sako, kad paskaito ir antrą kartą tą pačią knygą, nes istorijos gražios, gerai baigiasi. Malonu su tokia knyga praleisti vakarą. Šių knygų pasiima ir jaunos, ir vyresnio amžiaus moterys.
Šiemet dar negavome naujų knygų, bet skaitytojos jau teiraujasi naujausios I. Buivydaitės knygos. Žmonės net iš laikraščio išsikirpę anotacijas atsineša.
SKAIČIAI: Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekoje labiausiai skaitomi meilės romanų autoriai: I. Buivydaitė, Elena de Strozi, S. Brown, D. Steel, B.Cartland.
Labiausiai skaitomos knygos: I. Buivydaitės „Laiko tiek nedaug“ per 2012 m. perskaityta 116 kartų, „Geriausios draugės“ – 101, „Ironiški stebuklai“ – 67, Elena de Strozi „Gyvenimas kaip ilgesys“ – 56, „Lemtingoji taurė“ – 63, „Aktorės vaidina scenoje“ – 87, D. Steel „Užkietėję viengungiai“ – 97, B. Cartland „Meilė nugali“ – 34 kartai. Dar skaitomi autoriai D. Vaitkevičiūtė, J. Deveraux, N. Roberts, A. Marinina, V. Holt.
Gal moterims trūksta dėmesio?
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus bibliotekininkė Birutė VAIČEKONYTĖ:
– Meilės romanų knygos jau gerokai apskaitytos, viršeliai aptrinti. Lietuvių autorių labiausiai mėgstamos I. Buivydaitė ir Elena de Strozi. Tokios knygos nuolat sukasi skaitytojų rankose.
Vyrai daugiau skaito karo memuarus, detektyvus, fantastines knygas, biografijas, moterys – meilės romanus. Aišku, negalime apibendrinti, kad jos domisi vien tik tokiais romanais.
Gal mūsų moterys pasiilgusios dėmesio, gal lietuvių vyrai ne visiškai romantiški... Meilės romanuose jausmai aprašyti labai gražiai.
Jausmingi ir vyrai
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus vedėja Inga LIEKMANIENĖ:
– Vidutiniškai meilės romanų per vieną darbo dieną išduodame 100-150. Vasaros mėnesiais – dvigubai daugiau. Eilėje prie meilės romanų šiuo metu laukia – 140 žmonių. Rezervavimo paslauga galima rezervuoti knygų, kurių visi egzemplioriai išduoti.
Iš lietuvių autorių labiausiai skaitomos I. Buivydaitės „Padovanok man savaitgalį“, „Laiko tiek nedaug“, „Takas per jūrą“. L. S. Černiauskaitės „Medaus mėnuo“, I. Jonušytės „Jūros akmenukų karoliai“, „Rožių sala“, „Baltas šešėlis“.
Kai vyrai ima šias knygas, neklausiame, ar žmonai, ar sau, bet, manau, kad ir vyrai patyliukais skaito. Yra jausmingų vyrų, kuriems tokios knygos irgi patinka.
Nesakyčiau, kad tokios knygos yra menkavertė literatūra. Žmogus pasiima tai, ko jam reikia. Jei trūksta emocijų – gauna jų knygose. Meilės romanuose yra dalykų, kurie užkabina stygas.
Nėra „teisingo“ ir „neteisingo“ skaitymo, yra tik skaitymo malonumas.
Užrašė Simona PUŽAITĖ
PSICHOLOGĖS KOMENTARAS
Meilės romanai įtraukia į iliuzijų pasaulį
Psichologė Lilija ŠILEIKIENĖ:
– Meilės romanai – tai emocijų šaltinis. Skaitant išgyvenami susižavėjimo, meilės, pykčio, neapykantos ir kiti jausmai. Bet pasitaiko vadinamasis įkyrus pasikartojantis veiksmas, kada žmogus tiek įsitraukia į procesą, kad užsimiršta aplinkoje. Net jei pats žmogus ir jaučia, kad kažkas ne taip, jis nepajėgus elgtis kitaip. Jausmų pasaulis toks stiprus, kad atsispirti labai sunku.
Kai realiame gyvenime trūksta emocijų, nuoširdžių jausmų, jų patyrimo ieškoma kitur.
Kur sveiko ir patologiško skaitymo riba? Be abejo, ji gana trapi. Juk skaitymas – tai ir laisvalaikio praleidimo būdas, savišvieta. Tačiau jei žmogus pats sau pripažįsta, kad tai jam gyvenime trukdo, užima per daug laiko, erdvės, jei negali pasakyti sau laiku stop, vadinasi, kažkas negerai.
Verta klausti savęs – kas iš tiesų su manimi vyksta? Ko pats neįsisąmoninu? Ko man trūksta gyvenime, kad šitaip elgiuosi? Veikiausiai taip iliuziškai tenkiname meilės, afiliacijos poreikius – troškimą būti su kitais, artimai sietis su jais.
Bėda ta, kad tai ir tėra iliuzija. Atsiranda pavojus neadekvačiai vertinti šalia esančių žmonių buvimą, santykius su jais. Iliuzinis pasaulis iškreipia realybę, joje viskas gerokai gražiau, patraukliau, svaigina prabanga, tariamas nuoširdumas. O realybė, tai, kas yra šalia – pilka, nuobodu, šalta, trūksta jausmų tikrumo, galbūt ir prasmės.
Reikėtų atsigręžti į save. Ko man reikia iš tikrųjų ir ką turėčiau daryti, kad tai gaučiau? Nemanau, kad tuo išsiskiria būtent šie laikai – jausmų ir išgyvenimų troškulį žmogus jaus visada, jausmai yra kur kas stipresni nei protas, o perdėtas racionalumas neretai atgręžia mus prieš pačius save, kad ir kaip mums tai nepatiktų.
Kita vertus, gyvename emocinio susvetimėjimo laikais, tikrus veidus slepiame po storomis gyvenimo teatro kaukėmis. Žmonėms trūksta tikro artumo, neskubos, netgi paprastos gyvenimo išminties. Be abejo, už tai mokame tam tikrą kainą.