Rašytojas Vytautas Almanis: dabar žemė, kaimas su numeriu – kaip lageriuose

Ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Al­ma­nis: da­bar že­mė, kai­mas su nu­me­riu – kaip la­ge­riuo­se

Ak­me­nės ra­jo­no val­džia guo­dė­si: Vie­šu­čių kai­mo nie­kaip ne­ga­li­me pa­nai­kin­ti, nors ten se­niai nie­kas ne­be­gy­ve­na. Iš­tuš­tė­ję kai­mai tik sta­tis­ti­ką jau­kia, iš­krai­po rea­lų že­mė­la­pį, žiū­rėk, dar ir lė­šų pa­rei­ka­laus. Toks yra vals­ty­bi­nis po­žiū­ris. „Nė­ra ko šniurkš­čio­ti dėl emig­ra­ci­jos, te­gul va­žiuo­ja nors į Ma­da­gas­ka­rą. Jei­gu kai­mas su­nai­kin­tas, jei ap­lin­kui tik Kai­ka­rio ar Kar­baus­kio že­mės, Lie­tu­vos čia nė­ra. Bet aš pa­ts tu­riu lai­ky­ti iki pa­sku­ti­nio“, – ti­ki­na pa­sku­ti­nis Vie­šu­čių kai­mo prie pat Lat­vi­jos sie­nos gy­ven­to­jas Vy­tau­tas Al­ma­nis.

Jū­ra­tė KIE­LĖ

– Tai pa­sku­ti­nė, bet tur­būt ne vie­nin­te­lė jū­sų gim­to­jo kai­mo ko­va už tei­sę iš­lik­ti? – tei­ra­vo­mės ra­šy­to­jo, gam­ti­nin­ko, ke­liau­to­jo Vy­tau­to AL­MA­NIO.

– Taip, šian­dien jau kal­ba­me ne apie pa­ties kai­mo, o tik apie jo pa­va­di­ni­mo iš­sau­go­ji­mą. Vi­si ži­no­me, kas vy­ko po­ka­rį. Ko­lek­ty­vi­za­ci­ja, me­lio­ra­ci­ja... Pra­ras­ti sa­vo že­mę, gim­tuo­sius na­mus – pa­ts bai­siau­sias da­ly­kas vals­tie­čiui. Bet po­ka­ry bent ga­lė­jai pa­si­prie­šin­ti – paim­ti šau­tu­vą ir ap­si­gin­ti, išei­ti į miš­ką. Ta­da ir vil­tis bu­vo gy­va. Su­va­ry­ti į kol­cho­zus žmo­nės ti­kė­jo, kad tai neam­ži­na, kad vie­ną die­ną jie vėl taps sa­vo že­mių šei­mi­nin­kais, kiek­vie­nas ži­no­jo, kur yra jo, kur kai­my­no že­mė.

Ir ken­tė­da­mas trem­ty­je gal­vo­jai: grį­šiu, ateis ki­ti lai­kai... Vi­si jų lau­kė­me, bet kar­tu su jais atė­jo ir to­kie kaip Kar­baus­kis, že­mė at­si­dū­rė vie­no­se ran­ko­se. Pra­si­dė­jo kon­so­li­da­ci­ja – iš es­mės ta pa­ti ko­lek­ty­vi­za­ci­ja, tik mand­res­niu žo­džiu pa­va­din­ta, – ir dau­ge­lio kai­mų nė pėd­sa­ko ne­be­li­ko. Aš dar lai­kiau­si kaip koks par­ti­za­nas. Bu­vau pri­si­re­gist­ra­vęs Vie­šu­čiuo­se, kad iš­lik­tų bent kai­mo pa­va­di­ni­mas, bet, at­ro­do, tas nie­ko ne­pa­dė­jo.

Gal­vo­jau, kol aš esu, tol yra ir kai­mas, nors iš se­nų­jų Vie­šu­čių nie­ko ne­be­li­ko, ma­ne su­pa di­die­ji ūki­nin­kai. Kar­tą vie­no jų pa­klau­siau, ar ži­no, ko­kio­je že­mė­je jis dir­ba. Gal­vo­jo gal­vo­jo akis per­ver­tęs, į to­lius žiū­rė­da­mas. Jaut­val­kiuo­se, sa­ko. Su­si­ner­vi­nau bai­siau­siai: žal­ty, čia Vie­šu­čių že­mė! Jis tik nu­mo­jo ran­ka: kam tie pa­va­di­ni­mai, kai vi­si skly­pai su nu­me­riais. Ar ne ly­giai tas pa­ts kas la­ge­riuo­se – ten žmo­gus pa­var­dės ne­be­tu­rė­da­vo, ant nu­ga­ros jam bū­da­vo nu­me­ris. Da­bar že­mė, kai­mas su nu­me­riu.

– Il­gus me­tus at­kak­liai prie­ši­na­tės tam, kas at­ro­do neiš­ven­gia­ma. Gy­ve­na­te Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, bet neiš­si­re­gist­ruo­ja­te iš Vie­šu­čių, ku­riuo­se jau dau­ge­lį de­šimt­me­čių nie­ko nė­ra – tik jū­sų ran­ko­mis gai­vi­na­mas gi­mi­nės pa­li­ki­mas. Ar šian­dien Vie­šu­čiai tei­siš­kai te­beeg­zis­tuo­ja?

– Jei­gu at­vi­rai, aš tur­būt sa­ve ap­gau­di­nė­ju. Kai­mo se­niai ne­bė­ra, ir pa­ts pa­va­di­ni­mas jau su­nai­kin­tas. Vie­šu­čiai tu­rės va­din­tis Šap­na­giais, kaip ar­ti­miau­sias nuo čia dar gy­vuo­jan­tis kai­mas. Pa­gal Di­dį­jį lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ną šap­na­giai – tai smul­kūs va­gys. Aš ne­no­riu bū­ti va­gi­mi! Bet ar kas klau­sia? El­gia­ma­si taip, kaip kaž­ka­da el­gė­si ru­sai, nuo vis­ko plėš­da­mi lie­tu­viš­kus pa­va­di­ni­mus. Tik ta­da ži­no­jo­me, kas tai da­rė. O ant ko pyk­ti da­bar?

– Ku­ri san­tvar­ka nu­ma­ri­no jū­sų kai­mą?

– Iš gim­tų­jų vie­tų iš­vy­kau 1961-ai­siais. Tuo­met dar nie­kas ne­bu­vo iš­dras­ky­ta. Kar­tais į ran­kas pa­ten­ka ško­tų na­cio­na­li­nio poe­to Ro­ber­to Bern­so (Ro­bert Burns) na­mo nuo­trau­kos, jis tar­si ko­pi­ja to, ku­ria­me aš au­gau, – drėb­tas iš mo­lio, la­bai sto­rų sie­nų, 30 met­rų il­gio. Na­me nuo neat­me­na­mų lai­kų bu­vo cent­ri­nis šil­dy­mas, to­kie sto­ri vamz­džiai su dū­mais. Klau­siau tė­vo, ka­da jis sta­ty­tas, sa­kė, gal se­ne­lio, gal pro­se­ne­lio. Sa­vo die­nas na­mas bai­gė aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je. So­vie­ti­nė me­lio­ra­ci­ja vis­ką su­ly­gi­no su že­me. Pa­li­ko tik kry­žius prie ke­lio, ke­li me­džiai. Dar bu­vo nu­džiū­vęs kle­vas, gal­vo­jau jį nu­pjau­ti mal­koms, bet kai pra­dė­jo­me ten kur­tis, so­din­ti, be­mirš­tan­tis me­dis at­si­ga­vo ir au­ga to­liau. Ne­ti­kiu jo­kio­mis mis­ti­ko­mis, bet at­si­ti­ko bū­tent taip – sau­suo­lis at­gi­jo, su­ža­lia­vo ir au­ga to­liau.

Sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją at­se­kiau iki pro­se­ne­lio. Ne­daug tų ži­nių, tik ži­nau, kad šio­se že­mė­se gi­mė, gy­ve­no daug mū­sų gi­mi­nės kar­tų. Man rū­pi, kad ma­no­ji ne­bū­tų pa­sku­ti­nė.

– Lie­tu­vo­je 4,2 tūks­tan­čio kai­mų ne­tu­ri nė vie­no gy­ven­to­jo. Tei­siš­kai šie kai­mai nai­ki­na­mi, jų te­ri­to­ri­jos pri­ski­ria­mos ki­tiems kai­mams. Vie­šu­čiai – tik vie­nas iš jų. Pak­lau­siu ne­gra­žiai, bet šiuo­lai­kiš­kai: ko­kia pra­smė sau­go­ti kai­mą, ku­ris na­tū­ra­liai nu­mi­rė? Ko­kia iš to nau­da?

– Nė­ra ko šniurkš­čio­ti dėl emig­ra­ci­jos, te­gul va­žiuo­ja nors į Ma­da­gas­ka­rą, man tas pat. Jei­gu kai­mas su­nai­kin­tas, jei ap­lin­kui tik Kai­ka­rio ar Kar­baus­kio že­mės, Lie­tu­vos čia nė­ra. Bet aš pa­ts tu­riu lai­ky­tis iki pa­sku­ti­nio.

Su žmo­na Ju­li­ja pa­si­sta­tė­me čia na­me­lį. Už­vei­siau dvie­jų hek­ta­rų so­dą, at­kū­riau se­no­viš­kas vais­me­džių veis­les. Tur­gu­je šian­dien siū­lo­ma dvie­jų tri­jų pa­va­di­ni­mų obuo­lių, ir tai ne­lie­tu­viš­kų. O se­niau pas kiek­vie­ną kai­mie­tį bū­da­vo sa­vos obe­lys, vis ki­to­kių veis­lių, po­veis­lių nei pas kai­my­ną. Tad sė­dau ant dvi­ra­čio ir 15-20 ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­va­žia­vau vi­są Nau­ją­ją Ak­me­nę, ieš­ko­jau bu­vu­sio­se so­dy­bo­se, ypač to­se, ku­rios sto­vė­jo miš­ko aikš­te­lė­se. Šim­tą po­veis­lių at­kū­riau tik­rai. Tas vai­sių sal­du­mas, tas kva­pas, ku­ris per tiek me­tų neiš­sit­ry­nė iš at­min­ties!

Dar pa­so­di­no­me čia pen­kis hek­ta­rus ąžuo­lų, iš vi­so 18 tūks­tan­čių me­džių. Per­nai bu­vo di­de­lis įvy­kis – pa­si­kly­dau! Miš­kas jau tiek paau­gęs, kad ne­be­ži­no­jau, į ku­rią pu­sę ei­ti. Džiau­giau­si dvi sa­vai­tes: bu­vo ply­nas nu­me­lio­ruo­tas lau­kas, o da­bar klai­dus miš­kas. At­si­ra­do gry­bų, ku­rių ten nuo am­žių ne­bu­vo. Dar pa­so­di­nau tris tūks­tan­čius lie­pai­čių, to­je pat vie­to­je, kur se­no­vė­je bu­vo di­de­li lie­py­nai. Tė­vai pa­sa­ko­jo, kad iš la­bai to­li at­va­žiuo­da­vo po­nai, iš­lip­da­vo iš ka­rie­tų ir su­sto­ję ant kal­niu­ko žiū­rė­da­vo, gė­rė­da­vo­si. Bū­na, at­va­žiuo­ja ir da­bar žmo­nės, kaž­kur nu­gir­dę, pa­si­skai­tę apie ma­no lie­pas. Ir... nie­ko ne­pa­ma­to. O aš jau ma­tau tą di­de­lį žy­dė­ji­mą, man vis­kas taip, tar­si jau bū­tų.

Klau­sė­te apie nau­dą. Ji yra to­kia, gal­būt ne kiek­vie­nam su­pran­ta­ma, var­gu ar įvar­di­ja­ma pi­ni­gais. Man ki­taip nei­šei­na. Kam po­ka­rį žmo­nėms rei­kė­jo į miš­ką ei­ti? Bū­tų nė­ję – bū­tų gy­vi pa­li­kę. Bet jie ki­taip ne­ga­lė­jo. Toks tas paaiš­ki­ni­mas be paaiš­ki­ni­mo.

– Grau­dus tas jū­sų pa­sa­ko­ji­mas apie ap­leis­tas so­dyb­vie­tes, apie ieš­ko­ji­mą to, kas se­niai su­nai­kin­ta ir pa­mirš­ta. Liūd­na, kad nie­kam neat­si­ra­do no­ro jas at­kur­ti nei iš sen­ti­men­to, nei ga­lų ga­le iš nau­dos. Kas mums at­si­ti­ko?

– Daug kal­ba­ma apie ma­siš­kai Len­ki­jo­je ap­si­per­kan­čius lie­tu­vius, apie daug ma­žes­nes len­kų kai­nas ir neį­per­ka­mus mū­sų pro­duk­tus. De­ja, nė vie­nas eko­no­mis­tas, pro­tin­gai kal­ban­tis te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne, iki šiol ne­su­ge­bė­jo pa­teik­ti at­sa­ky­mo, ko­dėl tos kai­nos taip ski­ria­si. O jis aki­vaiz­dus: Len­ki­jo­je ne­bu­vo ko­lū­kių, ten vi­sa­da do­mi­na­vo smul­kūs ūkiai.

Im­kim po­ka­rį Lie­tu­vo­je. Vis­kas su­griau­ta, iš­dras­ky­ta. Bet lie­tu­viai ūki­nin­kai, kaž­kaip su­ge­bė­ję at­si­lai­ky­ti, bu­vo per­te­kę mais­to pro­duk­tų, ne tik pa­tys ne­ba­da­vo, bet ir Ry­gą vers­te jais už­vers­da­vo. Pats ly­dė­da­vau tė­vą į Ry­gą, tur­gu­je vos ras­da­vo­me vie­tos at­si­sto­ti – vi­sur vien lie­tu­viai kai­mie­čiai su sa­vo sū­riais, grie­ti­ne, kiau­ši­niais. Vis­ką par­da­vi­nė­da­vo­me la­bai pi­giai. O ap­si­pir­ki­nė­jo ne vien lat­viai, ir iš Ru­si­jos at­va­žiuo­da­vo pil­ni trau­ki­niai.

1945-1948 me­tais Lie­tu­vo­je dar vi­si tu­rė­jo sa­vus ūkius, kas di­des­nius, kas vi­sai ma­žus. Pro­duk­ci­jos bu­vo už­vers­ta. At­si­me­nu, mo­ti­na iš Ža­ga­rės, kur iš­va­žiuo­da­vo su sa­vo ry­šu­liais, grįž­da­vo keiks­no­da­ma: rei­kė­jo iš­si­ruoš­ti ket­vir­tą va­lan­dą, nes ne­bu­vo kur sto­vė­ti, tiek bo­bų su­va­žia­vo... Pats po­ka­ris, ma­žas mies­te­lis, ir tiek mais­to pro­duk­tų!

O kas da­bar? Atė­jęs į tą pa­tį tur­gų ra­si du tris ūki­nin­kus. To­dėl ir bran­gu vis­kas, ir bus tik bran­giau ir bran­giau. Lie­tu­vai iš­muš­tas pa­grin­das iš po ko­jų – su­nai­kin­ti ma­žie­ji ūke­liai. Kai­mas iš­dras­ky­tas la­biau nei po­ka­rio me­tais. Kar­tais pa­var­tau žem­dir­biš­ką spau­dą. Ra­šo­ma vien apie stam­biuo­sius ūki­nin­kus, di­džiuo­sius žem­val­džius. O jei kas apie ma­žes­nį, tai kaž­kaip ne­rim­tai, ap­si­mes­ti­nai. Vie­nas „bė­da­vo­jo­si": dir­ba 400 hek­ta­rų že­mės, koks jis ma­ža­že­mis. Toks tas mū­sų tra­di­ci­nis kai­mas?

– Nuo­šir­daus no­ro dirb­ti že­mę, au­gin­ti gy­vu­lius ne­be­li­ko, že­mė – tik dir­va su­kti di­de­liems vers­lams?

– Lie­tu­vo­je man nė­ra ny­kes­nio vaiz­do nei ko­lū­ki­nės gy­ven­vie­tės. Že­mė ap­link jas dau­giau­sia vie­no­se ran­ko­se, kai ku­riems sam­di­niams duo­da­ma už­si­dirb­ti, su­si­kur­ti šio­kį to­kį gy­ve­ni­mą. Bet vis pri­si­me­nu sa­vo tė­vo žo­džius: ko­lū­ky­je dirb­ti leng­viau, bet tu ne­si lais­vas. Da­bar­ti­niuo­se „ko­lū­kiuo­se“ apie tai nie­kas net ne­gal­vo­ja, vis­kas už­muš­ta. Lais­vas tu ar ne­lais­vas, ga­vai pil­vą pri­si­kiš­ti, ir ge­rai.

Pats žmo­gus pa­si­kei­tė. Ne­ga­liu klau­sy­ti, kai kas nors skun­džia­si, kad vir­ši­nin­kas, darb­da­vys ne­ge­ras, skriau­džia. Man la­biau­siai pik­ta ant tų ma­žų­jų žmo­ge­lių, ku­rie pa­si­da­vė, su vis­kuo su­si­tai­kė. O tie di­die­ji, kad ir kaip bū­tų, dau­gu­ma jų – pro­tin­gi žmo­nės. Kiek su­si­dū­riau su mū­sų kraš­to stam­biais ūki­nin­kais, jie pro­fe­so­riai, kiek­vie­ną ga­li nors šian­dien skir­ti dės­ty­to­ju į ko­kią aukš­tą­ją že­mės ūkio mo­kyk­lą. Jis vis­ką iš­ma­no, vis­ką mo­ka. O ta ki­ta kai­mo pu­sė jau ne­be­mo­ka nė kir­vio ko­to už­si­dė­ti.

Tie­sa, ti­kiu, kad pri­gim­ti­niai da­ly­kai ne­su­nai­ki­na­mi. Kar­tą, at­si­me­nu, šie­na­vau, bet su­krau­ti žo­lę į ku­pe­tas su­truk­dė kaž­ko­kie rei­ka­lai. Pap­ra­šiau anū­kė­lės Ag­nės. Tik pa­da­viau ša­kes ir nuė­jau sau nei mo­kęs, nei aiš­ki­nęs. Ag­nė, mies­te au­gu­si, nie­ka­da gy­ve­ni­me tų da­ly­kų ne­bu­vo da­riu­si, bet, žiū­riu, krau­na tiks­liai, kaip tu­ri bū­ti – vir­šuo­ja, kad lie­tus ne­pra­ly­tų. Kur bu­vo tas ži­no­ji­mas, kad rei­kia taip da­ry­ti?

– 1959 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo 25,3 tūks­tan­čio kai­mų. 2011-ai­siais be­li­ko 16,8 tūks­tan­čio, dar per ke­tu­ris tūks­tan­čius li­ko be gy­ven­to­jų. Ten­den­ci­ja aiš­ki, bet nė vie­na Vy­riau­sy­bė iki šiol net ne­tu­rė­jo kai­mo iš­sau­go­ji­mo pro­gra­mos. Ką tai kal­ba apie mū­sų vals­ty­bę?

– Kaž­ka­da vai­kys­tė­je per ra­di­ją gir­dė­jau lai­dą apie mais­to trū­ku­mą ko­mu­nis­ti­nė­se ša­ly­se. At­si­me­nu, ve­dė­jas sa­ko: ko no­rė­ti, kai pro­le­ta­ria­tas val­do – Mark­sas, En­gel­sas, Le­ni­nas, Sta­li­nas, ne­bu­vo nė vie­no kai­mie­čio. Ir mū­sų vals­ty­bę vis val­do tie, ku­rie apie že­mę ne­tu­ri jo­kio su­pra­ti­mo. Ma­niau, ateis „vals­tie­čiai“, bus ki­taip. Bet nie­kas ne­pa­si­kei­tė.

Taip ir išei­na, kad kvie­čia­me emig­ran­tus, bet jiems nė­ra kur grįž­ti, erd­vės ne­be­li­kę.

Mū­sų is­to­ri­jo­je di­des­nio, ge­res­nio žmo­gaus nei My­ko­las Kru­pa­vi­čius aš ne­ran­du. Jis su­kū­rė vien­kie­mių Lie­tu­vą. Per jo že­mės re­for­mą ir mū­sų Vie­šu­čiai ta­po vien­kie­miu. Pui­kiai pri­si­me­nu tė­vų pa­sa­ko­ji­mus, koks blo­gas gy­ve­ni­mas bu­vo so­džiu­je ant rė­žių, su­si­grū­dus krū­voj, kaip vi­si pyk­da­vo­si. Pa­da­li­nus že­mę į at­ski­rus ga­ba­lus, žmo­nės at­si­ga­vo vi­so­mis pra­smė­mis, ėmė su­gy­ven­ti, drau­gau­ti. Žmo­gui rei­kia erd­vės, lais­vės, ne­ga­li­ma jam truk­dy­ti kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mo.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­tį „Res­pub­li­ka“

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Ra­šy­to­jas, ke­liau­to­jas, gam­ti­nin­kas Vy­tau­tas Al­ma­nis ne­no­ri, kad jo kar­ta gim­to­sio­se vie­to­se bū­tų pa­sku­ti­nė.