Naujausios
Šeima meną atranda kasdienybėje
50-metį švenčiantis šiaulietis kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas ir fotografijoje save atradusi 27-erių jo žmona Neringa nemėgsta būti vadinami menininkais. Bioenergetika besidomintis vyras, kartu su žmona rengia garso terapijos užsiėmimus. Pirmiausia stengiasi būti žmogumi.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Vyras tapo mokytoju
Pokalbiui įsitaisome medinio namo svetainėje, tarp Neringos kurtų mandalų. „Jos gimė, kai Neringa laukėsi Vėjo“, – pasakoja Raimondas, glostydamas šešiamečio sūnaus galvą. Berniukas netrukus patogiai įsitaiso ant sofos, padėjęs galvą mamai ant kelių ir skambant raminamiems muzikos garsams, užmiega.
„Pasiilgo manęs“, – šypsosi tik prieš kelias dienas namo po metų audiovizualinio meno studijų Helsinkyje grįžusi Neringa. Trims mėnesiams pas mamą buvo išvažiavęs ir Vėjas, tačiau didžiąją metų dalį jis praleido su tėčiu ir močiute Šiauliuose.
Būtent sūnus paskatino Neringą susidomėti fotografija: „Gimus Vėjui, atsirado noras jį įamžinti nuotraukose, o jam paaugus panorau studijuoti“, – pasakoja Šiaulių universiteto studentė, antrus studijų metus pagal mainų programą praleidusi Suomijoje.
Neringa prisimena, kai metė kostiumo dizaino studijas Vilniuje: „Ieškojau savęs. Ten buvo ne ta vieta. Visur atrodė „ne čia“. Sutikau Raimį ir tai buvo „čia“. Ieškojau mokytojo, kuris man padėtų save realizuoti meniškai ir dvasiškai. Radau. Raimondas ir Vėjas atnešė naujo į mano gyvenimą“, – sako Neringa.
Žmonos studijoms nesipriešino
Neringa neslepia: vyras jos sumanymui studijuoti nepritarė. „Nepritariu, kai žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia ne su vaiku, kai vaikai auga su auklėmis, be mamų, – paaiškina Raimondas. – Ši masonų sugalvota feminizmo ideologija, kad moteris turi dirbti, dabar visame pasaulyje veda prie skyrybų, šeimos kaip pagrindo griovimo“.
Raimondo manymu, menas reikalingas tam, kad subrandintum savo sielą, o tai galima daryti ir namuose, be jokių mokslų.
Tačiau pats būdamas laisvamaniu, žmonos jis nevaržė. Tikisi, kad perėjusi sociumą ji suvoks, kad šis nemoko pagrindinio dalyko – meilės, nesuteikia psichologinių žinių.
„Iš kur tu, Raimi, visko išmokai? Iš knygų, to paties sociumo“, – vyrui švelniai prieštarauja Neringa.
Ar tai – vienas iš nuolatinių šeimos ginčų? „Tai ne ginčas, o mūsų amžiaus skirtumas, – atlaidžiai šypsosi Raimondas, – pats toks buvau. Todėl dabar noriu padėti Neringai greičiau pereiti šį etapą ir morališkai judėti pirmyn – važiuoti į Indiją, Tibetą pas mokytojus, tobulėti kaip žmogui.“
Menas – aplinkui
„Savęs nevadinu menininku, pirmiausia esu žmogus. Mano tikslas mene ir buityje – integruoti turimas žinias. Kad nebūtų suskaldymo – čia yra menas, čia – nebe. Meną galima matyti savo kvėpavime, eisenoje, gerti arbatą – taip pat menas“, – tikina arbatos puodelį pakėlęs Raimondas, mėgstantis posakį „Menas – gyventi.“
Vyras mažai bendrauja su menininkais, tarp jų įžvelgia daug patologijos. Jo manymu, daug pseudomeno, tarp menininkų – snobų.
„Kūriniais autoriai sprendžia savo problemas, jas numesdami liaudžiai. Mene labai daug agresijos, todėl man patinka vos dešimtoji jo dalis“, – neslepia kompozitorius. Jau dešimtmetį jis nesilanko teatruose ir kino teatruose.
Televizorius Raimondo namuose atsirado vos prieš porą metų. Ne jo noru, dėl darbo, kai pradėjo kurti muziką režisieriaus Vytauto V. Landsbergio ne tik spektakliams, bet ir filmams. „Nesulaukiu, kol pereisime prie skaitmeninės televizijos, vėl galėsiu jo nematyti“, – juokiasi.
Neringa stengiasi pirmiausia būti teisinga sau ir šeimai, o meną vertina kaip saviraišką, bendravimo formą, laisvės pojūtį, žaidimą.
„Visas gyvenimas – žaidimas, – žmonos mintį tęsia Raimondas, – Žaidimas, kuriame viskas priklauso nuo mūsų minčių. Neabejoju, kad šios turi galios materializuotis.“
Siūlo keisti mąstymą
Amžiaus skirtumas porai – ne kliūtis. „Beje, Raimondo tėvų amžiaus skirtumas – taip pat daugiau nei 20 metų, toks ir mano su Vėju metų skirtumas“, – pastebi Neringa.
„Vienas kitam esame labai geras veidrodis, atspindėdami vienas kitą padedame greičiau tobulėti. Trintis? Kuo laužas labiau dega, tuo greičiau išperki savo nuodėmes“, – filosofiškai į viską žvelgia Raimondas.
Kaip auklėjate Vėją? „Iki ketverių jis buvo mano mažąja uodegyte, todėl labai nerimavau, kaip pavyks išeiti į mokslus. Tačiau viskas puikiai pavyko, jo gyvenime svarbesnis tapo tėtukas“, – džiaugiasi Neringa.
„Aš – griežtesnis, – neslepia Raimondas, – tai – taip pat gamtos dėsnis. Moteris turi duoti meilę, o vyras – vyriškumo mokyklą. Vien meilė vaikui – pavojinga, gali išlepinti.“
Šeimos nuo visuomenės vyras atriboti nesistengia. Mano: jei čia gimė – ne be reikalo: „Nieko nereikia keisti – nei tėvynės, nei šeimos, nei darbo, nei pomėgio, tik santykį su visais išvardintais dalykais. Mąstymą, kuris mums yra primestas, itin vartotojiškas. Jei vieną dieną tai suvoki, atsiranda viltis, kad iš užprogramuoto roboto tapsi žmogumi.“
Sveikai mitybai turi ateiti laikas
Viena didžiausių dabartinių nelaimių Raimondas vadina stresą. Neabejoja, kad „neteisingas“ maistas jį tik sustiprina, todėl stengiasi maitintis kitaip. Prekybcentriuose perka mažai ir retai.
„Pradėjęs vartoti jūros dumblius, spiruliną, valgau dvigubai mažiau. Mokslininkai aiškina, kad tai – ateities maistas, jame daug aminorūgščių, B grupės vitaminų, kitų nuostabių organizmą valančių dalykų“, – susižavėjęs pasakoja.
Gyvendami arti miesto centro sutuoktiniai net obuolių iš savo sodo nevalgo, nors jų būna maišais. Tačiau geria „gyvą“ savo šulinio vandenį. Skamba fantastiškai, bet jo kokybę tikrinęs draugas atėjo antrąkart, nepatikėjęs savo aparatūros parodymais. Vėliau klausė, ar galėtų iš jų šulinio semti vandenį.
Sutuoktiniai vienbalsiai tikina, kad dabar populiarus parduotuvėse parduodamas vanduo – dar viena ligų priežastis, nes jis – negyvas, nejudantis.
Sutuoktiniai neapsieina be kaime užaugintų vaisių daržovių, valgo ir įvairias košes. Geriausi maisto „prieskoniai“ – bičių pikis, pienelis, medus. Mėsa, žuvimi pasilepina tik kartais. Pagrindinis šeimos mėsėdis – Vėjas.
„Jei organizmas nori, kartą per mėnesį leidžiu sau suvalgyti mėsos. Nesu iš tų, kurie paskaito knygą ir aklai ją vadovaujasi. Gyvenime daug mačiau pavyzdžių, kai taip elgdamiesi žmonės suserga. Jei kūnas nėra pasiruošęs sveikam gyvenimo būdui, eksperimentuoti su juo negalima. Todėl sūnui leidžiu valgyti tai, ko nori“, – aiškina Raimondas. „Žinoma, saldumynus ribojame“, – šypteli Neringa.
„"Nieko nereikia keisti – nei tėvynės, nei šeimos, nei darbo, nei pomėgio, tik santykį su jais.
Asmeninio albumo nuotr.
ŠEIMA: Visą gyvenimą kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas neskirstė darbo ir laisvalaikio: „Kai myli darbą, jis yra ir hobis, ir laisvalaikis. Man gyvenime darbas buvo tik du armijoje praleisti metai.“ Neringa mielai fotografuoja vestuves. „Tai, ką daugelis menininkų pavadintų „ne lygis“, man teikia džiaugsmą“, – sako apkabindama jųdviejų sūnelį Vėją.
POŽIŪRIS: Raimondas intuityviai jaučia poreikį „kirpti“ tokius terminus, kaip „kompozitorius“, nes bijo, kad šie gali įkalinti, neleisti tobulėti kaip asmenybei. Neringai kūryba – saviraiška, žaidimas.
PATARIMAS: Raimondas siūlo bent savaitę galvoti tik teigiamai. „Pamatysite, kaip viskas aplinkui keisis. Bet kokį negatyvą mintyse galime transformuoti į meilę. Man patinka posakis: „Aš paverčiau savo klaidas durimis, per kurias atėjo tiesa“, – sako Raimondas.
PARODA: Helsinkyje atidarytoje grupinėje parodoje buvo ir Neringos nuotraukų sapno tema. Svetur jaunai moteriai labiausiai trūko šeimos, sūnaus Vėjo, todėl jos fotografijose – vyro, moters ir vaiko portretai.