Naujausios
Senovinės technikos žinovas svajoja apie muziejų
Apie auksinių rankų meistrą, senovinės technikos žinovą Juozą Grigaliūną žino kolekcininkai visoje Lietuvoje. Nuošaliame Pakruojo rajono kaime gyvenantis vyras sugeba prikelti net šimtamečius, seniai neveikiančius variklius, įpūsti gyvybę praėjusio amžiaus pradžios technikos stebuklui – garo katilui.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Veikia traukos dėsnis
Juozą Grigaliūną aptinkame nešildomame didžiuliame sandėlyje. Nuo gausybės restauruotų ir dar savo eilės laukiančių įvairiausių variklių, metalinių mechanizmų, rodos, dar labiau šalta. Meistras, atlapojęs sandėlio duris, tarsi leido iš lauko šilumą, nors termometro stulpelis tą dieną lauke rodė apie minus 8.
Kaip įmanoma vienam žmogui sukaupti tiek senovinės technikos?
„Niekada nesu skelbęsis nei laikraščiuose, nei internete, kad norėčiau įsigyti vieną ar kitą variklį, detalę ar įrankį. Kažkaip savaime mane pasiekia tai, kuo domiuosi. O apie mane žmonės vieni per kitus pasako“, – šypsosi auksinių rankų meistras.
J. Grigaliūnas rodo senovinius amerikietiškus, vokiškus, rusiškus variklius, pasakoja jų suradimo istorijas.
„Mano tikslas – juos prikelti, parodyti, kaip jie veikė ir kam buvo naudojami, kas jais dirbo ir kas buvo jų savininkai“, – apie savo aistrą pasakoja meistras. Mielesnio užsiėmimo kaip paleisti suremontuotą seną variklį, jam nėra. Jo žodžiais, senoviniuose varikliuose – ano laikmečio technikos kūrėjų išmintis, atsakomybė už gaminio kokybę ir ilgaamžiškumas.
Kūrė ir Energetikos muziejui
Rodydamas savo valdas, Juozas pasakoja apie antram gyvenimui prikeltą senovinį, garsios amerikiečių firmos „Aviling“ variklį. Ir jo kopiją, kurią pokario metais gamino rusai.
J. Grigaliūno atkurta ir suremontuota senovinė technika jau daugelį metų puošia Vilniaus dienų renginius, o prieš kurį laiką Vilniuje, Energetikos muziejuje jam buvo patikėta įrengti 19 amžiaus metalo apdirbimo dirbtuvių ekspoziciją.
Meistras nuo ankstyvos jaunystės buvo technikos mėgėjas, todėl aplinkiniams nenuostabu, kai savo dirbtuvėse jis pluša net naktimis, ieškodamas kokios nors detalės, neskaičiuoja nei sugaišto laiko, nei išlaidų.
„Visuotinės melioracijos laikais senoviniai įrenginiai ir įvairiausia technika buvo kišama į žemę, arba kaip niekam nebereikalinga vežama į metalo laužą, – pasakoja Juozas. – Ta, kuri liko po žeme ar kur nuošalėje numesta, dabar yra čia“.
Meistras rodo senovinį kuliamosios mašinos variklį. Jis vėliau buvo naudojamas plytinėje. Apie šį variklį J. Grigaliūnui pasakė pažįstamas žmogus. Nuvykęs pas jo savininką Petrašiūnuose, Juozas dar spėjo išgirsti variklio istoriją. Variklis buvo žemėje, po sutrešusiais žaiginiais, susmegęs į žemę.
„Net stebėjausi, kaip niekas jo tiek ilgai nematė, nenutempė į metalo laužą, – nusišypso vyras ir atsidūsta: – Daug prarasta dėl žmonių nežinojimo“.
Technikos „gydykloje“ ankšta
„Norėtųsi kažką palikti savam kraštui. Kartais pagalvoju, kaip gerai būtų įkurti senosios technikos muziejų. Su Žeimelio seniūne Vitalija Dobrovolskiene aptarinėjome tokį planą, – apie savo svajonę prabyla meistras. – Juk miestelyje yra nenaudojamų, kultūros paveldo pastatų. Vietoje medinių grindų tereikėtų grindinio, o norint demonstruoti, kaip senovinė technika veikė, būtina tvarkant pastato perdengimą numatyti ir vietą transmijoms“.
Meistras rodo eilėje į brangų įrenginį, be kurio užpraeitame amžiuje negalėjo verstis medinių stogų meistrai. J. Grigaliūno planuose, vėl paleisti šią mašiną, kad žmonės galėtų matyti, kaip buvo gaminama medžio skiedrų danga.
Vyras sako, jog galėdamas išgabenti dalį savo sukauptos technikos į muziejų, sandėlyje turėtų daugiau laisvos vietos likusiems įrenginiams remontuoti ir atkurti, be to, su technikos paveldu galėtų susipažinti ir jaunimas.
Beje, jo dirbtuvėse stovi ir caro laikų metalo apdirbimo staklės – vienas pirmųjų įrenginių, pirktų kuriant Žeimelio žemės ūkio mokyklos mokymo bazę. Staklės dar tarybiniais laikais buvo nurašytos „kaip morališkai ir fiziškai nusidėvėjęs įrenginys“, laimei, nesupjaustytos ir neišgabentos į metalo laužą. Jas J. Grigaliūnui pavyko įsigyti iš šios mokyklos buvusio darbuotojo palikuonių.
„Tokiems įrenginiams dabar nėra rinkos. Niekam nieko nebereikia“, – apgailestauja J. Grigaliūnas, bet pluša prie šimtamečių variklių neprarasdamas vilties, kad technikos istorija nesunyks.
Autorės nuotr.
TRAUKA: „Žinia apie meistrą ir jį dominančią seną techniką pasiekia dėl traukos dėsnio“, – šmaikštauja Juozas.
MALONUMAS: Juozas Grigaliūnas sako, kad didžiausias malonumas, kai rekonstruotas variklis ima veikti.
STAKLĖS: Pirmosios Žeimelio žemės ūkio mokyklos metalo apdirbimo staklės išsaugotos istorijai.
VARIKLIAI: Pokariu rusai gamino amerikiečių variklių kopijas.
TIKSLAS: Meistro tikslas – restauruoti vokišką variklį, sukusį kruopų gaminimo girnas ir paleisti jas veikti.