Sentikiai: svarbiausia būti doru žmogumi

Sentikiai: svarbiausia būti doru žmogumi

Kelmės rajono Šaukėnų krašte, aplinkui Dubėnus, Pakupelkį, Pagančiukus, Lykšilį, gyvena keliolika sentikių. Nikolajus Orlovas ir jo žmona Valentina kilę iš Lykšilio, gyvenę ir dirbę Šiauliuose, ir vėl į savąjį kraštą sugrįžę.

Dalia KARPAVIČIENĖ

daliak@skrastas.lt

Puodelis svečiui

Sentikių Valentinos ir Nikolajaus Orlovų namuose Lykšilyje – labai švaru ir tvarkinga. Pažintis prasideda nuo... puodelio. Šeimininkė pasiūlo arbatos arba kavos – lauke šalta. Neilgai trukus ant stalo jau garuoja ir nemažas puodelis karšto kvapaus gėrimo.

„Jei laikytumėmės griežtų tikėjimo tradicijų, to puodelio, iš kurio geriate, turėtume daugiau nebenaudoti. Bet mes taip nesielgiame, paliekame puodelį kitam svečiui, kuris ateis į mūsų namus. Patys iš svečių puodelio negeriame. Nikolajus turi savo, aš – irgi savo puodelius“, – šypsojosi Valentina.

Anksčiau sentikiai svetimų žmonių panaudotus indus net sudaužydavo ir išmesdavo. „Ne iš puikybės toks elgesys. Visokių laikų juk yra buvę, karų ir marų. Visokių ir žmonių užeidavo. Ką žinai – gal koks sergantis užkrečiama liga? Todėl taip ir elgdavosi mūsų tikėjimo protėviai“, – sakė Nikolajus Orlovas sklandžia lietuviška kalba.

Išpažintis – kartą per metus

Orlovai pasakojo, kad sentikiams privaloma kartą per metus prieš Velykas atlikti išpažintį. Jei žmogų kamuoja didelė nuodėmė, gali susitarti su popu dėl atskiro priėmimo ir anksčiau.

Kokios tos didžiosios nuodėmės? Orlovai pirmiausia vardija persigėrimą ir persivalgymą. Girtuokliavimo sentikiai iš viso nepripažįsta ir nesupranta, nerūko. „Visur turi būti saikas: ir tikėjime, ir gyvenime“, – įsitikinę.

Sentikiams nuodėmė eiti į kito tikėjimo maldos namus. Jų šventikai gana griežtai reikalauja ir į savuosius pašalinių neįsileisti. Į cerkvę, bažnyčią žmogus turi eiti melstis. Maldos namai, Orlovų įsitikinimu, nėra muziejus ar parodų salė.

Į cerkvę eidamos sentikės moterys būtinai turi ryšėti skarą. Nevalia vilkėti kelnių, tik sijonus, suknias. Vyrams išskirtinių reikalavimų nėra. Tik kepures privaloma nusiimti.

Bendruomenė perkopė šimtmetį

Sentikiai per metus švenčia dvi pagrindines šventes – Švenčiausiosios trejybės (Troicą), atitinkančią katalikų Visų šventųjų minėjimą ir Šventojo Nikolo (Nikolajaus) atlaidus, kurie vyksta gegužės 22 dieną. Šio šventojo vardu pavadinta ir cerkvė Pakupelkio kaime, šalia Lykšilio.

„Mūsų sentikių arba „starovierų“ bendruomenė jau skaičiuoja antrąjį šimtą metų. Cerkvė Pakupelkyje pradėjo veikti 1907 metais. O patys sentikiai Lietuvoje gyvena daugiau kaip 300 metų“, – pasakojo istorija besidomintis N. Orlovas.

Sentikiai skiriasi nuo stačiatikių apeigomis. Tradiciškai jie žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, senąsias liturgines knygas ir apeigas, per pamaldas du kartus gieda „Aleliuja“, lenkiasi iki žemės.

Orlovai parodė ikonas, prie kurių meldžiasi, tačiau fotografuoti neleido. Dėl tos pačios priežasties – ne paroda, kad visi žiūrinėtų ir aptarinėtų jiems šventus dalykus.

Tikrų sentikių mažėja

Orlovai apgailestavo, kad sentikių vis mažėja.

Sutuoktiniai ant pirštų lenkė, kiek jų tikėjimo brolių ir seserų dar gyvena Šaukėnų krašte, aplinkui. Vos keliolika suskaičiavo.

„Ne taip seniai sentikių čia buvo 50 ir dar daugiau, daugiau negu 70. Dubėnuose gyvena keli stačiatikiai. Tikrų sentikių iš viso vienetai. Tokių, kurie išlaikę laidotuvių apeigas, neskuta barzdos, nerūko, mažai vartoja alkoholio, krikštijant visą kūdikį panardina į vandenį, lenkiasi iki žemės“, – sakė lykšiliškiai.

Iš septynių katalikų sakramentų sentikiai pripažįsta tik išpažintį ir krikštą. Sentikiai didžiuojasi, kad jų bažnyčioje, skirtingai negu stačiatikių, nėra dvasininkų hierarchijos, jie tarnauja tik Dievui.

2001 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sentikiai sudarė daugiau kaip 27 tūkstančius žmonių. Iki karo Lietuvoje veikė net sentikių seminarija. Iš įregistruotų 58 sentikių bendruomenių dauguma egzistuoja tik popieriuose. Sentikiai turi pusšimtį maldos namų.

N. Orlovas pasakojo, kad Lietuvoje sentikiai apsigyveno XVII-XVIII amžiuje, vengdami represijų. Dar anksčiau, už pasipriešinimą bažnyčios reformai, kurią rėmė caro valdžia, 1667 metais sentikiai buvo atskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Iki pat 1909 metų buvo persekiojami kaip valstybės ir bažnyčios priešai. Lietuvoje, pasak lykšiliškio, sentikiai atrado ramybę.

Vagystė

Pakupelkio sentikių bendruomenė ramiai ir pagarbiai prieš keletą metų paminėjo Švento Nikolo (Nikolajaus) dieną. Sentikiai iš visos Lietuvos į savo cerkvę susirinkę nuo ankstaus ryto keletą valandų meldėsi ir giedojo, paskui sėdo prie gausaus vaišių stalo, ant kurio nebuvo svaigiųjų gėrimų.

Tuomet dabar jau miręs bendruomenės pirmininkas Juozas Kupreščenko aprodė Pakupelkio cerkvę, pasidžiaugė, kad Savivaldybė pagelbėjo uždengti cerkvės stogą. Statinys sutvirtintas šešiomis atramomis, viduje — plieno sija. „Ir mes prisidėjome prie savo maldos namų atgaivinimo, kaip galėdami“, – sakė Orlovai.

Pakupelkio sentikių bendruomenė yra skaudžiai nukentėjusi nuo vagystės – iš cerkvės buvo pavogtos 47 didžiulės ikonos ir visi kryžiai. Iki šiol sentikiai negali ramiai apie savo išniekintą šventovę kalbėti.

„Svarbiausia būti doru žmogumi“

Orlovai tvirtino niekuomet nesijautę kitaip būdami sentikiai. Nijolajus Orlovas tris dešimtmečius dirbo prie geležinkelių. Buvo gerbiamas pirmiausia už tai, kad savo pareigas tinkamai atlikdavo, už taikų charakterį.

„Niekam mano tikėjimas nekliuvo. Niekas neklausinėdavo, kuo ar kaip tikiu. Tiesa viena: svarbiausia būti doru žmogumi. Toks ir stengiuosi būti. Žinoma, tikėjimas stiprina, neleidžia paklysti. Todėl sentikiai yra gerbiami ir kitus gerbia“, – pasakojo N. Orlovas.

Abu su žmona kilę iš Lykšilio, prieš keletą metų į gimtuosius kraštus sugrįžo. Ramiai ir taikiai gyvena šalia lietuvių ir rusų, katalikų ir stačiatikių, ir save netikinčiais vadinančių žmonių. Su vienu gražiai lietuviškai pakalba, su kitu – rusiškai. Visus sutinka ir palydi su šypsena.

Išlydėdami dar palinki sėkmės. Ir tylii priduria: „S bogom“ ("Su Dievu“ – rus.).

***

2012 metų duomenimis, Lietuvoje buvo 54 sentikių maldos namai, 61 sentikių religinė bendruomenė, 16 sentikių dvasinių vadovų.

2011 metų visuotinio surašymo duomenimis, sentikiams save priskyrė 23,3 tūkstančio šalies gyventojų. Pagal amžių – daugiausia 60 ir vyresni (34,8 proc.), apie 10 procentų – iki 19 metų, apie 22 – nuo 20 iki 39 metų, apie 33 procentai – nuo 40 iki 59 metų.

Statistikos departamento duomenys

Autorės nuotr.

TIKĖJIMAS: Lykšiliškis Nikolajus Orlovas laikosi savo tikėjimo, tik juokavo užsiauginęs per menką barzdą. Sentikio rankose – bažnytinis kalendorius, kuriame pažymėtos sentikių šventės.

PAKUPELKIS: Pakupelkio sentikių bendruomenė nuo 1907-ųjų turi savo maldos namus – šventojo Nikolo (Nikolajaus) cerkvę.