Seržas: kasdien darykime po mažą gerą darbą

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Ser­žas: kas­dien da­ry­ki­me po ma­žą ge­rą dar­bą

„La­biau­siai ver­ti­nu ši­tuos or­di­nus“, – ro­dy­da­mas megz­ti­nį, mo­ki­nių gau­siai ap­kli­juo­tą šir­de­lė­mis, šyp­so­si Ser­ge­jus Sta­pon­kus, drau­gų va­di­na­mas Ser­žu. Šiau­lie­tis Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­jas, skau­tų va­do­vas bus ap­do­va­no­tas Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės me­da­liu „Tar­nau­ki­me Lie­tu­vai“ už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą Lie­tu­vo­je.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ser­žas iš­kart at­si­pra­šo, jei po­kal­bį Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ ga­li su­trik­dy­ti te­le­fo­no skam­bu­čiai – de­ri­na­mos de­ta­lės dėl jo or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių. Vie­nas ren­gi­nių – bū­si­mas uk­rai­nie­čių kon­cer­tas.

– Už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą Lie­tu­vo­je esa­te įver­tin­tas me­da­liu. Kiek šis ap­do­va­no­ji­mas jums svar­bus?

– Dar ne­su­vo­kiu šio ap­do­va­no­ji­mo pra­smės, jis nė­ra tai, ko sie­kiau tiks­lin­gai. Da­bar svar­biau, kad ap­do­va­no­ji­mui ma­ne kaž­kas re­ko­men­da­vo, la­biau­siai su­šil­dė žmo­nių reak­ci­jos ir svei­ki­ni­mai.

Lie­tu­vo­je sa­va­no­rys­tė iš­po­pu­lia­rė­jo pa­ly­gin­ti ne­se­niai, ėmė kur­tis ir bur­tis įvai­rios or­ga­ni­za­ci­jos. La­bai no­rė­tų­si, kad iš or­ga­ni­za­ci­jų no­ras da­ry­ti ge­rus dar­bus išei­tų į pa­čius žmo­nes, į kiek­vie­ną iš mū­sų.

Už­sie­ny­je esu ma­tęs la­bai gra­žią idė­ją, kai par­ke ran­di suo­liu­ką su už­ra­šu, koks žmo­gus, šei­ma jį do­va­no­jo mies­tui. Bū­tų gra­žu Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga nuo skau­tų organi­za­ci­jos, ku­ri taip pat švęs sa­vo šimt­me­tį Lie­tu­vo­je, pa­do­va­no­ti mies­tui suo­liu­ką, ir juo ga­lė­tų nau­do­tis vi­si.

Kiek pa­vyks­ta, sten­giuo­si bū­ti pa­vyz­džiu. Jei ei­nant gat­ve pa­ma­tau šiukš­lę – ją pa­ke­liu. Taip, yra va­ly­to­jai, bet rei­kė­tų pra­dė­ti nuo sa­vęs. Skau­tai tu­ri du maz­ge­lius ant kak­la­raiš­čio – vie­nas ar­čiau šir­dies yra tė­vy­nės mei­lė, ki­tas – ge­ro dar­bo. Rei­kia ne­pa­mirš­ti kiek­vie­ną die­ną pa­da­ry­ti nors ne­di­de­lį ge­rą­jį dar­be­lį. Vie­nas pa­da­rai, at­ro­do, ne­daug, bet kai pa­sau­ly­je 30 mi­li­jo­nų skau­tų pa­da­ro 30 mi­li­jo­nų ge­rų dar­bų per die­ną – jau šis tas.

– Kiek sa­va­no­rys­tė ap­do­va­no­ja mo­ra­liš­kai, kuo ji ver­tin­ga?

– Ma­no svar­biau­si gy­ve­ni­mo eta­pai su­si­ję su sa­va­no­rys­te: per ją su­ra­dau mei­lę, sva­jo­nių dar­bą.

Prieš 12 me­tų vie­no­je skau­tų sto­vyk­lo­je, ku­rio­je tuo me­tu sa­va­no­ria­vau, ta­pau skau­tu. Iki tol į juos žiū­rė­da­vau kiek skep­tiš­kai – at­ro­dė juo­kin­gos jų uni­for­mos, ri­kiuo­tės, griež­ta tvar­ka. Sto­vyk­lo­je su­pra­tau, skau­tai yra ta ter­pė, ku­rios rei­kia Lie­tu­vai ir man pa­čiam: pa­trio­tiz­mas, žai­di­mai, pra­mo­gos, miš­kas, žvaigž­dės, lau­žas... Tuo su­si­ža­vė­jau.

Taip nu­ti­ko, kad Šiau­lių Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jo­je išė­jo skau­tų va­do­vas, vai­kai li­ko „naš­lai­čiai“. Pa­reiš­kiau no­rą su jais už­siim­ti, glo­bo­jau ke­le­tą me­tų. Pa­ma­tę ma­no skau­tiš­ką veik­lą su vai­kais mo­kyk­los va­do­vai pa­siū­lė įdar­bin­ti, vė­liau – tap­ti is­to­ri­jos mo­ky­to­ju. Tuo­met kaip tik sa­vo ma­lo­nu­mui stu­di­ja­vau is­to­ri­ją. Pir­mą sy­kį gy­ve­ni­me mo­kiau­si, nes pa­ti­ko.

Iš pir­mų­jų skau­tų vai­kų išau­go pui­kūs žmo­nės. Vie­na mer­gi­na ta­po „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­ve, ki­ti taip pat gar­si­na Lie­tu­vą. Džiau­giuo­si, kad sa­va­no­rys­tę ga­liu skleis­ti tarp vai­kų, da­ly­tis įspū­džiais, įgū­džiais, idė­jo­mis. Esu dė­kin­gas mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­jai, ku­ri ma­ne la­bai pa­lai­ko, pa­si­ti­ki.

Man kar­tą įstri­go vie­no vai­ko žo­džiai. Prieš tam­pant skau­tu pa­klau­sus, kas jo skau­tų idea­las, jis at­sa­kė: „va­do­vas Ser­žas“. To­kie da­ly­kai la­bai jau­di­na ir pri­ver­čia bū­ti at­sa­kin­gam, su­si­mąs­ty­ti.

Ži­no­ma, ne vi­sa­da pa­vyks­ta bū­ti tuo idea­liu pa­vyz­džiu. Mo­kyk­lo­je, esant sis­te­mo­je, su­dė­tin­ga iš­la­vi­ruo­ti tarp tvar­kos, do­ku­men­tų, pa­žy­mių, bū­ti ir la­bai ge­ru mo­ky­to­ju, ir la­bai ge­ru sa­va­no­riu, ir ap­skri­tai žmo­gu­mi.

– Ko­kio­se sri­ty­se te­ko sa­va­no­riau­ti?

– Sa­va­no­rys­tės kryp­tys įvai­rios – nuo kul­tū­ri­nės, spor­ti­nės iki ko­mer­ci­nės. Pa­vyz­džiui, te­ko sa­va­no­riau­ti Kark­lės mu­zi­ki­nia­me fes­ti­va­ly­je ir ma­ty­ti aud­rą, ku­ri nu­siau­bė fes­ti­va­lį.

Vi­sas va­sa­ras pra­lei­džiu skau­tų sto­vyk­lo­se. Per­nai sa­va­no­ria­vau sep­ty­nio­se sto­vyk­lo­se. Aiš­ku, dėl to nu­ken­čia ar­ti­mie­ji, gau­na ma­žiau dė­me­sio. Sten­giuo­si į tai įtrauk­ti ir sa­vo vai­kus, nors jie dar jau­ni.

Kiek­vie­nas žmo­gus, kai jau­čia­si rei­ka­lin­gas, tu­ri va­rik­liu­ką, ku­ris ver­čia ei­ti į prie­kį. Svar­bu, ko­kį pėd­sa­ką pa­lie­ki.

Šį­ryt per­skai­čiau vie­nos mer­gi­nos at­si­mi­ni­mus. Ji ra­šė: Va­len­ti­no die­ną bū­da­mi ant­ro­kai steng­da­vo­mės gau­ti kuo dau­giau šir­du­čių, tre­čio­kai bu­vo­me pro­tin­ges­ni – pa­tys ap­si­kli­juo­da­vom žan­dus ir sa­ky­da­vom, at­seit, kiek daug pri­kli­ja­vo. Ket­vir­to­je kla­sė­je su­pra­to­me – sma­giau, kai ki­tiems kli­juo­ji, ta­da ir tau su­grįž­ta. Sa­va­no­riau­jant taip pat – kai kaž­ką da­rai, ki­tiems at­ve­ri du­ris, tau su­grįž­ta ki­tais da­ly­kais.

– Kaip sa­va­no­rys­tės ke­ly­je at­si­ra­do Uk­rai­na?

– Per men­to­rys­tę Šiau­lių uni­ver­si­te­te su­si­pa­ži­nau su ka­za­chais, prieš po­rą me­tų jie pa­kvie­tė at­vyk­ti į sve­čius. Mo­kyk­la ir šei­ma ma­ne iš­lei­do mė­ne­siui.

Į Ka­zachs­ta­ną vy­kau per Uk­rai­ną, kaip tik tuo me­tu jau bu­vo pra­si­dė­ję ne­ra­mu­mai. Ki­je­ve su­si­ti­kau su sa­va­no­riais, sto­vė­ju­siais Mai­da­ne, sto­vė­jau kar­tu su jais. Taip su Uk­rai­na su­si­pa­ži­nau iš ar­čiau.

Grį­žęs po ke­lio­nės va­ži­nė­jau po mo­kyk­las pa­sa­ko­da­mas apie vaiz­dus, ku­rie ma­ne su­krė­tė, kal­bė­da­mas apie de­mok­ra­ti­ją, dik­ta­tū­rą. Siū­liau­si ves­ti pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas.

Or­ga­ni­za­vau ren­gi­nį „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jo­je, į jį pa­si­kvie­čiau mo­te­rį su duk­ra iš Uk­rai­nos, ku­ri jau dau­giau nei 5 me­tus gy­ve­na Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je. Jos vy­ras dir­ba Uk­rai­no­je ka­ri­nin­ku, šei­mą at­ve­žė į Lie­tu­vą, kad bū­tų sau­giai. No­rė­jau, kad mo­te­ris pa­pa­sa­ko­tų, kas ten vyks­ta, nes vai­kams sun­ku su­vok­ti, kad už ke­lių tūks­tan­čių ki­lo­met­rų vyks­ta ka­ras.

Su ta mo­te­ri­mi su­si­drau­ga­vo­me, iki šios die­nos pa­lai­ko­me ry­šį. Per ją pra­dė­jo­me rink­ti pa­ra­mą Uk­rai­nai, vež­ti dra­bu­žius į ka­ro nu­ste­ken­tus mies­tus. Vė­liau įkū­rė­me aso­cia­ci­ją, ku­ri jau ant­rus me­tus or­ga­ni­zuo­ja vai­kų sto­vyk­las. Gru­pe­lė uk­rai­nie­čių vai­kų sto­vyk­lau­ja su lie­tu­viais. Da­bar sten­gia­mės ir mes nu­vyk­ti į Uk­rai­ną, ap­lan­ky­ti mo­kyk­las, bend­ruo­me­nes. Tai yra jiems la­bai svar­bu.

Į Lie­tu­vą ant­rus me­tus at­vyks­ta kon­cer­tuo­ti koks nors mu­zi­kos an­samb­lis iš Uk­rai­nos, taip pa­dė­ko­da­mas už pa­ra­mą. Da­ro­me vien sa­vo ini­cia­ty­va, su sa­va­no­rių pa­gal­ba, be jo­kių pro­jek­tų ar eu­ro­pi­nių lė­šų.

– Ko­dėl jums svar­bu pa­dė­ti uk­rai­nie­čiams?

– Aš pa­dė­čiau ne tik jiems. Vi­sur yra drau­gų ir žmo­nių, ku­riems rei­kia pa­gal­bos. Uk­rai­nie­čiams pa­de­du, nes pa­si­tai­kė to­kia si­tua­ci­ja. Aš pri­si­me­nu, kai vai­kys­tė­je neiš­ga­lė­da­vo­me įsi­gy­ti nau­jų dra­bu­žių, juos gau­da­vau iš pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jų.

Pa­ma­žu žmo­nių men­ta­li­te­tas kei­čia­si, pa­tys lie­tu­viai ėmė dau­giau au­ko­ti, pa­dė­ti ki­tiems. Da­bar atė­jo lai­kas mums ne­be im­ti iš Va­ka­rų, o duo­ti ki­tiems, nes esa­me pa­kan­ka­mai pa­jė­gūs tai da­ry­ti.

Uoš­vė va­do­vau­ja Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mams, ku­rie gau­na daug suau­ko­tų dra­bu­žių, jų ne­bė­ra kur san­dė­liuo­ti. Da­lį at­rink­tų rū­bų vai­kams, ypač šal­tuo­ju pe­rio­du, ve­ža­me į Uk­rai­ną. Kar­tais bū­nu tie­siog tar­pi­nin­kas, ku­ris su­jun­gia vie­ną taš­ką su ki­tu.

– Ar už­ten­ka pa­ro­je va­lan­dų vi­siems dar­bams nu­veik­ti?

– Prieš me­tus žai­džiant krep­ši­nį man ply­šo Achi­lo saus­gys­lė. Tu­rė­jau tris mė­ne­sius  ap­mąs­ty­mams, kny­goms, sau. Tie trys mė­ne­siai pa­dė­jo šiek tiek ap­si­spręs­ti, ku­ria kryp­ti­mi ei­ti gy­ve­ni­me. Pa­gal­vo­jau, gal tai ženk­las: „Ser­žai, gal ne­be­laks­tyk. Sus­tok. Ne­pa­kei­čia­mų tik­rai nė­ra, pa­sau­lis ne­sug­rius.“ O kaip tik tuo me­tu ruo­šiau­si vyk­ti į Mi­la­ną, „Ex­po“ pa­ro­dą. Bi­lie­tai nu­pirk­ti, nak­vy­nė suor­ga­ni­zuo­ta... Takšt, vis­kas su­griu­vo.

Kiek­vie­nam rei­kė­tų ras­ti lai­ko sau, mal­dai, me­di­ta­ci­jai. Ži­no­ma, se­miuo­si iš žmo­nių įkve­pian­čių da­ly­kų, bet ne­ga­ty­vo taip pat pa­sii­mi.

Man pa­de­da pa­bė­gi­mas nuo vis­ko ke­lioms die­noms. Ne­bū­ti­nai į už­sie­nį, už­ten­ka vie­tos, kur nė­ra ci­vi­li­za­ci­jos, pa­vyz­džiui, miš­ke su­si­kur­ti lau­žą – ap­si­va­ly­ti min­tis ir dū­šią.

Gim­ta­die­nio pro­ga skau­tės ne­se­niai pa­siū­lė su­gal­vo­ti rim­tą penk­me­čio no­rą, ku­rį no­rė­čiau įgy­ven­din­ti. Vi­są va­ka­rą kir­bė­jo – kas tai bū­tų? No­rė­čiau kaž­ku­riam lai­kui pa­bėg­ti nuo vis­ko į In­di­ją ar Af­ri­ką.

Vie­ni sa­ko, ne­sa­kyk sa­vo sva­jo­nių, nes jos neiš­si­pil­dys. Ki­tas ma­no bi­čiu­lis sa­ko – kaip tik rei­kia da­ly­tis sva­jo­nė­mis, nes jas ži­no­da­mi ap­lin­ki­niai ga­li pa­dė­ti jas įgy­ven­din­ti. Tad da­li­nuo­si sa­vo sva­jo­ne – gal kaž­kam bus pa­ke­liui.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą įver­tin­tas is­to­ri­jos mo­ky­to­jas, skau­tų va­do­vas Ser­ge­jus Sta­pon­kus įsi­ti­ki­nęs, jog pa­gal­ba ki­tiems grįž­ta ge­ru­mu.

Svar­biau­si Ser­ge­jaus Sta­pon­kaus gy­ve­ni­mo eta­pai su­si­ję su sa­va­no­rys­te: jos dė­ka su­ra­do mei­lę, sva­jo­nių dar­bą, pra­smin­gą veik­lą.