Šiau­lie­tis ka­vos pra­šo ki­niš­kai

Šiaulietis kavos prašo kiniškai

Prieš dvejus su puse metų apsigyvenęs Kinijoje ir įstojęs į universitetą, šiaulietis Gabrielius Ulčinas išmoko kinų kalbos. Dabar kiniškos frazės netyčiomis išsprūsta net bendraujant su artimaisiais. Kinų kalba jam suteikė verslo galimybių.

Simona PUŽAITĖ

simona@skrastas.lt

Bijojo pasiklysti

Pirmą kartą Kinijoje Gabrielius apsilankė mokydamasis dvyliktoje klasėje. Mama į tolimą šalį vyko darbo reikalais ir pasiėmė sūnų. Ten vaikinas savaitę paturistavo, susipažino su lietuviais studentais, kurie užsiminė galėsiantys padėti, jei jis užsimanytų čia studijuoti.

J. Janonio gimnazijos abiturientas kaip tik dvejojo, ką rinktis baigus mokyklą, galbūt studijuoti inžinerinius mokslus Vilniuje ar užsienyje. Universiteto Kinijoje pasirinkimą nulėmė ne tik smalsumas gyventi egzotiškoje šalyje, bet ir perspektyvos – mokant kalbą atsiveria plati šalies rinka.

Atrasti universitetą ir specialybę padėjo ten jau studijuojantis pažįstamas lietuvis, pagelbėjo išversti reikiamus dokumentus į kinų kalbą. Kinijos sostinėje Pekine šiaulietis ėmė studijuoti tarptautinį verslą ir ekonomiką, Capital university of economics and bussiness (CUEB) universitete.

Universitetas suskaidytas į dvi dalis – kinų ir užsieniečių. Pastarojoje mokosi daug studentų iš Azijos šalių, kurie daugiausiai kalba rusiškai. Beveik visos paskaitos vyksta kiniškai.

Gabrielius pripažįsta – pirmieji metai buvo sunkūs. Visur vyravo tik kinų kalba, beveik niekas nekalbėjo angliškai. Padedamas mamos draugų, vaikinas išsinuomavo kambarį mieste. Nesiryžo rinktis bendrabučio nemokėdamas ne tik kalbos, bet ir nepažindamas svetimos kultūros.

Labiausiai bijojo pasiklysti ir neberasti kelio namo, kadangi viskas parašyta hieroglifais, kurių jis nesuprato. „Net kelio nebūčiau galėjęs pasiklausti“, – šypteli prisiminęs.

Pinigai – už buvimą užsieniečiu

Pradžioje jį glumino kinų elgesys su kūdikiais. Vaikų neapmauna sauskelnėmis, o mažajam užsimanius į tualetą, reikalus leidžia atlikti tiesiog ant šaligatvio, kur aplink vietoje kepamas ar verdamas maistas. Nosį riesdavo ir įvairūs neaiškaus maisto kvapai gatvėse.

Daugiau nei 17 milijonų žmonių turinčiame Pekine šiaulietį pribloškė žmonių minios. Ryte norėdamas nuvažiuoti autobusu į universitetą tris kilometrus, nuo vietos kurioje gyvena, Gabrielius užtrukdavo 40 minučių. Tą lemia didžiuliai kamščiai, eismas, gausybė žmonių.

„Kažkada esu matęs video internete, kur metro žmonės stumdosi, kad tik galėtų įlipti, tai ten panašiai. Uždarius duris visi stovi susispaudę“, – pasakojo G. Ulčinas.

Palyginus su kitais miestais, sostinėje į baltaodį lietuvį praeiviai įsistebeilija ir apšneka mažiau. Tarp kinų Gabrielius išsiskiria kaip aukštaūgis.

Privilegijomis, kad yra užsieniečiai, lietuvis su draugais kartais pasinaudoja. Pavyzdžiui, apsimeta, kad nesupranta kalbos ir užlenda be eilės.

Prestižo reikalas, jog parduotuvių atidaryme dalyvautų užsieniečiai. Tai – viena iš galimybių užsidirbti. Gabrieliui tenka tiesiog pasisukioti po renginį, o už tai mokami pinigai.

Girdi kinų kalbos akcentą

Pirmaisiais metais G. Ulčinas studijavo kinų kalbą. Po metų jam pavyko išsilaikyti kinų kalbos egzaminą, tik tuomet galėjo studijuoti specialybės dalykus. Vėliau laikė antrąjį, sunkesnį, kalbos egzaminą.

„Kadangi daug bendravau su kinais, išlavinau savo kalbą ir išmokau“, – mokymosi būdą atskleidžia Gabrielius. Dabar išgirdęs ką nors kalbant jis jau pats girdi ar žmogus kiniškai kalba su akcentu.

Kiekvieną kinų kalbos raidę galima pasakyti keturiais skirtingais garsais. Norint perskaityti laikraštį reikia žinoti apie 4 tūkstančius hieroglifų. Išprusęs žmogus jų turėtų mokėti apie 7 tūkstančius. Gabrielius laikraštyje jau supranta esmę.

Užrašų knygelėje jis nupiešia du hieroglifus – vienas nuo kito jie skiriasi tik papildomu brūkšneliu. Tariant žodžį „mai“ reikia „a“ tarti ilgai, o kitame – trumpai. Suklydus prasmė pasikeičia, nes reikšmės priešingos – pirkti ir parduoti.

„Wa men za he ka fei“, – greitakalbe išberia kiniškai – mes geriame kavą.

Mokėdamas kinų ir anglų kalbas lietuvis tarpininkauja verslininkams, kurie ieško tam tikrų produktų, gamyklų, padeda pasirašyti kontraktus.

„Pastebėjau, kad kinams labai svarbūs pinigai. Jie vien apie juos kalba ir galvoja, ieško būdų kaip apsukti, kad daugiau sumokėtum. Kainą pasako 10 kartų didesnę, o tu turi derėtis. Pabaigoje vis vien išduria“, – pasakoja G. Ulčinas. Jo pastebėjimu, tai daugiau būdinga gyvenantiesiems Kinijos pietuose.

Kinus vaišino cepelinais

Lavinti kinų kalbą padėjo ir kinė mergina. „Pradžioje mes vienas kito nelabai supratom“, – juokiasi G. Ulčinas. Kultūriniai skirtumai, anot jo, bendrauti netrukdė.

Jis išmokė draugę pasakyti keletą lietuviškų frazių, net vaišino cepelinais ir kugeliu. Draugė lietuvių nacionalinės virtuvės "grandus" apibūdino kaip sprangius.

„Pats nesu mėgėjas: oi, pabandysiu paragauti šunies, gyvatės ar kitokios egzotikos. Kas ten žino, ką esu valgęs... Galbūt ir įdėjo šunienos į patiekalą, bet net nežinojau“, – apie kinų virtuvės ypatumus pasakojo G. Ulčinas. Savanoriškai jis ragavo tik aštuonkojį. Kadangi nepatiko, maistu eksperimentuoti atsisakė.

Įsigyti pieno produktų Kinijoje – iššūkio verta užduotis. Grietinės, pieno, sūrio ar sviesto pavyksta atrasti tik rusų imigrantų parduotuvėse. Svetimoje šalyje jis pasiilgsta juodos duonos ir dešrelių. Su draugais dažniausiai eina linksmintis į karaoke barus. Jie Kinijoje labai populiarūs.

Gabrielius į gimtuosius Šiaulius grįžta kartą per metus, per atostogas universitete. Dvejų kontrastingų šalių jis nelygina. „Suprantu, jog tai du skirtingi pasauliai. Kinijoje su laiku pripratau ir į tai, kas man nepatinka, tiesiog nebekreipiu dėmesio“, – patikina.

„Artimieji juokais sako, kad mano akys susitraukė, bet nemanau, kad tai tiesa“, – juokiasi Gabrielius. Savyje jis nepastebi didelės Kinijos įtakos, bet kalbėdamas su mama lietuviškai kartais nejučia „persijungia“ į kinų kalbą.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NAMAI: Iš Kinijos sostinės Pekino į gimtuosius Šiaulius Gabrielius Ulčinas grįžta kartą per metus, per atostogas universitete. „Dviejų šalių nelyginu“, – sako jis.

Asmeninio archyvo nuotr.

EKSKURSIJA: Šiaulietis Gabrielius Ulčinas (kairėje) su draugais Kinijoje keliavo po Huashan kultūros parką.

PALYGINIMAI: Studijuodamas Kinijos universitete šiaulietis domisi šalies kultūra. „Suprantu, jog tai du skirtingi pasauliai. Kinijoje su laiku pripratau ir į tai, kas man nepatinka, tiesiog nebekreipu dėmesio“, – sako Gabrielius.

MAISTAS: Paragavęs aštuonkojų, kurie jo nesužavėjo, Gabrielius Ulčinas nebesirįžo eksperimentuoti su vietiniu maistu.