Šiaulietės austos juostos – ant aukštosios mados podiumo

Šiau­lie­tės aus­tos juos­tos – ant aukš­to­sios ma­dos po­diu­mo

Kai ma­dos se­kė­jai dar tik spė­lio­jo, ko­kia bus di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus 2017 metų pa­va­sa­rio-va­sa­ros ko­lek­ci­ja, Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Et­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Si­gi­ta Mil­vi­die­nė ži­no­jo, kad jo­je bus tau­ti­nio kos­tiu­mo mo­ty­vų. Dar prieš ke­le­tą mė­ne­sių di­zai­ne­ris ko­lek­ci­jai at­si­rin­ko try­li­ka tau­to­dai­li­nin­kės aus­tų juos­tų.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kū­ry­bi­nės biog­ra­fi­jos įvy­kis

2017 metų pa­va­sa­rio-va­sa­ros ko­lek­ci­ją J. Stat­ke­vi­čius pri­sta­tė praė­ju­sį sek­ma­die­nį „Li­tex­po“ rū­muo­se. Ko­lek­ci­jos te­ma pa­slap­ty­je bu­vo iš­lai­ky­ta iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos.

„Bu­vo sma­gu gir­dė­ti in­ter­viu, kad neatsk­lei­džia­ma ko­lek­ci­jos te­ma. O aš ži­no­jau, kad ji bus su­sie­ta su tau­ti­niu kos­tiu­mu!“ – šyp­so­si S. Mil­vi­die­nė.

Tau­to­dai­li­nin­kė prieš ke­le­tą mė­ne­sių Pa­lan­go­je vy­ku­sio­je teks­ti­lės pa­ro­do­je „Mai­nos rū­bai mar­go svie­to“ eks­po­na­vo 20-ies juos­tų ko­lek­ci­ją.

Ne­ti­kė­tai su­lau­kė skam­bu­čio iš pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­rių su ži­nia: Juo­zas Stat­ke­vi­čius no­ri at­si­rink­ti juos­tų bū­si­mai ko­lek­ci­jai. At­si­rin­ko try­li­ka, kad ga­lė­tų de­rin­ti, dė­lio­ti prie au­di­nių.

„Iš kar­to bu­vo taip: gal pa­nau­dos vie­ną, dvi, o gal vi­sas. O aš sa­kiau: pui­ku, nors pa­nau­dos ir vie­ną juos­tą! Tai bus įvy­kis ma­no kū­ry­bi­nė­je biog­ra­fi­jo­je!“ – sa­ko S. Mil­vi­die­nė.

Kvie­ti­mo da­ly­vau­ti ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­me juos­tų au­dė­ja ne­su­lau­kė. Bū­tų bu­vę ma­lo­nu, bet ne­nu­si­mi­nė. Paš­maikš­tau­ja: iš­ven­gė pro­ble­mos, kaip ap­si­reng­ti.

Per­žiū­rė­da­ma ko­lek­ci­jos nuo­trau­kas, S. Mil­vi­die­nė su­skai­čia­vo ke­le­tą sa­vo juos­tų: „Juos­tos ko­lek­ci­jo­je at­ro­dė ge­rai. Gra­žūs žmo­nės gra­žiais rū­bais, juos­tos la­bai tin­ka­mai pa­nau­do­tos. Ir tra­di­ci­nia­me tau­ti­nia­me kos­tiu­me jos ri­ša­mos ant juos­mens, vy­rai ry­ši ant skry­bė­lių, ant ba­tų. Kei­čian­tis lai­kams, kei­tė­si ir juos­tų pa­nau­do­ji­mas – kak­la­raiš­tis Lie­tu­vo­je at­si­ra­do XX am­žiaus tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je – bu­vo ir tai pa­nau­do­ta.“

S. Mil­vi­die­nė dau­giau nei de­šimt­me­tį ste­bi su­si­do­mė­ji­mo juos­to­mis ten­den­ci­ją. Pirk­da­mi juos­tas žmo­nės gal­vo­ja ir apie sa­vo kil­mę – do­mi­si, ko­kio jos re­gio­no.

Nau­do­ja juos­tas ir šiuo­lai­ki­nia­me kos­tiu­me: pa­vyz­džiui, ir lie­tu­viai, ir už­sie­nie­čiai ma­tuo­ja­si, kad juos­ta tik­tų įver­ti į džin­sus vie­to­je dir­žo. Mer­gi­nos juos­tas de­ri­na prie li­ni­nių su­kne­lių. Per­nai S. Mil­vi­die­nė abi­tu­rien­tei au­dė su­val­kie­tiš­ką juos­tą, pri­de­rin­tą prie iš­leis­tu­vių su­kne­lės. „Ne­ba­na­lu, gra­žu, tau­tiš­ka“, – įver­ti­na tau­to­dai­li­nin­kė.

Kos­tiu­mas – pres­ti­žo rei­ka­las

S. Mil­vi­die­nė iš­dė­lio­ja aus­tų juos­tų pa­vyz­džius. Na­muo­se jų ne tiek daug ir li­kę. Try­li­ka iš­ke­lia­vu­sios pas J. Stat­ke­vi­čių, dar try­li­ka ne­grį­žo iš Ki­ni­jo­je vy­ku­sios tarp­tau­ti­nės pa­ro­dos, ku­rio­je bu­vo pri­sta­to­mi įvai­rių ša­lių tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tai.

Lie­tu­viš­ka juos­ta nuo ki­tų ša­lių ski­ria­si or­na­men­tais, spal­vo­mis. La­biau­siai Lie­tu­vo­je pa­pli­tu­sios – rau­do­na, ža­lia, vio­le­ti­nė ir mė­ly­na. Sod­ri rau­do­na spal­va su­tin­ka­ma ir pas lat­vius, es­tus, ru­sus, bal­ta­ru­sius, uk­rai­nie­čius.

Ra­mes­ni at­spal­viai, ru­da spal­va, ru­dai rau­do­na ar ru­dai ža­lia, do­mi­nuo­ja Aukš­tai­ti­jo­je, Žiem­ga­lo­je.

„Auš­ros“ mu­zie­ju­je dau­giau­siai sau­go­ma juos­tų, su­rink­tų Že­mai­ti­jo­je ir Šiau­rės Lie­tu­vo­je. S. Mil­vi­die­nė au­džia vi­sų re­gio­nų juos­tas ir džiau­gia­si ga­li­my­be pa­si­nau­do­ti tur­tin­gais mu­zie­jaus rin­ki­nių lo­biais: „Man čia yra tik­ras įkvė­pi­mo šal­ti­nis!“

Juos­to­je išau­džia­mų ženk­lų pra­džia – kry­že­lis ir rom­bas, iš pra­di­nių or­na­men­tų gims­ta su­dė­tin­giau­sios in­terp­re­ta­ci­jos. Tai pri­klau­so nuo au­dė­jos su­ma­nu­mo ir to, kas per am­žius ženk­luo­se su­dė­ta.

La­bai po­pu­lia­rus žal­čiu­ko raš­tas – iš­si­rai­čiu­sio, kaip „S“ rai­dė. Daž­nos eg­lu­tės, žir­ge­liai. Ženk­lai pri­klau­so nuo re­gio­no ar net kai­mo, tu­ri ir po ke­le­tą pa­va­di­ni­mų: vie­nur – ro­že­lė, ki­tur – žvaigž­du­tė, seg­men­ti­nė žvaigž­dė iš aš­tuo­nių spin­du­lių dar va­di­na­ma gė­le­le, sau­le­le.

„Daug kas ženk­lams su­tei­kia ypa­tin­gą reikš­mę. Apie ženk­lų kil­mę yra ir rim­tų moks­li­nių, ir pseu­do­moks­li­nių stu­di­jų, įvai­rių teo­ri­jų. Ženk­lai ap­tin­ka­mi ne tik juos­to­se, jie at­si­kar­to­ja ir ki­to­se tra­di­ci­nės teks­ti­lės rū­šy­se: rankš­luos­čiuo­se, lo­va­tie­sė­se, tau­ti­nių kos­tiu­mų marš­ki­nių, pri­juos­čių de­ta­lė­se. Taip pat ke­ra­mi­ko­je, me­džio dro­žy­bo­je.“

Že­mai­čių juos­tos, sa­ko S. Mil­vi­die­nė, la­bai gra­žios, bet prie tau­ti­nio kos­tiu­mo re­čiau dė­vi­mos dėl ne­pap­ras­tai spal­vin­gų pri­juos­čių. Ji ci­tuo­ja „di­džiau­sią teks­ti­lės iš­ma­ny­to­ją“ Te­re­sę Jur­ku­vie­nę, ku­rios žo­džiais, jei že­mai­čių folk­lo­ro an­samb­ly­je yra de­šimt mo­te­rų, tai su juos­ta ga­li bū­ti vie­na. Va­di­na­si, tik maž­daug kas de­šim­ta že­mai­tė dė­vi juos­tą.

Jei že­mai­tė yra iš Tel­šių, Plun­gės ar Skuo­do, ji, pa­sak S. Mil­vi­die­nės, ne­bus nė kas de­šim­ta. Bet jei mo­te­ris yra iš Kel­mės, Ra­sei­nių ar Tau­ra­gės, pa­ri­bio re­gio­nų, kos­tiu­me juos­ta ga­li bū­ti, nes gre­ti­mi re­gio­nai da­rė įta­ką vi­sam tau­ti­niam kos­tiu­mui – ir jo dė­vė­se­nai, ir juos­toms.

Vy­rai že­mai­čiai riš­da­vo­si juos­tą ei­da­mi pjau­ti šie­no ar ru­gių, o prie išei­gi­nio kos­tiu­mo anks­čiau už ki­tus pra­dė­jo dė­vė­ti dir­žus.

Aukš­tai­ti­jo­je la­biau pa­pli­tu­sios pin­ti­nės juos­tos.

Tau­ti­nis kos­tiu­mas, sa­ko S. Mil­vi­die­nė, pri­lygs­ta va­ka­ri­niam rū­bui. Prieš maž­daug 15 me­tų ji su Šiau­lių mies­to tau­to­dai­li­nin­kais ir mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­vais vy­ko į Suo­mi­ją ir tik pa­ke­liui su­ži­no­jo apie priė­mi­mą pas me­rą. Su se­se­ri­mi ra­do išei­tį – ap­si­vil­ko tau­ti­nius rū­bus ir jau­tė­si pui­kiai.

S. Mil­vi­die­nei džiu­gu, kad tau­ti­nis kos­tiu­mas Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rė­ja. Tau­to­dai­li­nin­kė ti­ki­si, kad, ar­tė­jant ne­prik­lau­so­my­bės 100-mečio ju­bi­lie­jui, įsi­gy­ti tau­ti­nį kos­tiu­mą bus pres­ti­žo rei­ka­las. Atei­nan­tys me­tai Sei­mo yra pa­skelb­ti ir Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tais.

Au­dė­jų šei­ma

„Ma­ma aus­ti iš­mo­kė ma­ne, ma­no se­se­rį Vi­ta­li­ją ir vi­sus mū­sų vai­kus – pen­kis anū­kus“, – var­di­ja S. Mil­vi­die­nė. Leo­ni­ja Ma­la­kaus­kie­nė prieš po­rą me­tų bu­vo ap­do­va­no­ta Šiau­lių mies­to kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja už tra­di­ci­jų per­da­vi­mą iš kar­tos į kar­tą.

Šie­met L. Ma­la­kaus­kie­nei su­kan­ka 75-eri. Sek­ma­die­nį Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ati­da­ro­mo­je tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­je bus eks­po­nuo­ja­ma jos dvi­de­šim­ties juos­tų ko­lek­ci­ja „Pie­me­nų juos­tos“.

„Kai čiu­pi­nė­ju ma­mos juos­tas, pri­si­me­nu mu­zie­jaus eks­po­na­tus, ku­rių met­ri­ko­je ra­šo­ma, jog juos­tą vy­rai dė­vė­jo su­si­juos­ti marš­ki­niams ar kel­nėms, ei­da­mi pjau­ti šie­no ar ru­gių. Jos nė­ra la­bai smul­kios, su­bti­lios, bet la­bai au­ten­tiš­kos, tik­ros. Pa­čiu­pi­nė­ji ir jau­ti ši­lu­mą.“

Ma­ma, gy­ve­nu­si tarp Su­val­ki­jos ir Že­mai­ti­jos, sa­ko S. Mil­vi­die­nė, aus­da­ma nuo sa­vęs ne­pa­bė­ga – juos­tos bū­na ar­ba že­mai­tiš­kos, ar­ba su­val­kie­tiš­kos. Jei rei­kia aus­ti ki­to re­gio­no juos­tas, klau­sia duk­ros pa­ta­ri­mo.

„La­bai pa­glos­tė šir­dį, kai kar­tą ma­ma pa­sa­kė, jog kai ko ir iš ma­nęs iš­mo­ko“, – sa­ko S. Mil­vi­die­nė. Jos di­de­lė gy­ve­ni­mo da­lis nuo stu­di­jų lai­kų su­si­ju­si su folk­lo­ru, et­ni­ne kul­tū­ra, tad daug gi­li­no­si ir į juos­tų re­gio­niš­ku­mą.

Aus­ti juos­tas S. Mil­vi­die­nė pra­dė­jo bū­da­ma moks­lei­vė. Vis­kas klo­jo­si sa­vai­me. Iš pra­džių ste­bė­jo. Pas­kui pa­ban­dė paaus­ti ne­su­dė­tin­gą ma­mos au­di­mą – kak­la­raiš­tį ar juos­te­lę ant kak­lo.

„Prie di­de­lės juos­tos ne iš kar­to pri­si­lie­si. Ma­ma pa­ma­ty­da­vo, kas ne­ge­rai, pa­tai­sy­da­vo. O pa­skui jau trauk­da­vo pri­sės­ti, kai ma­ma ne­ma­to, nes bu­vo įdo­mu“, – juo­kia­si S. Mil­vi­die­nė.

Pir­mą­ją di­de­lę juos­tą S. Mil­vi­die­nė išau­dė aš­tun­to­je kla­sė­je. Tą­kart vi­sos mer­gai­tės au­dė juos­te­les ar rė­me­lio, ar kny­gos. Ka­dan­gi dar­bų mo­ky­to­ja ži­no­jo, jog Si­gi­tos ma­ma – juos­tų au­dė­ja, mer­gai­tei da­vė už­duo­tį išaus­ti mo­kyk­los do­va­nai skir­tą juos­tą.

S. Mil­vi­die­nė stu­di­ja­vo tuo­me­ti­nio Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Dai­lės fa­kul­te­te. Nors se­kė­si ir ki­ti dar­bai, nu­ga­lė­jo tai, ką iš­mo­ko iš ma­mos – au­di­mas.

Sa­vo stak­les juos­toms aus­ti S. Mil­vi­die­nė daž­niau­siai va­di­na stak­le­lė­mis.

„Rei­kia dvie­jų pa­ga­lių ir vie­no ge­ro meist­ro!“ – taip į lai­dos „Duo­kim ga­ro!“ ve­dė­jos klau­si­mą, ko rei­kia stak­lėms pa­si­da­ry­ti, at­sa­kė S. Mil­vi­die­nė. Jos tei­gi­mu, tu­rint pa­vyz­dį, brė­ži­nį ar matmenis, stak­les juos­toms aus­ti pa­da­rys bet ku­ris sta­lius. Svar­bu, kad me­dis bū­tų kie­tas.

S. Mil­vi­die­nė ne­gai­li pa­ta­ri­mų no­rin­tiems aus­ti. Sa­ve va­di­na at­sto­ve kar­tos, ku­ri no­ri da­ly­tis pa­tir­ti­mi.

Vė­liau už anū­kę mo­ky­tis aus­ti juos­tas bu­vo su­ma­niu­si ir švie­saus at­mi­ni­mo S. Mil­vi­die­nės mo­čiu­tė. Išau­dė vie­ną „pie­me­nų juos­tą“ ir nu­spren­dė: ge­riau megs.

Kur­suo­se au­dė­jams S. Mil­vi­die­nė yra iš­ban­džiu­si ir tik­rą­sias stak­les. Kaip ir mo­čiu­tė – pa­ban­dė, pa­ti­ko, bet grį­žo prie juos­tų. Svars­to: jei tu­rė­tų ga­li­my­bę, gal aus­tų ir ką nors ki­tą, nes įdo­mus vi­sas tau­ti­nis kos­tiu­mas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kei Si­gi­tai Mil­vi­die­nei sma­gu, kad jos aus­tas juos­tas įver­ti­no gar­siau­sias Lie­tu­vos di­zai­ne­ris Juo­zas Stat­ke­vi­čius.

„Man pa­tin­ka aus­ti juos­tas, nes mėgs­tu, ką pra­dė­jau, tą ir baig­ti. Juos­tą ga­li­ma išaus­ti per po­rą die­nų, jei la­bai su­dė­tin­ga – per sa­vai­tę. Tam pu­sės me­tų ne­rei­kia“, – sa­ko Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Et­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Si­gi­ta Mil­vi­die­nė.

Si­gi­tos Mil­vi­die­nės megz­to­se rie­ši­nė­se su naš­lai­čių mo­ty­vu pa­nau­do­ta 19 spal­vų. O nu­megz­ti pirš­ti­nes įkvė­pė ne­ti­kė­tas snie­gas ru­de­nį. Megz­da­ma pirš­ti­nes, sten­gė­si, kad kad bū­tų to­kios, „kaip iš mu­zie­jaus“ – smul­kaus raš­to, dai­lios, su re­tai pa­si­tai­kan­čiu įmant­riu at­na­ros raš­tu kvad­ra­tė­liais.

Aus­tos juos­tos de­ri­na­mos ir su šiuo­lai­ki­niais dra­bu­žiais.

Trum­pai apie ko­lek­ci­ją

Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus 2017 me­tų pavasario–vasaros ko­lek­ci­jo­je bu­vo pa­ro­dy­ta 90 mo­de­lių. Me­džia­gas spe­cia­liai ko­lek­ci­jai au­dė tau­to­dai­li­nin­kės Zi­ta Ba­niu­lai­ty­tė iš Pa­lan­gos, Zi­ta Pau­li­kie­nė iš Gargž­dų, taip pat au­dė­jos Jad­vy­ga Ta­ma­šaus­kie­nė, Jo­nas Bei­no­rius, Zi­ta Pau­li­kie­nė su duk­ro­mis.

Juos­tas išau­dė Si­gi­ta Mil­vidie­nė ir Te­re­sė Žul­pie­nė.

Vil­no­nes me­džia­gas išau­dė Ro­kiš­kio įmo­nė „Bal­tic Mills“. Šil­ki­niai au­di­niai pa­gal lie­tu­viš­kus vil­no­nių au­di­nių raš­tus mar­gin­ti Ita­li­jo­je. Pirš­ti­nes mez­gė Ire­na Ar­mo­nie­nė. Ava­ly­nė – „Ma­no­lo Blah­nik“ . Pa­puo­ša­lai – se­no­vi­niai vo­tai iš Pran­cū­zi­jos ir Ita­li­jos. Klum­pes iš me­džio iš­dro­žė ir nu­la­ka­vo tau­ra­gie­tis Da­rius Ja­kai­tis.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Si­gi­tos Mil­vi­die­nės aus­tos juos­tos ta­po aukš­to­sios ma­dos ko­lek­ci­jos ryš­kiais ak­cen­tais.