Signataro anūkas vadovaujasi senelio vertybėmis

Sig­na­ta­ro anū­kas va­do­vau­ja­si se­ne­lio ver­ty­bė­mis

Va­sa­rio 16-osios Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, bu­vu­sio Už­ven­čio dva­ro (Kel­mės r.) sa­vi­nin­ko Jo­no Smil­ge­vi­čiaus anū­kas Al­gis (Al) Žo­ly­nas gi­mė Aust­ri­jo­je, au­go Vo­kie­ti­jo­je ir Aust­ra­li­jo­je, gy­ve­na JAV. „Nors nie­ka­da ne­ma­čiau se­ne­lio, man jis yra no­va­to­riš­ko, kū­ry­bin­go, darbš­taus ir ge­ro žmo­gaus pa­vyz­dys. Šias ver­ty­bes aš lai­kau svar­bio­mis, jo­mis va­do­vau­juo­si“, – tei­gia A. Žo­ly­nas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Li­ko pri­si­mi­ni­mai

Su Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro anū­ku su­si­sie­kė­me elekt­ro­ni­niu pa­štu.

A. Žo­ly­no ma­ma – J. Smil­ge­vi­čiaus (1870–1942) duk­ra Ona, va­din­ta ir Ha­ne. Tė­vas Kos­tas Žo­ly­nas bu­vo tei­si­nin­kas, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kas, ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus ad­ju­tan­tas.

Lai­min­gas Smil­ge­vi­čių ir Žo­ly­nų gy­ve­ni­mas bai­gė­si su­lig oku­pa­ci­ja.

Ke­le­tą šei­mos gy­ve­ni­mo aki­mir­kų ga­li­ma ras­ti A. Žo­ly­no pus­se­se­rės Sil­vi­jos Lom­sar­gy­tės-Pu­kie­nės kny­go­je „Di­ta. Pa­ra­le­lės“.

„Bai­gęs tei­sės stu­di­jas, Kos­tas ve­da Ha­nę, įsi­ku­ria Fry­ko gat­vė­je nau­ja­me bu­te, ap­sta­ty­ta­me nau­ju­tė­lai­čiais bal­dais, pil­na­me nau­ju­tė­lai­čių in­dų, va­zų, mo­der­nių užuo­lai­dų. De­ja, švie­žią jau­nos po­ros liz­de­lį ten­ka iš­dras­ky­ti, nes so­vie­tų leis­ta re­pat­ri­a­ci­ja greit baig­sis. Ge­le­ži­nė už­dan­ga už­si­da­rys ga­lu­ti­nai. Kos­to uoš­vis Jo­nas Smil­ge­vi­čius, užuo­sda­mas pa­vo­jaus kva­pą šia­pus už­dan­gos, gau­na do­ku­men­tus, kad vi­sa jo šei­ma yra „volks­deuts­che“ ir ve­ža­si drau­ge vi­sus įma­no­mus gi­mi­nes.“

A. Žo­ly­nas pie­šia su­dė­tin­gą šei­mos ke­lio­nių že­mė­la­pį: oku­pa­ci­jos me­tais tė­vai Lie­tu­vą pa­li­ko ne kar­tą.

„Iš pra­džių iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją, grį­žo, ta­da vėl iš­vy­ko – šį kar­tą į Aust­ri­ją, kur aš gi­miau, ta­da vėl į Vo­kie­ti­ją. 1949 me­tais emig­ra­vo į Aust­ra­li­ją, 1960 me­tais – į JAV.“

A. Žo­ly­nas gi­mė 1945 me­tais Aust­ri­jos ka­ro pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je.

Vy­ras pri­si­me­na ma­mos pa­sa­ko­ji­mus apie gy­ve­ni­mą Už­ven­čio dva­re, apie tė­vą J. Smil­ge­vi­čių.

„Tai bu­vo ir griež­tas, ir ge­ras žmo­gus. Vie­na iš la­biau­siai jau­di­nan­čių is­to­ri­jų, ku­ria ma­ma iliust­ra­vo aki­vaiz­dų jo as­me­ny­bės prieš­ta­ra­vi­mą tarp pra­ktiš­ku­mo ir idea­liz­mo – bu­vo jo spren­di­mas ne­per­ves­ti šei­mos lė­šų Švei­ca­ri­jos ban­kui per Ru­si­jos ir Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jas. Jis tie­siog ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad tuo me­tu per­kel­ti tur­tą iš ša­lies bū­tų pa­trio­tiš­ka – ar bū­ti­na. Dar ma­ma pa­sa­ko­da­vo, kad tė­vas mėg­da­vo jos pa­ga­min­tą sū­rį ir vi­suo­met duo­da­vo li­tą už ge­rą dar­bą.“

Bė­gant me­tams, A. Žo­ly­nas sa­ko daug su­ži­no­jęs apie J. Smil­ge­vi­čių – gar­sų ag­ro­no­mą, tu­rė­ju­sį pa­žan­gų ūkį, sėk­min­gą vers­li­nin­ką, ke­liau­to­ją, šei­mos žmo­gų ir, svar­biau­sia, pa­siaukoju­sį pa­trio­tą.

J. Smil­ge­vi­čiaus duk­ra daž­nai pri­si­min­da­vo, kaip au­go Už­ven­čio dva­re su ke­tu­rio­mis se­se­ri­mis ir bro­liu, ato­sto­gau­da­vo Pa­lan­go­je, lan­kė mo­kyk­lą Kau­ne, su­ti­ko sa­vo vy­rą Kos­tą Žo­ly­ną (jis bu­vo ki­lęs iš smul­kių ūki­nin­kų šei­mos ne­to­li Ma­ri­jam­po­lės).

Ji ypač mė­go pa­sa­ko­ti, kad J. Smil­ge­vi­čiaus dva­ras bu­vo per 300 me­tų se­nu­mo, kad vie­nu me­tu pri­klau­sė ra­šy­to­jai Ma­ri­jai Peč­kaus­kai­tei (Šat­ri­jos Ra­ga­nai) ir apie jį ra­šo­ma apy­sa­ko­je „Se­na­me dva­re“.

Daug praei­ties is­to­ri­jų bu­vo su­si­ju­sios su oku­pa­ci­jo­mis.

Kai 1944 me­tais bu­vo iš­for­muo­ja­ma Lie­tu­vos vie­ti­nė rink­ti­nė, ge­ne­ro­las P. Ple­cha­vi­čius įsa­kė ka­riams iš­si­slaps­ty­ti kai­muo­se. K. Žo­ly­nas su žmo­na vos ne vos iš­si­gel­bė­jo nuo na­cių.

Ar­tė­jant ant­ra­jai so­vie­tų oku­pa­ci­jai, Žo­ly­nai ap­si­spren­dė pa­lik­ti Lie­tu­vą.

1944 me­tais į Va­ka­rus pa­si­trau­kė vi­si J. Smil­ge­vi­čiaus vai­kai: An­ta­ni­na, Kris­ti­na, Ka­zi­mie­ras, Ona, Ja­ni­na ir Ele­na. Ana­pi­lin vi­si išė­jo to­li nuo Tė­vy­nės.

Grį­žo į Lie­tu­vą

A. Žo­ly­nas mo­ka lie­tu­viš­kai, bet į klau­si­mus at­sa­kė ang­lų kal­ba. „Na­muo­se vi­suo­met kal­bė­jo­mės lie­tu­viš­kai, aš jau­čiau­si išau­gin­tas dvie­jų kul­tū­rų ir dvie­jų kal­bų.“

Aust­ra­li­jo­je, Sid­nė­ju­je, kur au­go iki 15 me­tų, lan­kė lie­tu­viš­ką sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą, pri­klau­sė Lie­tu­vos skau­tams. Kai šei­ma 1960 me­tais per­si­kė­lė į Či­ka­gą, A. Žo­ly­nas pra­tę­sė moks­lus lie­tu­viš­ko­je sek­ma­die­ni­nė­je mo­kyk­lo­je.

„Šei­mo­je lai­ky­da­vo­mės lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų, bet da­bar, kai abu ma­no tė­vai mi­rę, ma­no lie­tu­viš­kos tra­di­ci­jos yra la­bai kuk­lios. Kar­tais vis dar iš­si­ke­pu bul­vi­nių bly­nų ir plokš­tai­nio. Tu­riu ke­le­tą lie­tu­viš­ko me­no kū­ri­nių, sten­giuo­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos ži­nias, skai­ty­da­mas lie­tu­viš­kas nau­jie­nas in­ter­ne­te ir ret­kar­čiais da­ry­da­mas ver­ti­mus.“

Lie­tu­vo­je A. Žo­ly­nas lan­kė­si du kar­tus – 1991 ir 2011 me­tais. Tė­vų pa­sa­ko­ji­mai Lie­tu­vą bu­vo api­py­nę ro­man­ti­kos au­ra. Pri­vers­ti pa­lik­ti tė­vy­nę, į praei­tį jie žvel­gė su il­ge­siu, skaus­mu ir nos­tal­gi­ja. Lie­tu­va A. Žo­ly­nui bu­vo vaiz­duo­ja­ma kaip ma­ža, ža­lia, kil­ni nar­sių ka­rių ir darbš­čių, są­ži­nin­gų žmo­nių že­mė, jis bu­vo mo­ko­mas di­džiuo­tis se­ne­lio vaid­me­niu tau­ti­nia­me ju­dė­ji­me, in­dė­liu į ne­prik­lau­so­my­bę.

„Bu­vau mo­ko­mas: jei ver­ti­ni lais­vę, ga­li tek­ti už ją ko­vo­ti ir au­ko­tis – tą įro­dė dau­ge­lis lie­tu­vių – par­ti­za­nai, trem­ti­niai.“

1991 me­tais į Lie­tu­vą A. Žo­ly­nas at­vy­ko su tė­vais, se­se­ri­mi, sū­nė­nu ir žmo­na. Tė­vams tai bu­vo ypa­tin­gas grį­ži­mas – po 50 me­tų.

Daug kas bu­vo pa­si­kei­tę ir liū­di­no. „Tė­vai tai su­vo­kė kaip nei­gia­mą il­ga­me­tės so­vie­ti­nės val­džios po­vei­kį. Jie pa­ste­bė­jo, kad jų lie­tu­vių kal­ba įstri­go 1940-uo­siuo­se! Ma­nau, jiems tai bu­vo šo­kas.“

Tą­kart A. Žo­ly­nas daug ke­lia­vo po Lie­tu­vą, ap­lan­kė Vil­nių, Kau­ną, Pa­lan­gą, Šiau­lius, Ma­ri­jam­po­lę, Tra­kus ir, ži­no­ma, Už­ven­tį.

„Bu­vo liūd­na dėl su­ny­ku­sio kaž­ka­da bu­vu­sio pa­vyz­di­nio ūkio. Ki­ta ver­tus, bu­vo ge­ra pa­ma­ty­ti, kad žmo­nės gy­ve­na se­na­me dva­ro pa­sta­te, kam­ba­riuo­se, pa­da­ly­tuo­se į bu­tus, kad gy­ve­ni­mas tę­sia­si. Bu­vo nuo­sta­bu su­si­tik­ti gi­mi­nai­čius, dau­gu­mos jų ne­bu­vau re­gė­jęs.“

Koks J. Smil­ge­vi­čiaus pa­li­kuo­nių li­ki­mas? A. Žo­ly­nas su­skai­čiuo­ja: sig­na­ta­ras au­gi­no pen­kias duk­ras ir sū­nų, tu­rė­jo dvy­li­ka anū­kų – du mi­rė pa­sta­rai­siais me­tais, du gy­ve­na Ka­na­do­je, vie­nas Vo­kie­ti­jo­je, sep­ty­ni JAV.

Pa­sak A. Žo­ly­no, Lie­tu­vo­je gy­ve­na daug Smil­ge­vi­čių: J. Smil­ge­vi­čius bu­vo ki­lęs iš di­de­lės šei­mos.

„Nors nie­ka­da ne­ma­čiau se­ne­lio, man jis yra no­va­to­riš­ko, kū­ry­bin­go, darbš­taus ir ge­ro žmo­gaus pa­vyz­dys. Šias ver­ty­bes aš lai­kau svar­bio­mis, jo­mis va­do­vau­juo­si.“

Ypa­tin­ga vie­ta šir­dy­je

A. Žo­ly­nas mo­kė­si Aust­ra­li­jo­je ir JAV, aka­de­mi­nius laips­nius įgi­jo Ili­no­jaus, Ju­tos uni­ver­si­te­tuo­se. Salt La­ke Si­ty­je su­ti­ko ir ve­dė žmo­ną Ar­lie, su ku­ria ką tik at­šven­tė 50 me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jų. Dir­bo li­te­ra­tū­ros pro­fe­so­riu­mi, apie 40 me­tų sky­rė ra­šy­mui. Da­bar yra pen­si­nin­kas, bet iki šiol ra­šo poe­zi­ją, mo­ko Zen me­di­ta­ci­jos.

„Esu imig­ran­tų, trem­ti­nių ar di­pu­kų vai­kas. Au­gęs Vo­kie­ti­jo­je, Aust­ra­li­jo­je ir JAV, la­biau jau­čiuo­si mul­ti­kul­tū­ri­niu kosm­po­li­tu nei su­sie­tas su vie­nu tau­ti­niu iden­ti­te­tu. Ka­dan­gi ma­no pir­mo­ji kal­ba bu­vo lie­tu­vių, šis iden­ti­te­tas iki šiol uži­ma ypa­tin­gą vie­tą ma­no šir­dy­je.“

A. Žo­ly­nas su se­se­ri­mi pla­nuo­ja ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą. Bent ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę pa­si­do­mi, kas vyks­ta tė­vų že­mė­je. Jo tei­gi­mu, skai­ty­mo ži­nios nė­ra to­kios stip­rios, kaip no­rė­tų, ne vi­sa­da ga­li tiks­liai sek­ti po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, bet mėgs­ta skai­ty­ti apie dai­lę, mu­zi­ką, li­te­ra­tū­rą.

Šių me­tų Va­sa­rio 16-ąją A. Žo­ly­nas pa­svei­ki­no se­se­rį ir ke­pė bul­vi­nių bly­nų – žmo­nai ir sau. Per­žiū­rė­jęs lie­tu­viš­kus in­ter­ne­ti­nius pus­la­pius, mė­ga­vo­si šven­te.

A. Žo­ly­nui bu­vo ma­lo­nu pa­ma­ty­ti nuo­trau­kas iš var­di­nės Jo­no Smil­ge­vi­čiaus sti­pen­di­jos įtei­ki­mo Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Šios sti­pen­di­jos pra­di­nin­kas bu­vo A. Žo­ly­no tė­vas Kos­tas Žo­ly­nas ir pusb­ro­lis Vi­ta­lis Pet­ru­sis.

Ko pa­lin­kė­tų Lie­tu­vai sig­na­ta­ro anū­kas? „Vi­siems lie­tu­viams lin­kiu tai­kos, ge­ro­vės ir lai­min­go gy­ve­ni­mo! Ti­kiu ir vi­liuo­si, kad jūs ir to­liau sių­si­te į NBA ge­rus krep­ši­nin­kus!“ – lie­tu­viš­kai at­sa­ky­mą už­bai­gė A. Žo­ly­nas.

Į klau­si­mą, ar jau­čia­si esąs lie­tu­vis, at­sa­kė dviem anks­čiau pa­ra­šy­tais ei­lė­raš­čiais ang­lų kal­ba. Vie­nas iš jų pra­si­de­da žo­džiais: „Aš atė­jau iš gi­mi­nės gam­tos gar­bin­to­jų, pan­teis­tų, ti­kin­čių fė­jo­mis...“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Al­gis (Al) Žo­ly­nas su žmo­na Ar­lie.

Pen­kios sig­na­ta­ro Jo­no Smil­ge­vi­čiaus duk­te­rys.

Jo­nas Smil­ge­vi­čius, jo pa­si­ra­šy­tas 1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios ak­tas ir pa­što ženk­lai su sig­na­ta­ro at­vaiz­du.

Kos­tas ir Ona (Smil­ge­vi­čiū­tė) Žo­ly­nai su duk­ra Rū­ta ir anū­kais Brian ir Ni­cho­las.

Už­ven­čio dva­ras apie 1930 me­tus.

Jo­nas Smil­ge­vi­čius

Gi­mė 1870 m. Šo­nių kai­me (dab. Plun­gės r.), ba­jo­rų šei­mo­je. Mo­kė­si Min­tau­jos (dab. Jel­ga­va, Lat­vi­ja) ir Lie­po­jos gim­na­zi­jo­se. Stu­di­ja­vo eko­no­mi­ką Ka­ra­liau­čiaus, Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se.

Spau­dos drau­di­mo me­tais ra­šė į lie­tu­vių spau­dą. Nuo 1907 m. bu­vo Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­jos na­rys.

Dir­bo Pe­ter­bur­ge, Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je ins­pek­to­riu­mi, va­do­va­vo No­be­lio pre­ky­bos įmo­nių fi­lia­lui Var­šu­vo­je, pri­klau­sė Var­šu­vos lie­tu­vių drau­gi­jai.

1913 m. tal­ki­no stei­giant Vil­niaus lie­tu­vių kre­di­to drau­gi­ją. Įsi­gi­jo Už­ven­čio (dab. Kel­mės r.) dva­rą, ja­me už­vei­sė pie­ni­nių gal­vi­jų ban­dą, už­sė­jo ta­ba­ko plan­ta­ci­ją, įren­gė mo­der­nų van­dens ma­lū­ną, lentp­jū­vę, ply­ti­nę. Rū­pi­no­si že­mės ūkio nau­jo­vių po­pu­lia­ri­ni­mu.

Da­ly­va­vo or­ga­ni­zuo­jant 1917 m. rug­sė­jo 18–22 d. Vil­niu­je vy­ku­sią Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­ją, ren­gė jos me­tu priim­tus do­ku­men­tus. 1918 m. va­sa­rio 16 d. kar­tu su ki­tais Ta­ry­bos na­riais pa­si­ra­šė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­tą.

Bu­vo vie­nas pa­grin­di­nių ak­ci­nių bend­ro­vių „Ne­mu­nas“, „Du­by­sa“, „Miš­kas“, „Ne­ris“, „Si­dab­ri­nė la­pė“ stei­gė­jų ir ak­ci­nin­kų, vie­nas iš Lie­tu­vos kre­di­to ban­ko įkū­rė­jų.

Mi­rė 1942 m. Kau­ne. Bu­vo pa­lai­do­tas Už­ven­čio dva­ro kop­ly­čios rū­sy­je, per­lai­do­tas Už­ven­čio ka­pi­nė­se.

Pa­reng­ta pa­gal lrs.lt

Al­gio (Al) ŽO­LY­NO ei­lė­raš­čiai

ONE MO­RE AT­TEMPT AT SELF-DE­FI­NI­TION

I co­me from a tri­be

of na­tu­re wors­hip­pers.

Pant­heists, be­lie­vers in fai­ries,

fo­rest spri­tes, and wood nymphs,

who heard de­vils in their wind­mills,

met them in the woods, clo­ven-hoo­ved

and dap­per gent­le­men of the night,

who na­med the god of thun­der,

who prai­sed and glo­ri­fied bread,

dark rye wa­ving

waist-high out of earth,

and held it sac­red, who spent af­ter­noons

mush­roo­ming in fo­rests

of pi­ne, fir, and birch,

who trans­fer­red Je­sus

from his woo­den cross,

trans­for­med Him

in­to a wood-car­ved, wor­rying pea­sant,

rai­sed Him on a woo­den po­le abo­ve the cross­roads

whe­re He sat with in­fi­ni­te pa­tien­ce

in rain and snow, woo­den legs apart,

woo­den el­bows on woo­den knees,

woo­den chin in woo­den hand,

wor­rying and sor­ro­wing for the world. . . .

the­se peop­le who na­med their sons and daugh­ters

af­ter am­ber, rue, dawn, storm,

and the on­ly peop­le I know who ha­ve a di­mi­nu­ti­ve

form for God Himself–Dievulis, „God-my-litt­le-bud­dy.“

No won­der I catch my­self spea­king

to trees, flowers–these eu­ca­lyp­tus, so far

from Eas­tern Europe–or that I bend down to the earth,

gat­her pebb­les, acorns, lea­ves, bo­les, bring

them ho­me, ensh­ri­ne them on man­tel­pie­ces

or abo­ve po­rce­lain fix­tu­res, any won­der

I grow ner­vous in rooms

and must step out­si­de and touch a tree,

or sink my toes in dirt, watch the birds fly.

GRO­WING UP DOUB­LE

At the end of their re­fu­gee jour­ney,

the long for­ced pilg­ri­ma­ge, bur­de­ned

with the smal­lest and hea­viest bund­les,

they sett­le at last, unea­si­ly,

in the woun­ded heart of a ci­ty

or its dis­tant frin­ges beyond

the fas­hio­nab­le and comp­la­cent su­burbs.

The small child­ren learn

the uns­po­ken ru­les of a doub­le li­fe:

He­re, in the father’s do­main,

the old ways are pre­ser­ved: chic­kens

slaugh­te­red in the back yard, the mot­her

ton­gue en­for­ced, though the child­ren

are al­rea­dy be­gin­ning to speak it

with stran­ge new ac­cents

that gra­te on their parents’ ears.

Out­si­de the father’s door,

in the streets and schoo­lyards of the new world,

the im­mig­rant child­ren soon speak li­ke lo­cals,

are re-bap­ti­zed

by their new friends with new na­mes.

They will res­pond to two na­mes,

will car­ry them both

for se­pa­ra­te oc­ca­sions.

In the ho­mes of their new play­ma­tes,

they see what they ne­ver see un­der their own roofs–

ani­mals trea­ted li­ke peop­le (dogs

and cats at tab­le), or po­sses­sions

trea­ted with in­dif­fe­ren­ce

by tho­se who ne­ver had to turn their backs

and walk quick­ly away

with on­ly the su­dden­ly pre­cious

con­tents of their own po­ckets.

To be hu­man, of cour­se, is to ad­just

to al­most anyt­hing, and the child­ren grow

in­to their doub­le li­ves

gra­ce­ful­ly and ea­si­ly.

Af­ter all, it may not be

that much mo­re dif­fi­cult

to cul­ti­va­te two iden­ti­ties than one­–and

in the end, even

a litt­le ea­sier to see through.