
Naujausios
Širdis užkariavo kaimas
Šiauliečiai Aldona ir Anatolijus Griniai, prieš kelis dešimtmečius įsigiję sodybą Radviliškio rajono Šniūraičių kaime, sako į miestą nebesikraustytų už jokius pinigus. Panašu, kad juos, daugybę metų gyvenusius mieste, kaimas išties prisijaukino – išpuošta sodybos aplinka byloja apie nepaprastą šeimininkų darbštumą ir puikų skonį. Grinių sodybai jau gerą dešimtmetį klijuojamas pavyzdingai tvarkomos Radviliškio rajono sodybos vardas.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Sniego baltumo tvora
Gyventi kaime ir turėti savo kiemą buvo sena ponios Aldonos svajonė. Juokiasi, „būdama absoliutus miesto vaikas, augo ant asfalto“, tad gabalėlis žemės prie namo atrodė didelė vertybė.
Lietuvos kariuomenėje tada tarnavęs sutuoktinis Anatolijus neprieštaravo tarnybinį butą Zoknių mikrorajone bent retkarčiais išmainyti į poilsį kaimo sodyboje. Tad 1991 metais susirado ir nebrangiai nupirko vienkiemį netoli Bazilionų, prie Dengtilčio.
Dabar abu juokiasi: sodybos būta tokios apleistos, kad medinis namelis lingavo net nuo vėjo.
Ir štai vieną dieną į sodybą atklydo briedis. Miško galiūnas ėmė ragais trintis į namelio sienas. Su anūkais viduje tuo laiku buvusi A. Grinienė tirtėjusi iš baimės, kad gyvūnas statinio nenugriautų.
Griniai greitai apsisprendė ieškotis tokios sodybos, kurioje galėtų gyventi visus metus.
Taip 1998-aisiais atrado Šniūraičius Radviliškio rajone. Įsigijo namą su 28 arų žemės plotu. Sako, namo neapleisto būta, vis dėlto daug ką jame reikėjo keisti, tobulinti, atnaujinti.
Dar nepabaigus namo remonto, antrais metais įsigijo visžalių augalų, jiems supylė 35 mašinas juodžemio. Ir netrukus iš netoliese gyvenančios kaimynės sužinojo, kad atsivežtas juodžemis – negyva žemė, kurioje netgi piktžolės neauga.
Kad neauga, greitai suprato ir patys, nes beveik visi augalai neprigijo. Išgyveno tik viena tuja – šiandien jau nebemažas, dailiai apkarpytas medis.
A. Grinienė nesustojo – pirko naujus augalus, dėjo kompostą, negyvą žemę turtino įvairiomis medžiagomis, puoselėjo.
„Anatolijus net nežino, kiek pinigų į tą reikalą sudėta!“ – juokiasi šeimininkė.
Anatolijus prisimena, atsikraustęs į Šniūraičius medinę sodybos tvorą nudažęs sniego baltumo spalva. Kaimo žmonės ėjo moralizuoti, kad tvoros kaime dažomos ne balta, o žalia spalva.
Sodybos tvora baltavo, kol supuvo ir buvo pakeista.
Likimas suvedė
Susipažino jiedu būdami šešiolikos, 1965-aisiais. A. Griniaus tėtis – tremtinys, į Sibirą išvežtas 1941-ųjų birželio 14 dieną. Ten sutiko dailią rusaitę, vedė. 1949-aisiais gimė Anatolijus.
1959-aisiais šeima su dešimtmečiu vaiku sugrįžo į Lietuvą, į Šiaulius.
Anatolijus šokiuose sutiko Aldoną, jo žodžiais, lėtą mergaitę, kuri kitiems gal ir nekrito į akį, o jam tiesiog prilipo.
Po trejų metų draugystės pora susituokė. Anatolijus įsidarbino lėktuvų remonto gamykloje, vėliau stojo į kariškus batus.
Gimė dukros. Aldonos pareigos – ekskursijų biure neetatinė gidė, po to – Statybos tresto kultūros namuose.
Dukros užaugo, šiandien abi, kaip ir tėtis kadaise, tarnauja Lietuvos kariuomenėje.
Aldona ir Anatolijus – trijų anūkų ir vieno proanūkio seneliai.
Grožis akyse ir širdyje
Tarsi botanikos sodas išpuoselėtai sodybai A. Grinienė iki šiol nesiliauja pirkti augalų.
„Darau, kaip išmanau. Mėgstu eksperimentuoti su augalais“, – sako energinga moteris. Neslepia, kad tie eksperimentai kartais nepavyksta: pinigai išleisti, o augalas neišgyvena.
Vis dėlto didžiumą išradingos moters sumanymų galima vadinti sėkmingais. To įrodymas, kad Grinių sodyba pastarąjį dešimtmetį tituluojama kaip pavyzdingai tvarkoma sodyba Radviliškio rajone. A. Grinius visus pagyrimus dėl tokių aukštumų atiduoda žmonai – tai ji visų grožybių generatorius, o jis tik vykdytojas.
Bonsai – sodybos šeimininkės silpnybė. Kol išmoko juos prižiūrėti, sako, nemenką krūvą augalų teko sudeginti. O šį pavasarį keturis bonsus – maumedžiukus – tiesiog nušaldė, mat, nekantraudama papuošti aplinką, prieš šalnas išnešė juos į lauką.
„Blogai, kad ant bonsinio augalo vazonėlio tik parašyta „bonsas“. O koks tai medelis – fikusas, maumedis, guoba ir dar kitoks – nerašoma. Gi kiekvieno medelio kitokia priežiūra“, – pastebi moteris.
Palei Grinių namą – tujų spyruoklės. Prieš jas – ilgaspyglė pušis. Liauniausias jos šakeles A. Grinienė vieną žiemą sugalvojo surišti mazgeliu. Sumanymas – vertas milijono! Pavasarį sukietėjusios šakelės taip ir liko gražiai suraizgytos.
Viskas sodyboje atrodo gyva, ryšku, spalvinga. O kad dar gyviau būtų, tarp rožių krūmų ponia Aldona pribarstė grikių lukštų. Tikras lobis grūdelių ieškantiems paukščiams!
„Yra paukščių, vadinasi, sodyba gyva“, – šypsosi šeimininkė. Kiekvieną žiemos šeštadienį ji šąlantiems paukšteliams nuperka saulėgrąžų.
Kaime – kaip ne kaime
„Į nieką nekeisčiau savo sodybos ir Šniūraičių“, – sako Aldona.
Anatolijus pritaria žmonai: čia nepaprastai tylu, gaivu, ramu.
Gyvulių Šniūraičiuose, sako, niekas beveik nebeaugina, tik pavienes vištas, kelias karves, keletą arklių. Daržai – taip pat menki: nėra gyvulių, auginti daug daržovių nebereikia.
Ir grožis, įsitikinę pavyzdingai tvarkomos sodybos šeimininkai, kaimo žmonėms nesvetimas: beveik kiekvienas kiemas turi vejapjovę, žoliapjovę, kaimynas nuo kaimyno nusižiūri, kaip pasigražinti, dalijasi augalais.
Griniams smagu, kad pastaruoju metu į Šniūraičius, stiprios bendruomenės gyvenvietę, esančią prie gero kelio tarp Šiaulių ir Radviliškio, atsikelia, namus statosi, vaikus augina vis daugiau jaunų šeimų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Aldona ir Anatolijus Griniai sako, kad kaimo nekeistų už jokius pinigus. Su šeimininkais noriai pozuoja keturkojė Ledi.
Ponios Aldonos „raizginiai“. Anot šeimininkės, žiemą pušies šakelės būna itin lanksčios.
Spalvinga Grinių sodybos aplinka tarsi liudija čia gyvenant kūrybingus žmones.
Gražuolė tuja – vienintelis augalas, kuris išliko pasodintas prieš 18 metų.
Aldona Grinienė apčiupinėjusi kiekvieną sodybos augalą.
Tujų spiralės.
Sodybos „bonsynas“. Dauguma bonsų jau sunešti į kambarį ir ten lauks pavasario šilumos.