Širdis užkariavo kaimas

Šir­dis už­ka­ria­vo kai­mas

Šiau­lie­čiai Al­do­na ir Ana­to­li­jus Gri­niai, prieš ke­lis de­šimt­me­čius įsi­gi­ję so­dy­bą Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Šniū­rai­čių kai­me, sa­ko į mies­tą ne­be­sik­raus­ty­tų už jo­kius pi­ni­gus. Pa­na­šu, kad juos, dau­gy­bę me­tų gy­ve­nu­sius mies­te, kai­mas iš­ties pri­si­jau­ki­no – iš­puoš­ta so­dy­bos ap­lin­ka by­lo­ja apie ne­pap­ras­tą šei­mi­nin­kų darbš­tu­mą ir pui­kų sko­nį. Gri­nių so­dy­bai jau ge­rą de­šimt­me­tį kli­juo­ja­mas pa­vyz­din­gai tvar­ko­mos Rad­vi­liš­kio ra­jo­no so­dy­bos var­das.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Snie­go bal­tu­mo tvo­ra

Gy­ven­ti kai­me ir tu­rė­ti sa­vo kie­mą bu­vo se­na po­nios Al­do­nos sva­jo­nė. Juo­kia­si, „bū­da­ma ab­so­liu­tus mies­to vai­kas, au­go ant as­fal­to“, tad ga­ba­lė­lis že­mės prie na­mo at­ro­dė di­de­lė ver­ty­bė.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je ta­da tar­na­vęs su­tuok­ti­nis Ana­to­li­jus ne­prieš­ta­ra­vo tar­ny­bi­nį bu­tą Zok­nių mik­ro­ra­jo­ne bent ret­kar­čiais iš­mai­ny­ti į poil­sį kai­mo so­dy­bo­je. Tad 1991 me­tais su­si­ra­do ir ne­bran­giai nu­pir­ko vien­kie­mį ne­to­li Ba­zi­lio­nų, prie Deng­til­čio.

Da­bar abu juo­kia­si: so­dy­bos bū­ta to­kios ap­leis­tos, kad me­di­nis na­me­lis lin­ga­vo net nuo vė­jo.

Ir štai vie­ną die­ną į so­dy­bą at­kly­do brie­dis. Miš­ko ga­liū­nas ėmė ra­gais trin­tis į na­me­lio sie­nas. Su anū­kais vi­du­je tuo lai­ku bu­vu­si A. Gri­nie­nė tir­tė­ju­si iš bai­mės, kad gy­vū­nas sta­ti­nio ne­nug­riau­tų.

Gri­niai grei­tai ap­si­spren­dė ieš­ko­tis to­kios so­dy­bos, ku­rio­je ga­lė­tų gy­ven­ti vi­sus me­tus.

Taip 1998-ai­siais at­ra­do Šniū­rai­čius Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. Įsi­gi­jo na­mą su 28 arų že­mės plo­tu. Sa­ko, na­mo neap­leis­to bū­ta, vis dėlto daug ką ja­me rei­kė­jo keis­ti, to­bu­lin­ti, at­nau­jin­ti.

Dar ne­pa­bai­gus na­mo re­mon­to, ant­rais me­tais įsi­gi­jo vis­ža­lių au­ga­lų, jiems su­py­lė 35 ma­ši­nas juo­dže­mio. Ir ne­tru­kus iš ne­to­lie­se gy­ve­nan­čios kai­my­nės su­ži­no­jo, kad at­si­vež­tas juo­dže­mis – ne­gy­va že­mė, ku­rio­je ne­tgi pikt­žo­lės neau­ga.

Kad neau­ga, grei­tai su­pra­to ir pa­tys, nes be­veik vi­si au­ga­lai ne­pri­gi­jo. Iš­gy­ve­no tik vie­na tu­ja – šian­dien jau ne­be­ma­žas, dai­liai ap­kar­py­tas me­dis.

A. Gri­nie­nė ne­sus­to­jo – pir­ko nau­jus au­ga­lus, dė­jo kom­pos­tą, ne­gy­vą že­mę tur­ti­no įvai­rio­mis me­džia­go­mis, puo­se­lė­jo.

„Ana­to­li­jus net ne­ži­no, kiek pi­ni­gų į tą rei­ka­lą su­dė­ta!“ – juo­kia­si šei­mi­nin­kė.

Ana­to­li­jus pri­si­me­na, at­si­kraus­tęs į Šniū­rai­čius me­di­nę so­dy­bos tvo­rą nu­da­žęs snie­go bal­tu­mo spal­va. Kai­mo žmo­nės ėjo mo­ra­li­zuo­ti, kad tvo­ros kai­me da­žo­mos ne bal­ta, o ža­lia spal­va.

So­dy­bos tvo­ra bal­ta­vo, kol su­pu­vo ir bu­vo pa­keis­ta.

Li­ki­mas su­ve­dė

Su­si­pa­ži­no jie­du bū­da­mi še­šio­li­kos, 1965-ai­siais. A. Gri­niaus tė­tis – trem­ti­nys, į Si­bi­rą iš­vež­tas 1941-ųjų bir­že­lio 14 die­ną. Ten su­ti­ko dai­lią ru­sai­tę, ­ve­dė. 1949-ai­siais gi­mė Ana­to­li­jus.

1959-ai­siais šei­ma su de­šimt­me­čiu vai­ku su­grį­žo į Lie­tu­vą, į Šiau­lius.

Ana­to­li­jus šo­kiuo­se su­ti­ko Al­do­ną, jo žo­džiais, lė­tą mer­gai­tę, ku­ri ki­tiems gal ir ne­kri­to į akį, o jam tie­siog pri­li­po.

Po tre­jų me­tų drau­gys­tės po­ra su­si­tuo­kė. Ana­to­li­jus įsi­dar­bi­no lėk­tu­vų re­mon­to ga­myk­lo­je, vė­liau sto­jo į ka­riš­kus ba­tus.

Gi­mė duk­ros. Al­do­nos pa­rei­gos – eks­kur­si­jų biu­re nee­ta­ti­nė gi­dė, po to – Sta­ty­bos tres­to kul­tū­ros na­muo­se.

Duk­ros užau­go, šian­dien abi, kaip ir tė­tis ka­dai­se, tar­nau­ja Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je.

Al­do­na ir Ana­to­li­jus – tri­jų anū­kų ir vie­no proa­nū­kio se­ne­liai.

Gro­žis aky­se ir šir­dy­je

Tar­si bo­ta­ni­kos so­das iš­puo­se­lė­tai so­dy­bai A. Gri­nie­nė iki šiol ne­si­liau­ja pirk­ti au­ga­lų.

„Da­rau, kaip iš­ma­nau. Mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti su au­ga­lais“, – sa­ko ener­gin­ga mo­te­ris. Nes­le­pia, kad tie eks­pe­ri­men­tai kar­tais ne­pa­vyks­ta: pi­ni­gai iš­leis­ti, o au­ga­las neiš­gy­ve­na.

Vis dėlto di­džiu­mą iš­ra­din­gos mo­ters su­ma­ny­mų ga­li­ma va­din­ti sėk­min­gais. To įro­dy­mas, kad Gri­nių so­dy­ba pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį ti­tu­luo­ja­ma kaip pa­vyz­din­gai tvar­ko­ma so­dy­ba Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. A. Gri­nius vi­sus pa­gy­ri­mus dėl to­kių aukš­tu­mų ati­duo­da žmo­nai – tai ji vi­sų gro­žy­bių ge­ne­ra­to­rius, o jis tik vyk­dy­to­jas.

Bon­sai – so­dy­bos šei­mi­nin­kės silp­ny­bė. Kol iš­mo­ko juos pri­žiū­rė­ti, sa­ko, ne­men­ką krū­vą au­ga­lų te­ko su­de­gin­ti. O šį pa­va­sa­rį ke­tu­ris bon­sus – mau­me­džiu­kus – tie­siog nu­šal­dė, mat, ne­kant­rau­da­ma pa­puoš­ti ap­lin­ką, prieš šal­nas iš­ne­šė juos į lau­ką.

„Blo­gai, kad ant bon­si­nio au­ga­lo va­zo­nė­lio tik pa­ra­šy­ta „bon­sas“. O koks tai me­de­lis – fi­ku­sas, mau­me­dis, guo­ba ir dar ki­toks – ne­ra­šo­ma. Gi kiek­vie­no me­de­lio ki­to­kia prie­žiū­ra“, – pa­ste­bi mo­te­ris.

Pa­lei Gri­nių na­mą – tu­jų spy­ruok­lės. Prieš jas – il­gas­pyg­lė pu­šis. Liau­niau­sias jos ša­ke­les A. Gri­nie­nė vie­ną žie­mą su­gal­vo­jo su­riš­ti maz­ge­liu. Su­ma­ny­mas – ver­tas mi­li­jo­no! Pa­va­sa­rį su­kie­tė­ju­sios ša­ke­lės taip ir li­ko gra­žiai su­raiz­gy­tos.

Vis­kas so­dy­bo­je at­ro­do gy­va, ryš­ku, spal­vin­ga. O kad dar gy­viau bū­tų, tarp ro­žių krū­mų po­nia Al­do­na pri­bars­tė gri­kių lukš­tų. Tik­ras lo­bis grū­de­lių ieš­kan­tiems paukš­čiams!

„Yra paukš­čių, va­di­na­si, so­dy­ba gy­va“, – šyp­so­si šei­mi­nin­kė. Kiek­vie­ną žie­mos šeš­ta­die­nį ji šą­lan­tiems paukš­te­liams nu­per­ka sau­lėg­rą­žų.

Kai­me – kaip ne kai­me

„Į nie­ką ne­keis­čiau sa­vo so­dy­bos ir Šniū­rai­čių“, – sa­ko Al­do­na.

Ana­to­li­jus pri­ta­ria žmo­nai: čia ne­pap­ras­tai ty­lu, gai­vu, ra­mu.

Gy­vu­lių Šniū­rai­čiuo­se, sa­ko, nie­kas be­veik ne­beau­gi­na, tik pa­vie­nes viš­tas, ke­lias kar­ves, ke­le­tą ark­lių. Dar­žai – taip pat men­ki: nė­ra gy­vu­lių, au­gin­ti daug dar­žo­vių ne­be­rei­kia.

Ir gro­žis, įsi­ti­ki­nę pa­vyz­din­gai tvar­ko­mos so­dy­bos šei­mi­nin­kai, kai­mo žmo­nėms ne­sve­ti­mas: be­veik kiek­vie­nas kie­mas tu­ri ve­jap­jo­vę, žo­liap­jo­vę, kai­my­nas nuo kai­my­no nu­si­žiū­ri, kaip pa­si­gra­žin­ti, da­li­ja­si au­ga­lais.

Gri­niams sma­gu, kad pa­sta­ruo­ju me­tu į Šniū­rai­čius, stip­rios bend­ruo­me­nės gy­ven­vie­tę, esan­čią prie ge­ro ke­lio tarp Šiau­lių ir Rad­vi­liš­kio, at­si­ke­lia, na­mus sta­to­si, vai­kus au­gi­na vis dau­giau jau­nų šei­mų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­do­na ir Ana­to­li­jus Gri­niai sa­ko, kad kai­mo ne­keis­tų už jo­kius pi­ni­gus. Su šei­mi­nin­kais no­riai po­zuo­ja ke­tur­ko­jė Le­di.

Po­nios Al­do­nos „raiz­gi­niai“. Anot šei­mi­nin­kės, žie­mą pu­šies ša­ke­lės bū­na itin lanks­čios.

Spal­vin­ga Gri­nių so­dy­bos ap­lin­ka tar­si liu­di­ja čia gy­ve­nant kū­ry­bin­gus žmo­nes.

Gra­žuo­lė tu­ja – vie­nin­te­lis au­ga­las, ku­ris iš­li­ko pa­so­din­tas prieš 18 me­tų.

Al­do­na Gri­nie­nė ap­čiu­pi­nė­ju­si kiek­vie­ną so­dy­bos au­ga­lą.

Tu­jų spi­ra­lės.

So­dy­bos „bon­sy­nas“. Dau­gu­ma bon­sų jau su­neš­ti į kam­ba­rį ir ten lauks pa­va­sa­rio ši­lu­mos.