
Naujausios
Skraidyti gali ir šokantis žmogus
Iš Užvenčio (Kelmės rajonas) kilęs baleto primarijus Petras Skirmantas vaikystėje svajojo būti lakūnu. Nors juo netapo, bet įrodė, kad skraidyti gali ir šokantis žmogus.
Praėjusį penktadienį P. Skirmantas savo tėviškėje pristatė ką tik išleistą knygą „Laiškai. Neprarastasis laikas“, kuri plačiajam skaitytojų ratui pasirodys rugsėjo pabaigoje.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Apie gimtinę – gražiausi žodžiai
Į susitikimą Užventyje su baleto primarijumi Petru Skirmantu susirinko daug jo pažįstamų iš vaikystės, mokyklos laikų, mokytojų, kaimynų, giminaičių, jo talento gerbėjų.
Pristatyta visai nauja, ką tik išleista Petro Skirmanto knyga „Laiškai. Neprarastasis laikas“, kurioje daug gražių žodžių skirta ir jį užauginusiam Užvenčiui.
P. Skirmantas sakė ilgai mąstęs, ką galėtų apie savo gimtinę parašyti. Užventis, šokėjo tvirtinimu, jam buvusi ir iki šiol esanti labai svarbi vieta, nepaisant to, kad teko matyti didžiąją pasaulio dalį.
Laiškuose baleto šokėjas nemini nė vienos pavardės, kad ko nors neužmirštų, kad pamiršto žmogaus neįžeistų. Todėl dėkojo visiems, padėjusiems savo keliu eiti ir buvusiems šalia.
Inteligentiškumo pavyzdys
Susitikimą su kraštiečiais ir knygos pristatymą vedė Jonas Juozapavičius ir pirmoji Petro Skirmanto šokių mokytoja Užventyje Ona Jankauskienė. Mokyklos koridoriuose ir lauke daugiau kaip prieš keturias dešimtis metų mokytoja devynmetį Petriuką, prieš stojamuosius egzaminus į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kantriai mokė šokti polkos, kitų šokių žingsnelių.
Vėliau, jau besimokiusį Vilniuje, vasaromis grįžusį į tėviškę, O. Jankauskienė Petriuką slapta įleisdavo į salę. „Įsikibdavau į radiatorius ir darydavau trenažą. Daug prakaito išliedavau. Daug šokau prie uždaros uždangos“, – sakė P. Skirmantas.
Baleto šokėjas dėkojo pirmajai mokytojai, išmokiusiai bendražmogiškųjų dalykų. Dėkojo ir toms asmenybėms, kurioms ilgai nesuprato esąs dėkingas. Pavyzdžiui, Šatrijos Raganai, nes ir jam tekę jos alėja vaikščioti.
Vaikystėje pas Petro Skirmanto tėvus gyveno gydytojas – nuomojo kambarį. Pagyvenęs žmogus labai skyrėsi nuo kitų užventiškių. Jis visuomet vaikščiodavo su skrybėle, pagarbiai pasisveikindavo, paklausdavo, kaip sekasi, valgydavo tik restorane.
„Man tas gydytojas buvo kažkoks kitoks, norėjau būti į jį panašus. Bet negalėjau suprasti, kodėl jis čia, Užventyje.
Gerokai vėliau sužinojau, kad išskirtinis žmogus buvo asmeninis prezidento Smetonos gydytojas. Po Sibiro tremties jam buvo leista gyventi tik nedideliame miestelyje“, – prisiminimais dalijosi Petras Skirmantas.
Mamos širdis ir verkė, ir džiaugėsi
P. Skirmantas dėkoja savo tėvams už tolerantiškumą. Nežino, ar pats būtų ryžęsis su savo sūnumi taip pasielgti – išleisti devynmetį berniuką iš kaimo į nepažįstamą didmiestį.
Petro Skirmanto mama Marija Skirmantienė pasakojo, jog vaikystėje sūnus buvęs labai judrus, pilnas pramanų, nenustygstantis vietoje, užsispyręs. Svajojo tapti lakūnu. Ir būtų tapęs, tačiau netiko – nešiojo akinius.
Pasirodė esąs gabus šokiui. Be to, ir prie televizoriaus prikritęs visokiausius šokius žiūrėdavo. „Pristojo, kad vežčiau ir jį patį šokių mokytis. Buvo Šiauliuose atranka, nevežiau. Sykį parėjo su mokytoja Onute, didžiulį plakatą nešinas apie kitą atranką Vilniuje. Toji tikino, jog tikrai šokti Petriukas sugeba. „Vežk, kad paskui savęs visą gyvenimą nekaltintum“, – sakė.
Mama prisiminė visas stojimo į Čiurlionio menų gimnaziją detales. Kaip apsistojo pas dabar jau amžiną atilsį kaimyno Antano Juozapavičiaus dukrą Janiną, kaip naktį aplankė visiškai priešingas vėlesnei tikrovei sapnas, bylojęs – nepriėmė jos sūnaus. Atsakymas apie priėmimą buvo atsiųstas į namus. Gavęs – iki dangaus Petriukas šoko iš džiaugsmo. Bet vaikas turbūt sunkiai suprato, koks nežmoniškas darbas jo laukia.
13 viename kambaryje
M. Skirmantienė pasakojo, jog džiaugsmą apie priėmimą greitai nustelbė gyvenimo sostinėje tikrovė.
Gailu buvo mamai, kai nuvežė vaiką į jo mokslus. Apgyvendino 13 viename kambaryje. Lova prie lovos, tik siauri takeliai praeiti.
Grįžo Petriukas iš Vilniaus namo spalio šventėms. Sėdi ir kaso galvą, pilną vargo palydovių. Mama, medikė, galvą valė visokiausiais tepalais. Už sūnaus mokslus Skirmantai nemažai ir mokėjo. Bet Petro troškimui tapti baleto šokėju niekuomet nepriekaištavo.
„Smagu, kad sūnus savo pasiekė, geras šokėjas buvo. Nors visi daug vargo patyrėme, ne veltui“, – džiaugėsi M. Skirmantienė.
„Tavo baletas mums visai nerūpi“
Petras Skirmantas su anksti mirusia žmona susilaukė dviejų sūnų – Kristijono ir Dominyko. Mažiukai, vos septynerių ir penkerių metukų likę be mamos, berniukai sugebėdavo paguosti nelaimės ištiktus suaugusiuosius. Močiutę ramindavo, sakydami, kad neverktų, nes Dievulis mamą pasiėmęs todėl, kad ji buvusi labai gera.
Sūnūs vaikystėje lankė spektaklius, kuriuose tėvas šoko, tačiau entuziazmo nerodė. Sykį mestelėję, jog „tavo baletas mums visai nerūpi“. Kokie skausmingi buvo tėvui tie žodžiai – tarsi antausis, laukusiam įvertinimo ir supratimo. Gerai, kad su sūnumis dvasia išliko artimi, nors jie ir pasuko skirtingais keliais, pasirinko architekto ir bioinžinieriaus specialybes.
Dabar, kai sūnūs išaugo, kartu pažiūri pasirodymų įrašus. Ir tarsteli: „Tėtis šoko ne beviltiškai“. Susitikime dalyvavęs Dominykas Skirmantas teigė, jog tik išskirtiniai žmonės gali būti geri baleto šokėjai. Kur jau ten jiems...
Susitikimas su Petru Skirmantu Užventyje truko ilgai.
Turėjo ką pasakyti baleto šokėjas, ir klausimų sulaukė, ir padėkų.
Apie Petrą Skirmantą
Baleto primarijus Petras Skirmantas gimė 1957 metų kovo 5 dieną Užventyje. Baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyrių. Vėliau stažavosi Leningrado mažajame operos ir baleto teatre.
Iki 1994 metų – Lietuvos operos ir baleto teatro primarijus. Aktyvi sceninė veikla truko du dešimtmečius. Daugiausia šoko su scenos partnere Nelli Beredina, kūrybinė draugystė ne vienerius metus sieja su šokėja Ilze Liepa. Aplankė daug pasaulio šalių – nuo Vokietijos, Šveicarijos iki Sirijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų. Dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2003 metų – tarptautinės Baltijos Asamblėjos žiuri narys. 2005 metais apdovanotas Kultūros ministerijos „Auksiniu scenos kryžiumi“. Moka kelias užsienio kalbas, kalba žemaitiškai.
Autorės nuotr.
IŠMINTIS: „Kai šokau, į savo pasirodymus nekviesdavau mokytojų, neskambindavau. Dabar su manimi taip elgiasi mano mokiniai. Taip man ir reikia“, – susitikime su kraštiečiais sakė baleto primarijus Petras Skirmantas, tvirtindamas, jog išmintis ateina su branda.
PRISIMINIMAI: Petro Skirmanto mama Marija Skirmantienė prisiminė, jog vaikystėje jos sūnus prie televizoriaus prikritęs visokius šokius žiūrėdavo, ir pats panoro šokėju būti.
MOKYTOJA: Ištraukas iš P. Skirmanto knygos skaitė Jonas Juozapavičius ir pirmoji baleto šokėjo mokytoja Užventyje Ona Jankauskienė.