Šri Lanka – rojus dviratininkams su nuotykiais

Šri Lan­ka – ro­jus dvi­ra­ti­nin­kams su nuo­ty­kiais

Šiau­lie­tė Dai­no­ra Sam­čen­kie­nė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį šven­tė Šri Lan­ko­je. Per tris sa­vai­tes tri­jų mo­te­rų kom­pa­ni­ja dvi­ra­čiais ap­lan­kė tris sa­los re­gio­nus, nu­my­nė 900 ki­lo­met­rų. Ke­ly­je džiu­gi­no vis­kas: kva­pai, gar­sai, spal­vos, su­tik­ti žmo­nės ir ma­lo­nus fi­zi­nis nuo­var­gis. Ke­lio­nę pa­gar­di­no eg­zo­tiš­ki nuo­ty­kiai: te­ko ko­vo­ti dėl ran­ki­nės su be­ždžio­ne, skuos­ti nuo dramb­lių ir ras­ti lo­vo­je įsi­tai­siu­sią gy­va­tę.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ty­ru­si ke­liau­to­ja

Ge­riau­sios ato­sto­gos D. Sam­čen­kie­nei – mi­nant dvi­ra­čiu ar­ba vaikš­tant po kal­nus.

Į ke­lio­nes dvi­ra­čiu ji vyks­ta ne vie­ne­rius me­tus. Pir­ma­sis įveik­tas marš­ru­tas, su šyp­se­na pri­si­me­na Dai­no­ra, prieš po­rą de­šimt­me­čių bu­vo iš Klai­pė­dos į Ni­dą. Ats­tu­mas tą­kart at­ro­dė la­bai il­gas, sun­kus, o dvi­ra­tis – blo­gas.

Šiau­lie­tė dvi­ra­čiu yra iš­va­ži­nė­ju­si ne tik Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją, bet ir Por­tu­ga­li­ją, Ita­li­ją, treč­da­lį Bai­ka­lo pa­kran­tės. Il­giau­sia ke­lio­nė po Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją tru­ko apie du mė­ne­sius.

„Vis­ką pa­ma­tai iš ar­ti, džiu­gi­na bet ku­ris pri­va­žiuo­tas ob­jek­tas. Ge­ras da­ly­kas ir fi­zi­nis nuo­var­gis: at­jun­gia, iš­va­lo. Jei ei­si­te į kal­nus, va­žiuo­si­te dvi­ra­čiu ar šiaip vaikš­čio­si­te, iš­si­laks­tys vi­si stre­sai ir – il­gam“, – ak­ty­vaus poil­sio pri­va­lu­mus var­di­ja mo­te­ris.

Prieš ke­lio­nę D. Sam­čen­kie­nė at­lie­ka na­mų dar­bus: su­pla­nuo­ja marš­ru­tą, su­ren­ka in­for­ma­ci­ją, ką rei­kia pa­ma­ty­ti, nu­ma­to at­sar­gi­nių va­rian­tų. Pa­si­do­mi ke­liais, ap­gy­ven­di­ni­mu, są­ly­go­mis. Pa­lie­ka vie­ną-dvi at­sar­gi­nes die­nas, jei kaž­kas nu­tik­tų – kad pa­vyk­tų pa­siek­ti oro uos­tą.

Ka­dan­gi ke­liau­ja au­to­no­miš­kai, į ke­lio­nes pa­sii­ma vis­ko, ko rei­kia: pa­la­pi­nę, mais­to, dra­bu­žių. Ant dvi­ra­čio ve­ža 25–30 ki­log­ra­mų.

Am­ži­na va­sa­ra

Min­tis ke­liau­ti į Šri Lan­ką ki­lo spon­ta­niš­kai. Vis pa­gal­vo­da­vo apie ke­lio­nę dvi­ra­čiais po Azi­ją, bet stab­dė pro­ble­ma: ga­be­nan­tis dvi­ra­tį la­bai svar­bu skris­ti to­mis pa­čio­mis avia­li­ni­jomis, nes ke­liau­jant ke­lio­mis dvi­ra­tis ga­li pa­si­mes­ti, at­skris­ti su­ga­din­tas.

Kai Uk­rai­na pra­dė­jo skry­džius iš Ry­gos į Šri Lan­ką, nu­spren­dė: skris!

Dai­no­ra iš Šiau­lių, Liu­da iš Plun­gės ir Auš­ra iš Skuo­do – to­kia tri­ju­lė va­sa­rio 8–28 die­no­mis ke­lia­vo po In­di­jos van­de­ny­no sa­lą.

Iš­ke­lia­vu­sios iš Lie­tu­vos žie­mą, Šri Lan­ko­je lie­tu­vės pa­te­ko į am­ži­ną va­sa­rą. Vi­du­ti­nė die­nos tem­pe­ra­tū­ra – 30 laips­nių, vi­du­die­nį ke­lias die­nas sau­lė kai­ti­no iki 45 laips­nių karš­čio.

Šil­ta bu­vo ir die­ną, ir nak­tį. Kiek vė­siau tik aukš­ti­kal­nė­se, nors Šri Lan­kos vė­su­ma – kaip lie­tu­viš­ka va­sa­ra.

Šri Lan­ka plo­tu yra to­kio pat dy­džio kaip Lie­tu­va, tik gy­ven­to­jų ge­ro­kai dau­giau – 22 mi­li­jo­nai.

Prieš ke­lio­nę D. Sam­čen­kie­nė bu­vo su­si­da­riu­si vi­siš­kai ki­to­kią nuo­mo­nę apie Šri Lan­ką. Kal­bin­ti tu­ris­tai, lan­kę po­pu­lia­riau­sius ob­jek­tus, vie­nin­gai tei­gė: la­bai daug žmo­nių, la­bai in­ten­sy­vus eis­mas, ga­ly­bė ma­ši­nų, nuo­la­ti­nė grūs­tis. Trum­pai ta­riant: ša­lis, ne­tin­ka­ma ke­liau­ti dvi­ra­čiais.

D. Sam­čen­kie­nė įsi­vaiz­da­vo, kad teks grum­dy­tis su ma­ši­no­mis, „tuk­tu­kais“, dvi­ra­čiais.

„At­ro­do, tu­rė­tų bū­ti la­bai daug žmo­nių, au­to­mo­bi­lių, bet to ne­bu­vo, nes va­žia­vo­me nuo­ša­liais ke­liais. Ke­lių tink­las tan­kus, ke­liai as­fal­tuo­ti“, – sa­ko ke­liau­to­ja.

Kai pa­ma­tė ant ke­lio mie­gan­čius šu­nis, ga­lu­ti­nai nu­si­ra­mi­no: jei šu­nų ne­su­va­ži­nė­ja, ko­dėl dvi­ra­ti­nin­kams ga­lė­tų bū­ti pa­vo­jin­ga?!

Ke­lio­nės marš­ru­tą ke­liau­to­jos su­skirs­tė į tris re­gio­nus: Griu­vė­siai ar­ba džiū­vė­siai (Anu­rad­ha­pu­ra-Mi­hin­ta­le-Dam­bu­la-Sig­hi­ria-Po­lo­na­ru­va), Ar­ba­tos plan­ta­ci­jos ar­ba aukš­ti­kal­nės (Kan­di-Adams Peak-Bo­ga­wan­ta­la­wa-Ha­pu­ta­le), Pa­jū­ris ar­ba ci­vi­li­za­ci­ja (Re­ka­wa-Mi­ri­sa-Ahan­ga­ma).

Per die­ną vi­du­ti­niš­kai nu­va­žiuo­da­vo apie 60 ki­lo­met­rų, ma­žiau­siai – 40, dau­giau­siai – 90 ki­lo­met­rų.

Nuo­ty­kių die­na

D. Sam­čen­kie­nė juo­kia­si: bū­na, kad per vi­są ke­lio­nę neį­vyks­ta nie­ko ypa­tin­go – ra­miai mi­ni pe­da­lus ir gro­žie­si gam­ta. Šri Lan­ko­je vie­na die­na bu­vo iš­skir­ti­nė, į ku­rią su­kri­to ir eg­zo­ti­ka, ir ekst­re­ma­lu­mas.

Nuo­ty­kiai pra­si­dė­jo nuo ry­to. Ke­liau­to­jas, at­vy­ku­sias prie itin po­pu­lia­rios Si­gi­ri­jos tvir­to­vės, už­puo­lė be­ždžio­nės.

„Pa­siel­gė­me neat­sar­giai iš ne­ži­no­ji­mo. Iš­sit­rau­kė­me iš ran­ki­nės ba­na­nus, o be­ždžio­nės pri­puo­lė ir čiu­po ran­ki­nę kaip pa­tra­ku­sios! Ran­ki­nė­je – pa­sas, pi­ni­gai, vi­sas gy­ve­ni­mas! Pra­si­dė­jo dvi­ko­va“, – juo­kia­si Dai­no­ra.

Te­ko pa­ko­vo­ti kaip rei­kiant: vie­nai ko­le­gei be­ždžio­nė net įkan­do į ran­ką. Ga­liau­siai pa­vy­ko nu­ga­lė­ti ir iš­sau­go­ti ran­ki­nę su vi­su tur­tu.

To­les­nis ke­liau­to­jų marš­ru­tas su­ko į na­cio­na­li­nį par­ką, o ki­tos die­nos pla­nuo­se bu­vo nu­ma­ty­tas sa­fa­ris: sau­giai pa­sė­dė­ti ir pa­žiū­rė­ti į lau­ki­nius gy­vū­nus.

Įva­žia­vus į na­cio­na­li­nį par­ką ar­tė­jo va­ka­ras, pra­dė­jo tem­ti. Dvi­ra­ti­nin­kės at­krei­pė dė­me­sį, kad at­va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­liai mirk­si, vai­ruo­to­jai ro­do kaž­ko­kius ženk­lus. Tik ką jie reiš­kia? Pa­si­ro­do, vie­ti­niai no­rė­jo įspė­ti, jog prie­ky­je ke­liau­ja dramb­liai!

„Sus­to­jau, šau­kiau drau­gėms, at­va­žiuo­ki­te, fo­tog­ra­fuo­si­mės su dramb­liais! Čia – mū­sų sa­fa­ris! Kai dramb­liai au­si­mis pra­dė­jo plak­ti, pir­myn ju­dė­ti, to­kiu grei­čiu kū­riau! Drau­gės, at­va­žiuo­da­mos iš prie­kio, ste­bi­si: sa­kė­me, fo­tog­ra­fuo­si­mės, o ji le­kia kaip iš­pro­tė­ju­si!“ – juo­kia­si Dai­no­ra. Tą aki­mir­ką juo­kin­ga ne­bu­vo: ėmė di­džiu­lė bai­mė, nes ne­ži­no­jo, kaip elg­tis su dramb­liais.

Ki­tą die­ną į sa­fa­rį ne­be­ke­lia­vo: pa­ka­ko tik­ro su­si­dū­ri­mo su ga­lin­gais gy­vū­nais. O nu­fo­tog­ra­fuo­ti dramb­lių taip ir ne­pa­vy­ko: nuo­trau­ko­je vaiz­das su­si­lie­jo.

Dramb­lių kai­me­nė­mis die­na ne­si­bai­gė. Su­te­mo (Šri Lan­ko­je tems­ta anks­ti, šeš­tą va­lan­dą – kaip nu­pjau­ta), da­rė­si dar bai­siau: vi­sur šna­ra, tra­ta, krebž­da, girgž­da, čirš­kia – ap­link vyks­ta kaž­kas ne­ma­to­mo.

Ga­liau­siai pa­si­se­kė: at­va­žia­vus į kai­mą su­ti­ko žmo­gų, jis pa­sa­kė tu­rįs kam­ba­rį, kur dvi­ra­ti­nin­kės ga­lės per­nak­vo­ti.

„Ap­si­džiau­gė­me, sa­ko­me, vis­kas, iš­si­gel­bė­jo­me! Tik at­si­sė­do­me te­ra­so­je po koš­ma­riš­kos die­nos, drau­gė kly­kia: „Gy­va­tė lo­vo­je!!!“

Šei­mi­nin­kas rea­ga­vo ra­miai: įpra­tęs. Pa­siė­mė ži­ba­lo, ko­ko­są, pa­ga­lį, deg­tu­kų. Pa­kė­lė čiu­ži­nį, bumb­te­lė­jo gy­va­tei per gal­vą, įme­tė į ko­ko­są, ži­ba­lu už­py­lė, su­de­gi­no. Apieš­ko­jo ki­tas lo­vas: dau­giau gy­va­čių ne­bu­vo.

„Toks gy­ve­ni­mas na­cio­na­li­nia­me par­ke – gy­vas­ties daug“, – šyp­so­si Dai­no­ra.

Sau­gu, šil­ta, pa­to­gu

„Šri Lan­ka – nuo­sta­bi ša­lis ke­liau­ti dvi­ra­čiais, bet dvi­ra­ti­nin­kų dar neat­ras­ta“, – sa­ko D. Sam­čen­kie­nė. Pa­ke­liui lie­tu­vės su­ti­ko tik vie­nus ke­liau­to­jus dvi­ra­čiais. Ki­ti dvi­ra­ti­nin­kai – vie­ti­niai.

Šiau­lie­tė var­di­ja dau­gy­bę pri­va­lu­mų. Ne­di­de­li at­stu­mai tarp lan­ky­ti­nų ob­jek­tų. Ypa­tin­ga gam­ta, kal­nai, ža­lu­ma, van­duo. Rel­je­fas ne­nuo­bo­dus, bet nea­li­nan­tis, neiš­var­gi­na.

Žmo­nės la­bai drau­giš­ki, no­riai bend­rau­ja, svei­ki­na­si, sten­gia­si pa­dė­ti, jo­kios ag­re­si­jos, sau­gu.

Šri Lan­ka gar­sė­ja liū­ti­mis, bet vie­ti­niai paaiš­ki­no: kli­ma­tas kei­čia­si vi­sur, ne­be­li­ko ir liū­čių se­zo­no, jos ga­li už­klup­ti bet ka­da.

„Bū­tų ge­rai pa­pul­ti į liū­tį“, – atė­jo min­tis bai­gian­tis ke­lio­nei. Ir dan­gus pra­kiu­ro: pra­pliu­po tris va­lan­das tru­kęs lie­tus! Dvi­ra­ti­nin­kės ne­sus­to­jo, nors van­duo py­lė kaip iš ki­bi­ro – lie­tus šil­tas, o ore tvy­ro­jo 30 laips­nių tem­pe­ra­tū­ra.

Šri Lan­ka – bu­vu­si Ang­li­jos ko­lo­ni­ja, sa­ko­ma, kad vi­si gy­ven­to­jai kal­ba ang­liš­kai. D. Sam­čen­kie­nė įsi­ti­ki­no: nie­ko pa­na­šaus, ang­liš­kai kal­ba­ma ten, kur iš­vys­ty­tas tu­riz­mas. Ki­tur ten­ka pa­si­kliau­ti ges­tų kal­ba.

„Hel­lo!“ – kar­tą už­kal­bi­no dvi­ra­ti­nin­kes mo­to­cik­lu ap­len­kęs vie­ti­nis. „Hel­lo!“ – at­sa­kė ke­liau­to­jos. „Smo­ke?“ – tę­sė po­kal­bį šri­lan­kie­tis. „No“, – at­sa­kė mo­te­rys. „Hel­lo!“ – iš nau­jo pra­dė­jo vy­ras, o su­lau­kęs ant­ro pa­si­svei­ki­ni­mo, tę­sė: „Smo­ke?“. Mo­to­cik­li­nin­kas taip no­rė­jo pa­bend­rau­ti, kad sten­gė­si po­kal­bį pa­lai­ky­ti mo­kė­da­mas tik du ang­liš­kus žo­džius!

Ten, kur yra tu­ris­ti­nių ob­jek­tų, su­si­ras­ti nak­vy­nę ne­ky­la jo­kių pro­ble­mų. Pa­si­rin­ki­mas pla­tus, kon­ku­ren­ci­ja di­de­lė, pi­gu. Nu­to­lus ten­ka ge­ro­kai paieš­ko­ti, o sa­vi­nin­kas ga­li pa­siū­ly­ti bet ko­kią kai­ną: de­rė­kis kiek no­ri, vis tiek ži­no, kad ne­tu­rė­si kur dė­tis.

Į na­mus vie­ti­niai priim­ti ne­no­ri. Vie­ną va­ka­rą, tems­tant, dvi­ra­ti­nin­kės ko­ne mels­te mel­dė nak­vy­nės. Ne­pa­vy­ko. Vė­liau su­ži­no­jo, kad žmo­nės la­bai gė­di­ja­si sa­vo skur­do.

1 000 ru­pi­jų (apie 15 eu­rų) – tiek ke­liau­to­jos bu­vo nu­ma­čiu­sios skir­ti nak­vy­nei. De­rė­tis bu­vo la­bai pa­to­gu, nes tu­rė­jo prie­žas­tį: „Tai­gi mes dvi­ra­ti­nin­kės! Jei pi­ni­gų tu­rė­tu­me, au­to­mo­bi­liu va­žiuo­tu­me!“ Šis ar­gu­men­tas pui­kiai veik­da­vo.

Tri­jų sa­vai­čių ke­lio­nė, įskai­čiuo­jant vi­sas iš­lai­das – nuo lėk­tu­vo bi­lie­tų iki lauk­tu­vių – kai­na­vo 1 000–1 200 eu­rų.

Vie­nin­te­lis trū­ku­mas

Ar­ba­tų plan­ta­ci­jos itin pa­trauk­lios akiai, bet vie­ti­nių gy­ven­to­jų gy­ve­ni­mas čia at­ro­dė tar­si už­stri­gęs ver­go­vė­je. Mo­te­rys į plan­ta­ci­jas išei­na apie penk­tą ry­to, grįž­ta, kai su­tems­ta, plu­ša vi­są die­ną, o teuž­dir­ba apie 2 do­le­rius. Ar­ba­tų plan­ta­ci­jo­se dir­ba kar­tų kar­tos – ant aukš­tes­nio so­cia­li­nio laip­te­lio ne­pa­ky­la.

„Va­žiuo­jant per re­gio­nus jau­čia­si: ki­tur kad ir skur­džiai žmo­nės gy­ve­na, bet tu­ri sa­vo dar­že­lius, kaž­ką už­siau­gi­na, yra links­mes­ni, lai­min­ges­ni. Plan­ta­ci­jo­se – su­var­gę, su­si­rū­pi­nę“, – sa­ko D. Sam­čen­kie­nė.

Kai­muo­se ka­vi­nių kul­tū­ros nė­ra, o ir at­va­žia­vus į di­des­nį mies­te­lį rei­kia su­si­ras­ti vie­ti­nių, kad nu­ves­tų, kur pa­val­gy­ti. Ki­tas rei­ka­las – kur tu­ris­ti­niai ob­jek­tai, ten yra vis­ko – daug ir ska­niai.

Vie­nin­te­lis trū­ku­mas nu­to­lu­sio­se nuo tu­riz­mo vie­to­vė­se – la­bai vie­no­das mais­tas – ry­žiai. Vie­ti­niai ga­mi­na labai ašt­rius troš­ki­nius, ku­rie ne­val­go­mi net mėgs­tan­tiems ašt­riai at­vy­kė­liams.

„Pa­sii­ma pa­plo­tė­lį. Ant sta­lo pri­dė­ta či­li dribs­nių. Pa­si­ka­bi­na ko­kius tris šaukš­tus, už­si­te­pa, kaip mes ke­ču­pą ant pi­cos, su­si­vy­nio­ja ir val­go. Ir vi­sas mais­tas taip! Vie­no­je vie­to­je ap­si­džiau­gė­me – ža­lios sa­lo­tos! Pa­si­ro­do, tos sa­lo­tos – tri­jų rū­šių pi­pi­rai, svo­gū­nai ir dar či­li pri­bars­ty­ta!“

Bet vai­sių pa­ke­lė­se – ko­kių tik šir­dis gei­džia. Pi­gu, daug, gar­du. Pa­pa­jos, ana­na­sai, ko­ko­sai, duon­me­džiai. Aro­ma­tas ir sko­nis toks, kad net sun­ku pa­ti­kė­ti, jog jie gam­tos išau­gin­ti.

Su­ti­ko šimt­me­tį

Šri Lan­ko­je lie­tu­vės bu­vo ypa­tin­gu lai­ku: Lie­tu­vai mi­nint vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. Va­sa­rio 16-ąją Ko­lom­bo mies­te jos šven­tė su lie­tu­vių bend­ruo­me­ne, pri­si­jun­gė drau­gai šri­lan­kie­čiai.

Sta­las bu­vo lie­tu­viš­kas: su gau­sio­mis vai­šė­mis, tris­pal­vė­mis vė­lia­vė­lė­mis, juos­te­lė­mis ir ba­lio­nais. Šo­ko, dai­na­vo – tik­ras šimt­me­tis!

Šven­tė­je su­si­pa­ži­no ir su šiau­lie­čiais, ku­rie Šri Lan­ko­je įsi­kū­rė prieš pusantrų me­tų. Ke­lio­nės pa­bai­go­je jiems pa­tal­ki­no nuim­ti ko­ko­sų der­lių.

Tri­jų sa­vai­čių ne­pa­ka­ko vi­sai sa­lai iš­va­ži­nė­ti. Ar no­rė­tų­si dar kar­tą grįž­ti į Šri Lan­ką?

„Pa­sau­lis per daug pla­tus, gy­ve­ni­mas per trum­pas, kad ke­lis kar­tus į tą pa­čią vie­tą va­žiuo­tu­mei“, – šyp­so­si D. Sam­čen­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tė Dai­no­ra Sam­čen­kie­nė tris sa­vai­tes dvi­ra­čiu ke­lia­vo po Šri Lan­ką.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Nors mies­te gy­ven­to­jų daug, gam­ta vis tiek gra­ži.

Vie­ti­niai žu­vų lai­mi­kį tvar­ko ant grin­di­nio.

Pa­tie­ka­las bu­vo neį­val­go­mas: aukš­čiau­sio ašt­ru­mo laips­nio.

Nors ir neas­fal­tuo­tas, kai­mo ke­lias pui­kios ko­ky­bės.

Nors vie­ti­nių dvi­ra­čiai – be­veik kla­si­ki­niai tu­ris­ti­niai, leis­tis į dvi­ra­čių ke­lio­nes jie ne­mėgs­ta.

Bu­dos me­dis.

Vie­ti­niai vi­sa­da nu­si­tei­kę drau­giš­kai.

Žy­gis po džiung­les – tik su gi­du.

Ke­lio­nės ma­lo­nu­mai: mi­nant į kal­ną, spi­gi­nant 45 laips­nių karš­čiui, pri­va­žiuo­ja le­dų au­to­bu­siu­kas.

Lei­džian­tis nuo Adams Peak vir­šū­nės.

Ar­ba­tos rin­kė­jos de­da ar­ba­tą į krep­šius, va­ka­re neš juos pa­sver­ti ir pri­duo­ti die­nos der­lių, už ku­rį gaus dau­giau­siai po 2 do­le­rius.

Ke­ly­je te­ko įveik­ti ir kliū­čių.

Gam­tos iš­dai­ga – til­tas-me­dis.

Dvi­ra­ti­nin­kės ke­lią da­li­jo­si ir su bui­vo­lais.

Ke­lio ženk­lai įspė­ja apie dramb­lius.

„Ne­ga­ba­ri­ti­nis kro­vi­nys“.

Šu­nys ne­si­bai­mi­na mie­go­ti ne tik pa­ke­lė­se, bet ir ant ke­lio.

Žmo­gaus ka­pe­lis.

Ko­ko­sų sky­nė­jas.