Naujausios
Su adata rankoje, bet ne siuvėjas
Su šiauliečiu grafiku Viliumi Šliuželiu susitikome jo gimimo dieną – gruodžio 5-ąją. Šie metai jam – jubiliejiniai, penkiasdešimtieji, tačiau datos nesureikšmina. Retrospektyvinę darbų parodą atidarė nedidelėje „Skizze“ galerijoje, o gimimo dieną mus pasitiko darbe – Šiaulių dailės mokykloje.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Dar laukia dviguba jubiliejinė paroda
„Čia praleidžiame didžiąją gyvenimo dalį“, – mus lydėdama mokyklos koridoriais šypsojosi jos direktorė, Viliaus Šliuželio žmona Irena Šliuželienė.
„Gaila, negalėjome priimti namuose, dabar gyvenu tarp angelų“, – juokėsi ranką tiesdamas Vilius. Keramikė žmona ruošiasi kalėdinei parodai, todėl namuose rikiuojasi jos kuriami angelai.
Kodėl jubiliato paroda atidaryta tyliai? „Viešai apie ją neskelbiau. Tiesiog vieno pirmadienio popietę susirinko kolegos, bičiuliai ir parodą atidarėme. Mūsų darbo valandos Dailės mokykloje – nuo trečios popiet iki aštuntos vakaro, tad įprastu laiku savosios atidaryti negalėjau“, – apie žemiškus dalykus prabyla Vilius.
Tie patys dalykai jį privertė atsisakyti sumanymo rengti didesnę autorinę parodą. Keletą mėnesių nusprendė palaukti žmonos. Netrukus Irena taip pat pažymės jubiliejų ir ta proga sutuoktiniai žada atidaryti dvigubą – jų abiejų darbų – parodą.
„Man nėra skirtumo, kada bus atidaryta paroda, bet jaučiu poreikį atsiskaityti žiūrovui ir ne tik dėl jubiliejaus. Toks poreikis būna nuolat, todėl jiems rodau savo darbus“, – sako autorius.
Kruopštuoliu savęs nevadina
Grafikas nėra linkęs kaupti savo darbų, mieliau juos paleidžia „į gyvenimą“. Todėl seniausias iš parodoje eksponuojamų darbų – 2008 metų.
Vilius Šliuželis prisimena pirmuosius savo kūrinius, darytus aliejumi, vėliau – akvarele. Kai sąlygos neleido dirbti su skiedikliais, tarp jo darbų atsirado grotažų. Juos visus galiausiai išstūmė didžiausia aistra – grafika.
Kuo ši technika autoriui ypatinga? „Man ji, kad ir kiek ja dirbčiau, išlieka įdomi. Mokiniams grafikos esmę atskleidžiu, rodydamas baltos ir juodos spalvų kontrastą, tačiau man pačiam įdomiausia atrasti tarp šių dviejų spalvų esančius pilkos atspalvius“, – aiškina pašnekovas.
Ši užduotis – nelengva. Ant plastiko lapų piešinius, kurie vėliau bus atspaudžiami popieriuje, jis raižo keturiomis skirtingomis adatomis.
„Pirmiausia užtrukau, kol atradau raižyti tinkamą plastiką. Jei šis bus per minkštas, jame išraižytas piešinys tiesiog neatsispaus popieriuje. Vėliau tyrinėjau adatėlių niuansus – dydį, paspaudimo jėgą. Darbo rezultatas priklauso nuo menkiausio niuanso“, – pasakoja nesibaigiančiais ieškojimais besižavintis Vilius.
Jis savęs nelaiko kruopščiu menininku: „Mano darbai nublanksta, pavyzdžiui, prieš Jurijaus Jakovenkos grafiką. Jis per dieną adatėle išraižo tik 3 kvadratinius vieno savo darbo centimetrus. Man išeina greičiau, nes norisi štricho, mosto“.
Grafika išstūmė žvejybą
„Namuose vakarais taip ir kuriate – jūs su adatėle, Irena – su moliu rankose?“ – teiraujuosi jubiliato. Jis neslepia, kad taip ir yra: „Visiškai netrukdome vienas kitam, kurdami tame pačiame kambaryje.“
Atvirkščiai – net padeda. Sutuoktiniai visuomet pirmieji įvertina jau baigtą vienas kito darbą. Į patį kūrybos procesą su patarimais nesikiša, kad nesujauktų autorinio sumanymo.
Tikina vienas kitą pernelyg nei kritikuojantys, nei giriantys. „Kiekvienas turime tvirtą savo nuomonę, todėl ją pakeisti būna gana sudėtinga. Galutinį sprendimą kažką keisti darbuose vis dėlto priimame savarankiškai. Tačiau, žinoma, atsižvelgiame į vienas kito nuomonę, jei ji susijusi su esminiais dalykais, pavyzdžiui, kompozicijos išdėstymu, komponavimo principais“, – sako grafikas.
Vilius – skulptūros ir keramikos mokytojas metodininkas, tad žmonos darbo techniką žino ne vien iš kalbų. „Nors man molis nėra svetimas, nedrįsčiau viešai rodyti savo kaip skulptoriaus ar keramiko darbų. Galiu konsultuoti mokinius, tačiau kūrybai reikia gilesnio santykio su medžiaga“, – tikina vyras.
Jis džiaugiasi stebėdamas, kaip Irena, norėdama atsipalaiduoti, pamedituoti, vis dažniau į rankas ima pieštuką. „Matyt, ir aš jai šiokios tokios įtakos turiu“, – juokiasi.
Sutuoktinių santykiams nekenkia ir tai, kad darbe vyras – žmonos pavaldinys. Mat toks jų pavyzdys Dailės mokykloje nebuvo vienintelis. „Gelbsti didžiulė visų darbuotojų tolerancija vienas kitam, bendraujame labai artimai, tačiau žinome nerašytą ribą, kurios neperžengiame. Su Irena darbo klausimais ir pasikonsultuojame, ir pasiginčijame, manau, tai – normalu“, – svarsto Vilius.
Bendra kūrybinė erdvė, buitis, darbas – ar porai to nėra per daug? Vilius šypteli, kad neturėdamas kitokios patirties neįsivaizduoja ir kitokio gyvenimo.
Išėję iš darbo apie jį sutuoktiniai stengiasi nekalbėti. Ar tai pavyksta? Ne visuomet. Negelbsti ir kitokie pomėgiai. „Prieš dešimtmetį nusipirkau valtį ir visus žvejybos reikmenis, nes man patiko šis laisvalaikio praleidimo būdas. Tačiau taip ir nesusiruošiau pažvejoti. Nes... tam neliko laiko. Mieliau atsipalaiduoju, kurdamas grafikos darbus“, – tikina.
Mokinių išugdyti menininkais nesiekia
Vilius Šliuželis niekuomet nesvarstė galimybės atsisakyti mokytojo darbo ir visą savo laiką skirti kūrybai. „Tai būtų utopinis sumanymas, nes pirmiausia tapčiau ne laisvu menininku, o vadybininku“, – neabejoja šiaulietis.
Jis tiki, kad realizuojant kitų užsakomus sumanymus išgyventi būtų lengviau. „Bet neįdomu, tai nebūtų menas“, – priduria.
Mokytojo darbą jis stengiasi paversti maloniu, ieškodamas ryšio su mokiniais. Neslepia, kad bėgant metams tai darosi vis sunkiau. Pirmiausia čia koją kiša šiuolaikinės technologijos ir didžiuliai informacijos kiekiai, kuriais apkraunami dabartiniai moksleiviai.
„Nuo gaunamų žinių krūvių vaikai būna pervargę, todėl nebenori savarankiškai siekti užsibrėžto tikslo. Verčiau pasitelkia į pagalbą įvairias priemones, kurios leidžia tą rezultatą pasiekti greičiau ir paprasčiau. Dabar reta mokinių, kurie įsigyvena, įsijaučia į tai, ką daro“, – apgailestauja mokytojas.
Tačiau, kūrėjo žodžiais, tai nereiškia, kad kūrybingo jaunimo mažėja. Net siekiantys greito rezultato kuria, tačiau mokytojo manymu, toks kūrybos būdas juos riboja. „Kurdamas turi pasinerti į save, o jie mieliau perbėga paviršiumi“, – pažymii pašnekovas.
Vilių džiugina tai, kad Dailės mokyklą lankantys mokiniai jaunėja: anksčiau į mokyklą buvo priimami aštuonias klases baigę moksleiviai, dabar čia laukiami jau trečiokai. „Kuo anksčiau vaikai pas mus ateina, tuo lengviau įgyja įgūdžius, vėliau padedančius geriau save atskleisti“, – neabejoja mokytojas.
Jis su mokiniais apie sunkią menininkų dalią nekalba: „Mes vaikų neruošiame menininkais, tenorime, kad užaugę jie būtų išprusę.“
Jono TAMULIO nuotr.
DARBYMETIS: Dabar Šiaulių dailės mokyklos skulptūros ir keramikos mokytojui metodininkui Viliui Šliuželiui – pats darbymetis. Klasė perpildyta moksleivių pirmojo mokslų pusmečio baigiamųjų darbų.
STAKLĖS: Šios staklės grafikos spaudiniams stovi Dailės mokyklos rūsyje. Jas Vilius naudoja didesnio formato grafikos darbams, vieną ruošinį laiko rankose, spausti. „Namuose turiu mažesnes stakles“, – prasitaria.
„LIEPA": Darbo „Liepa“, kurto pernai metų tarptautiniam folkloro festivaliui „Saulės žiedas“, ruošinys.
PARODA: Viliaus Šliuželio jubiliejinės retrospektyvinės parodos kūriniai – galerijoje „Skizze“.“