
Naujausios
Su muzika ir nuotykiais
Laikšėse (Kelmės r.) gyvenantis Algirdas Raubickas su muzika draugauja nuo vaikystės. Nors yra profesionalus inžinierius elektrikas, savamokslis muzikantas keturis dešimtmečius vadovauja meno mėgėjų kolektyvams, kaimo kapelai, su kolegomis yra grojęs daugybėje vestuvių.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Prie muzikos Algirdas Raubickas buvo linkęs nuo pat vaikystės, bet profesionaliu muzikantu taip ir netapo.
„Buvau gal ketvirtokas, kai pirmąsyk pradėjau akordeoną čiupinėti. Mama dirbo bibliotekoje Šedbaruose. Ten buvo ir „raudonasis kampelis“, kur instrumentus sudėdavo Šedbarų kapelos muzikantai. Net trys akordeonai ten ilsėdavosi. Aš taip ir taikydavausi kokį patampyti, ne į knygas žiūrėdavau“, – prisiminė ponas Algirdas.
Sykį pagavęs labai gražų bosų skambesį. Net per širdį kiaurai praėjo. Tėvas, supratęs, kad vaikas rimtai susidomėjo grojimu, paprašė kaimo muzikanto parodyti, kur ir ką spausti, kad ir melodija suskambėtų.
Pirmoji Algirdo Raubicko akordeonu išmokta ir pagrota melodija buvo apie vyturius, kurie „skrenda viens, skrenda du“. Nors ponas Algirdas rimtai groja jau daugiau kaip keturis dešimtmečius, ir dabar jam ši melodija atrodo sudėtinga – yra kur pirštams palakstyti.
Būdamas maždaug 12 metų savamokslis akordeonistas pradėjo groti Šedbarų kapeloje kartu su savo draugu, bendraamžiu Vidu Puidoku, grojo apie trejus metus. Vėliau seneliai nupirko akordeoną „Zaria“. Puikus buvo instrumentas, ir tebėra. Tik dabar juo groja A. Raubicko giminaitė.
Akordeonu grodavo per gegužines. Armijoje pramokęs ir gitara skambinti.
1973 metais Algirdas Raubickas su tėvais apsigyveno Laikšėse, gavo vežioti tarybinio ūkio direktorių Vytautą Žilėną, iš esmės pakeitusį jaunuolio gyvenimą.
Važiavo kartą su direktoriumi į Išlaužo žuvininkystės ūkio ataskaitinį susirinkimą. Po oficialumų prasidėjo linksmybės. Vietinis jaunimas atsinešė elektrinius vargonėlius „Junost“ ir didelį radijo aparatą, prie kurio vargonėlius prijungė. Algirdas šiek tiek pagrojo. Nors tvirtino ne kažin kaip pavykę, direktorius liko labai patenkintas ir visą kelią į Laikšes svarstė, jog reikėtų gyvos muzikos kolektyvą organizuoti.
„Gavau nurodymą surinkti grojantį jaunimą. Direktorius suorganizavo geros aparatūros, vėliau man dar pusę kultūros namų direktoriaus etato skyrė. 1975 metų gruodžio 5 dieną pirmą sykį su Vidmantu Žilėnu, Kęstučiu Savicku, Linu Liesiu kilome į sceną, grupę pavadinę „Meldai“. Nė negalvojome ir negalėjome tikėtis, kad „Meldai“, nors ir labai pasikeitę, gyvuos iki šių dienų“, – dalijosi prisiminimais.
A. Raubickas turi pirmojo pasirodymo nuotraukų, į paprastas magnetofono juosteles įrašytų pirmųjų dainų. „Pasiklausau dabar – ir visai neprastai skamba. Šaunios buvo mūsų vokalistės Zofija Mikalauskytė ir Elvyra Čeponytė", – šypsosi.
Kartais pavarto dainų tekstų su akordais sąsiuvinius. „Nidos beržai“, „Marina“, „Suvalkijos berniokas“, „Drugelis“, „Nemunėlis“...
„Meldai“ netruko išvažiuoti į pirmąsias gastroles po rajonus, pas kaimynus. Sekėsi gerai. Kolektyvas apie 1982-uosius pradėjo linkti į liaudišką stilių, kol galiausiai dar po dviejų dešimtmečių tapo kapela, suburta iš Šilo Pavėžupio muzikantų.
Vėliau prie kapelos prisijungė ir Šaukėnų muzikantai, vokalistai, kolektyvas tapo Šaukėnų kultūros centro kaimo kapela.
Nuo pirmųjų kapelos įsikūrimo dienų armoniką virkdo Albinas Kazlauskas, nuo 1978-ųjų iki šių dienų su nedidelėmis pertraukomis mušamaisiais groja „Meldų“ veteranas, Šaukėnų seniūnas Algimantas Šukys. Daug metų grojo Gaugariuose gyvenantis smuikininkas Alfonsas Legas. Persigrupavusi grupė pasivadino „Jadlem“.
Iš viso iki 2002 metų „Melduose“ grojo ir dainavo apie 50 žmonių. Kolektyvas daug koncertuoja iki šiol, ne sykį viešėjo televizijoje, buvo išvykęs ir į užsienį. Dabar rimtai ruošiasi kelionei į Austriją, ten balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje vyks Lašinių šventė.
Atrodytų, kad Algirdas Raubickas tik ir gyveno apsuptas muzikos. Taip tikrai nebuvo. Ne vienerius metus jis dirbo milicijoje ir policijoje. Tiesa, dažną savaitgalį su kolegomis muzikantais spėdavo ir vestuvėse pagroti.
Pirmųjų vestuvių muzikantas nebeatsimena. Dažniausiai muzikuodavo trise, vėliau – ir keturiese. Važinėdavo po visą Lietuvą. Pirties siena nukabinėta suvenyriniais medaliais, skirtais vestuvių muzikantams. „Bandžiau skaičiuoti iš atminties, suskaičiavau apie 300 vestuvių, kuriose grojau“, – sakė.
Vestuvėse būta įvairių nutikimų. Sykį nuvažiavo į Aukštaitiją, Rokiškio rajoną. O vestuvės – didžiulės, koks 120 žmonių. Žemaičiai vestuvių muzikantai, nežinodami tenykščių tradicijų, tikėjosi, jog vestuvininkai bus jiems dosnūs.
„Iš pradžių viskas klojosi kaip įprastai: susitvarkėme, išsidėliojome atributiką, atidarėme akordeono dėklą ir pradėjome maršus groti. Tik žiūrime – atlekia nuotakos motina ir kad šveis mūsų dėklą į burokų lauką. Dar ir išbarė baisiausiai, kad šitaip ubagaujame“, – šypsojosi muzikantas.
Linksmesnių prisiminimų liko iš vestuvių Šilutėje, prie Šyšos upės, pirtelėje. Po pirmojo vakaro muzikantus suguldė viename kambaryje ant žemės su vestuvių šeimininkėmis.
Pavargę muzikantai nė nepajuto, kaip kažkuri šeimininkių „pavogė“ tromboną. Rytą instrumentas taip pat neaiškiu būdu pasirodė užkeltas ant namo kamino.
„Pamenu, vestuvėse Jurbarko rajone svečias, matyt, per daug taurelių prikilnojęs, nei iš šio, nei iš to pradėjo prie kitų kabinėtis, net puolė muštis. Dar jaunieji nebuvo grįžę, tad likę vestuvininkai dėl šventos ramybės nusprendė triukšmadarį ir mušeiką surišti ir apsiraminimui palikti daržinėje. Nelaimėlis verkė balsu gailiausiu, prašė paleisti, prisiekinėjo, kad gražiai elgsis. Pasigailėjo vyrai. Bet be reikalo. Pirmasis virves atrišęs iš karto buvo pavaišintas per ausį. Teko vėl rišti, prie stalo tik po vidurnakčio leido sėsti“, – juokėsi.
A.Raubickas pasakojo kažkada radę pabrolį, „Žiguliuke“ miegantį vidury pievos. Muzikantai automobilį tiesiog apvertė kupetose buvusiu sukrautu šienu.
„Nieko įmigęs žmogus nejuto. Į vestuves grįžo kitą dieną gerokai po pietų. Mat kiek tik atsibusdavęs, tiek vis tamsą išvysdavęs. Ir vėl miegodavęs. Kai jau ir visai miegas nebeėmė, o šviesa nesirodė, sumanė atsidaryti langą. Tuomet ir paaiškėjo labai ilgos nakties paslaptis“, – pasakojo.
Vestuvėse A. Raubickas su kolegomis groja iki šiol, todėl gali palyginti.
Laikšiškiui labiau patikdavo dvi dienas trukdavusios anų laikų vestuvės su piršlio korimu, keltuvių rytu, muzikiniais pageidavimais, gyvais instrumentais ir panašiai. Dabar vestuvės gerokai sutrumpėjo, muzika tapo kompiuterizuota.
„Gal ir lengviau dabar, bet seniau tikrai būdavo įdomiau. Vestuvės būdavo kupinos spalvų, vestuvininkai dažniausiai būdavo labai linksmi, aktyvūs, ne stebėtojai“, – įsitikinęs.
Metams bėgant labai keičiasi ir vestuvinių dainų repertuaras. Dažniausiai A. Raubickas su kolegomis dainuoja tuo metu populiarių grupių dainas – ir lietuviškų, ir užsienietiškų. Per vieną vestuvių vakarą paprastai padainuoja apie 50-60 dainų, pasiruošę būna apie 100. Iš viso muzikantų repertuare daugiau kaip 450 dainų.
„Kartais iš anksto užsako ir retų kūrinių, nesisiejančių, rodos, su linksma švente. Sykį paprašė būtinai padainuoti Vytauto Kernagio „Purpurinį vakarą“. Nuostabi daina, bet nešoksi jai skambant. Žmonės sėdėjo, tylėjo ir klausėsi“, – pasakojo A. Raubickas.
Autorės nuotr.
AKORDEONAS: Pirmasis instrumentas, kuriuo išmoko groti Algirdas Raubickas, buvo akordeonas.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
MUZIKA: Nors būdamas profesionalus inžinierius elektrikas, Algirdas Raubickas su muzika nesiskiria visą gyvenimą: vadovauja įvairiems kolektyvams, groja ir dainuoja vestuvėse.
VESTUVĖS: Daugybę vestuvių, kuriose grojo A. Raubickas su kolegomis, primena ant sienos sukabinti suvenyriniai medaliai.
Algirdo Raubicko asmeninė nuotr.
PRADŽIA: A. Raubickas yra išsaugojęs nuotrauką, kurioje 1975 metais įamžintas tik ką susibūręs „Meldų“ kolektyvas. Iš kairės: Kęstutis Savickas, Vidmantas Žilėnas, Algirdas Raubickas, Linas Liesis. Gerokai pasikeitę „Meldai“ gyvuoja iki šių dienų.