Su muzika ir nuotykiais

Su mu­zi­ka ir nuo­ty­kiais

Laik­šė­se (Kel­mės r.) gy­ve­nan­tis Al­gir­das Rau­bic­kas su mu­zi­ka drau­gau­ja nuo vai­kys­tės. Nors yra pro­fe­sio­na­lus in­ži­nie­rius elekt­ri­kas, sa­va­moks­lis mu­zi­kan­tas ke­tu­ris de­šimt­me­čius va­do­vau­ja me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vams, kai­mo ka­pe­lai, su ko­le­go­mis yra gro­jęs dau­gy­bė­je ves­tu­vių.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Prie mu­zi­kos Al­gir­das Rau­bic­kas bu­vo lin­kęs nuo pat vai­kys­tės, bet pro­fe­sio­na­liu mu­zi­kan­tu taip ir ne­ta­po.

„Bu­vau gal ket­vir­to­kas, kai pir­mą­syk pra­dė­jau akor­deo­ną čiu­pi­nė­ti. Ma­ma dir­bo bib­lio­te­ko­je Šed­ba­ruo­se. Ten bu­vo ir „rau­do­na­sis kam­pe­lis“, kur inst­ru­men­tus su­dė­da­vo Šed­ba­rų ka­pe­los mu­zi­kan­tai. Net trys akor­deo­nai ten il­sė­da­vo­si. Aš taip ir tai­ky­da­vau­si ko­kį pa­tam­py­ti, ne į kny­gas žiū­rė­da­vau“, – pri­si­mi­nė po­nas Al­gir­das.

Sy­kį pa­ga­vęs la­bai gra­žų bo­sų skam­be­sį. Net per šir­dį kiau­rai praė­jo. Tė­vas, su­pra­tęs, kad vai­kas rim­tai su­si­do­mė­jo gro­ji­mu, pa­pra­šė kai­mo mu­zi­kan­to pa­ro­dy­ti, kur ir ką spaus­ti, kad ir me­lo­di­ja su­skam­bė­tų.

Pir­mo­ji Al­gir­do Rau­bic­ko akor­deo­nu iš­mok­ta ir pa­gro­ta me­lo­di­ja bu­vo apie vy­tu­rius, ku­rie „skren­da viens, skren­da du“. Nors po­nas Al­gir­das rim­tai gro­ja jau dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius, ir da­bar jam ši me­lo­di­ja at­ro­do su­dė­tin­ga – yra kur pirš­tams pa­laks­ty­ti.

Bū­da­mas maž­daug 12 me­tų sa­va­moks­lis akor­deo­nis­tas pra­dė­jo gro­ti Šed­ba­rų ka­pe­lo­je kar­tu su sa­vo drau­gu, bend­raam­žiu Vi­du Pui­do­ku, gro­jo apie tre­jus me­tus. Vė­liau se­ne­liai nu­pir­ko akor­deo­ną „Za­ria“. Pui­kus bu­vo inst­ru­men­tas, ir te­bė­ra. Tik da­bar juo gro­ja A. Rau­bic­ko gi­mi­nai­tė.

Akor­deo­nu gro­da­vo per ge­gu­ži­nes. Ar­mi­jo­je pra­mo­kęs ir gi­ta­ra skam­bin­ti.

1973 me­tais Al­gir­das Rau­bic­kas su tė­vais ap­si­gy­ve­no Laik­šė­se, ga­vo ve­žio­ti ta­ry­bi­nio ūkio di­rek­to­rių Vy­tau­tą Ži­lė­ną, iš es­mės pa­kei­tu­sį jau­nuo­lio gy­ve­ni­mą.

Va­žia­vo kar­tą su di­rek­to­riu­mi į Iš­lau­žo žu­vi­nin­kys­tės ūkio ata­skai­ti­nį su­si­rin­ki­mą. Po ofi­cia­lu­mų pra­si­dė­jo links­my­bės. Vie­ti­nis jau­ni­mas at­si­ne­šė elekt­ri­nius var­go­nė­lius „Ju­nost“ ir di­de­lį ra­di­jo apa­ra­tą, prie ku­rio var­go­nė­lius pri­jun­gė. Al­gir­das šiek tiek pa­gro­jo. Nors tvir­ti­no ne ka­žin kaip pa­vy­kę, di­rek­to­rius li­ko la­bai pa­ten­kin­tas ir vi­są ke­lią į Laik­šes svars­tė, jog rei­kė­tų gy­vos mu­zi­kos ko­lek­ty­vą or­ga­ni­zuo­ti.

„Ga­vau nu­ro­dy­mą su­rink­ti gro­jan­tį jau­ni­mą. Di­rek­to­rius suor­ga­ni­za­vo ge­ros apa­ra­tū­ros, vė­liau man dar pu­sę kul­tū­ros na­mų di­rek­to­riaus eta­to sky­rė. 1975 me­tų gruo­džio 5 die­ną pir­mą sy­kį su Vid­man­tu Ži­lė­nu, Kęs­tu­čiu Sa­vic­ku, Li­nu Lie­siu ki­lo­me į sce­ną, gru­pę pa­va­di­nę „Mel­dai“. Nė ne­gal­vo­jo­me ir ne­ga­lė­jo­me ti­kė­tis, kad „Mel­dai“, nors ir la­bai pa­si­kei­tę, gy­vuos iki šių die­nų“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais.

A. Rau­bic­kas tu­ri pir­mo­jo pa­si­ro­dy­mo nuo­trau­kų, į pa­pras­tas mag­ne­to­fo­no juos­te­les įra­šy­tų pir­mų­jų dai­nų. „Pa­sik­lau­sau da­bar – ir vi­sai ne­pras­tai skam­ba. Šau­nios bu­vo mū­sų vo­ka­lis­tės Zo­fi­ja Mi­ka­laus­ky­tė ir El­vy­ra Če­po­ny­tė", – šyp­so­si.

Kar­tais pa­var­to dai­nų teks­tų su akor­dais są­siu­vi­nius. „Ni­dos ber­žai“, „Ma­ri­na“, „Su­val­ki­jos ber­nio­kas“, „Dru­ge­lis“, „Ne­mu­nė­lis“...

„Mel­dai“ ne­tru­ko iš­va­žiuo­ti į pir­mą­sias gast­ro­les po ra­jo­nus, pas kai­my­nus. Se­kė­si ge­rai. Ko­lek­ty­vas apie 1982-uo­sius pra­dė­jo link­ti į liau­diš­ką sti­lių, kol ga­liau­siai dar po dvie­jų de­šimt­me­čių ta­po ka­pe­la, su­bur­ta iš Ši­lo Pa­vė­žu­pio mu­zi­kan­tų.

Vė­liau prie ka­pe­los pri­si­jun­gė ir Šau­kė­nų mu­zi­kan­tai, vo­ka­lis­tai, ko­lek­ty­vas ta­po Šau­kė­nų kul­tū­ros cent­ro kai­mo ka­pe­la.

Nuo pir­mų­jų ka­pe­los įsi­kū­ri­mo die­nų ar­mo­ni­ką virk­do Al­bi­nas Kaz­laus­kas, nuo 1978-ųjų iki šių die­nų su ne­di­de­lė­mis per­trau­ko­mis mu­ša­mai­siais gro­ja „Mel­dų“ ve­te­ra­nas, Šau­kė­nų se­niū­nas Al­gi­man­tas Šu­kys. Daug me­tų gro­jo Gau­ga­riuo­se gy­ve­nan­tis smui­ki­nin­kas Al­fon­sas Le­gas. Per­sig­ru­pa­vu­si gru­pė pa­si­va­di­no „Jad­lem“.

Iš vi­so iki 2002 me­tų „Mel­duo­se“ gro­jo ir dai­na­vo apie 50 žmo­nių. Ko­lek­ty­vas daug kon­cer­tuo­ja iki šiol, ne sy­kį vie­šė­jo te­le­vi­zi­jo­je, bu­vo iš­vy­kęs ir į už­sie­nį. Da­bar rim­tai ruo­šia­si ke­lio­nei į Aust­ri­ją, ten ba­lan­džio pa­bai­go­je - ge­gu­žės pra­džio­je vyks La­ši­nių šven­tė.

At­ro­dy­tų, kad Al­gir­das Rau­bic­kas tik ir gy­ve­no ap­sup­tas mu­zi­kos. Taip tik­rai ne­bu­vo. Ne vie­ne­rius me­tus jis dir­bo mi­li­ci­jo­je ir po­li­ci­jo­je. Tie­sa, daž­ną sa­vait­ga­lį su ko­le­go­mis mu­zi­kan­tais spė­da­vo ir ves­tu­vė­se pa­gro­ti.

Pir­mų­jų ves­tu­vių mu­zi­kan­tas ne­beat­si­me­na. Daž­niau­siai mu­zi­kuo­da­vo tri­se, vė­liau – ir ke­tu­rie­se. Va­ži­nė­da­vo po vi­są Lie­tu­vą. Pir­ties sie­na nu­ka­bi­nė­ta su­ve­ny­ri­niais me­da­liais, skir­tais ves­tu­vių mu­zi­kan­tams. „Ban­džiau skai­čiuo­ti iš at­min­ties, su­skai­čia­vau apie 300 ves­tu­vių, ku­rio­se gro­jau“, – sa­kė.

Ves­tu­vė­se bū­ta įvai­rių nu­ti­ki­mų. Sy­kį nu­va­žia­vo į Aukš­tai­ti­ją,  Ro­kiš­kio ra­jo­ną. O ves­tu­vės – di­džiu­lės, koks 120 žmo­nių. Že­mai­čiai ves­tu­vių mu­zi­kan­tai, ne­ži­no­da­mi te­nykš­čių tra­di­ci­jų, ti­kė­jo­si, jog ves­tu­vi­nin­kai bus jiems dos­nūs.

„Iš pra­džių vis­kas klo­jo­si kaip įpras­tai: su­si­tvar­kė­me, iš­si­dė­lio­jo­me at­ri­bu­ti­ką, ati­da­rė­me akor­deo­no dėk­lą ir pra­dė­jo­me mar­šus gro­ti. Tik žiū­ri­me – at­le­kia nuo­ta­kos mo­ti­na ir kad šveis mū­sų dėk­lą į bu­ro­kų lau­ką. Dar ir iš­ba­rė bai­siau­siai, kad ši­taip uba­gau­ja­me“, – šyp­so­jo­si mu­zi­kan­tas.

Links­mes­nių pri­si­mi­ni­mų li­ko iš ves­tu­vių Ši­lu­tė­je, prie Šy­šos upės, pir­te­lė­je. Po pir­mo­jo va­ka­ro mu­zi­kan­tus su­gul­dė vie­na­me kam­ba­ry­je ant že­mės su ves­tu­vių šei­mi­nin­kė­mis.

Pa­var­gę mu­zi­kan­tai nė ne­pa­ju­to, kaip kaž­ku­ri šei­mi­nin­kių „pa­vo­gė“ trom­bo­ną. Ry­tą inst­ru­men­tas taip pat neaiš­kiu bū­du pa­si­ro­dė už­kel­tas ant na­mo ka­mi­no.

„Pa­me­nu, ves­tu­vė­se Jur­bar­ko ra­jo­ne sve­čias, ma­tyt, per daug tau­re­lių pri­kil­no­jęs, nei iš šio, nei iš to pra­dė­jo prie ki­tų ka­bi­nė­tis, net puo­lė muš­tis. Dar jau­nie­ji ne­bu­vo grį­žę, tad li­kę ves­tu­vi­nin­kai dėl šven­tos ra­my­bės nu­spren­dė triukš­ma­da­rį ir mu­šei­ką su­riš­ti ir ap­si­ra­mi­ni­mui pa­lik­ti dar­ži­nė­je. Ne­lai­mė­lis ver­kė bal­su gai­liau­siu, pra­šė pa­leis­ti, pri­sie­ki­nė­jo, kad gra­žiai elg­sis. Pa­si­gai­lė­jo vy­rai. Bet be rei­ka­lo. Pir­ma­sis vir­ves at­ri­šęs iš kar­to bu­vo pa­vai­šin­tas per au­sį. Te­ko vėl riš­ti, prie sta­lo tik po vi­dur­nak­čio lei­do sės­ti“, – juo­kė­si.

A.Rau­bic­kas pa­sa­ko­jo kaž­ka­da ra­dę pa­bro­lį, „Ži­gu­liu­ke“ mie­gan­tį vi­du­ry pie­vos. Mu­zi­kan­tai au­to­mo­bi­lį tie­siog ap­ver­tė ku­pe­to­se bu­vu­siu su­krau­tu šie­nu.

„Nie­ko įmi­gęs žmo­gus ne­ju­to. Į ves­tu­ves grį­žo ki­tą die­ną ge­ro­kai po pie­tų. Mat kiek tik at­si­bus­da­vęs, tiek vis tam­są iš­vys­da­vęs. Ir vėl mie­go­da­vęs. Kai jau ir vi­sai mie­gas ne­beė­mė, o švie­sa ne­si­ro­dė, su­ma­nė at­si­da­ry­ti lan­gą. Tuo­met ir paaiš­kė­jo la­bai il­gos nak­ties pa­slap­tis“, – pa­sa­ko­jo.

Ves­tu­vė­se A. Rau­bic­kas su ko­le­go­mis gro­ja iki šiol, to­dėl ga­li pa­ly­gin­ti.

Laik­šiš­kiui la­biau pa­tik­da­vo dvi die­nas truk­da­vu­sios anų lai­kų ves­tu­vės su pirš­lio ko­ri­mu, kel­tu­vių ry­tu, mu­zi­ki­niais pa­gei­da­vi­mais, gy­vais inst­ru­men­tais ir pa­na­šiai. Da­bar ves­tu­vės ge­ro­kai su­trum­pė­jo, mu­zi­ka ta­po kom­piu­te­ri­zuo­ta.

„Gal ir leng­viau da­bar, bet se­niau tik­rai bū­da­vo įdo­miau. Ves­tu­vės bū­da­vo ku­pi­nos spal­vų, ves­tu­vi­nin­kai daž­niau­siai bū­da­vo la­bai links­mi, ak­ty­vūs, ne ste­bė­to­jai“, – įsi­ti­ki­nęs.

Me­tams bė­gant la­bai kei­čia­si ir ves­tu­vi­nių dai­nų re­per­tua­ras. Daž­niau­siai A. Rau­bic­kas su ko­le­go­mis dai­nuo­ja tuo me­tu po­pu­lia­rių gru­pių dai­nas – ir lie­tu­viš­kų, ir už­sie­nie­tiš­kų. Per vie­ną ves­tu­vių va­ka­rą pa­pras­tai pa­dai­nuo­ja apie 50-60 dai­nų, pa­si­ruo­šę bū­na apie 100. Iš vi­so mu­zi­kan­tų re­per­tua­re dau­giau kaip 450 dai­nų.

„Kar­tais iš anks­to už­sa­ko ir re­tų kū­ri­nių, ne­si­sie­jan­čių, ro­dos, su links­ma šven­te. Sy­kį pa­pra­šė bū­ti­nai pa­dai­nuo­ti Vy­tau­to Ker­na­gio „Pur­pu­ri­nį va­ka­rą“. Nuos­ta­bi dai­na, bet ne­šok­si jai skam­bant. Žmo­nės sė­dė­jo, ty­lė­jo ir klau­sė­si“, – pa­sa­ko­jo A. Rau­bic­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

AKOR­DEO­NAS: Pir­ma­sis inst­ru­men­tas, ku­riuo iš­mo­ko gro­ti Al­gir­das Rau­bic­kas, bu­vo akor­deo­nas.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

MU­ZI­KA: Nors bū­da­mas pro­fe­sio­na­lus in­ži­nie­rius elekt­ri­kas, Al­gir­das Rau­bic­kas su mu­zi­ka ne­si­ski­ria vi­są gy­ve­ni­mą: va­do­vau­ja įvai­riems ko­lek­ty­vams, gro­ja ir dai­nuo­ja ves­tu­vė­se.

VES­TU­VĖS: Dau­gy­bę ves­tu­vių, ku­rio­se gro­jo A. Rau­bic­kas su ko­le­go­mis, pri­me­na ant sie­nos su­ka­bin­ti su­ve­ny­ri­niai me­da­liai.

Al­gir­do Rau­bic­ko as­me­ni­nė nuo­tr.

PRA­DŽIA: A. Rau­bic­kas yra iš­sau­go­jęs nuo­trau­ką, ku­rio­je 1975 me­tais įam­žin­tas tik ką su­si­bū­ręs „Mel­dų“ ko­lek­ty­vas. Iš kai­rės: Kęs­tu­tis Sa­vic­kas, Vid­man­tas Ži­lė­nas, Al­gir­das Rau­bic­kas, Li­nas Lie­sis. Ge­ro­kai pa­si­kei­tę „Mel­dai“ gy­vuo­ja iki šių die­nų.