Sukrėtimai padėjo atrasti širdies kelią

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Suk­rė­ti­mai pa­dė­jo at­ras­ti šir­dies ke­lią

Pak­laus­ta, kaip ją pri­sta­ty­ti, dvie­jų vai­kų ma­ma, 34-erių me­tų šiau­lie­tė Jur­gi­ta Gri­nie­nė ne­sud­ve­jo­ja: „Gy­ve­nan­ti šir­di­mi, at­vi­ra pa­sau­liui“. Anks­čiau gy­ve­nu­si iš iner­ci­jos, nuo­lat gal­vo­ju­si „Ką pa­sa­kys ki­ti žmo­nės?“, su­si­rū­pi­nu­si vi­su pa­sau­liu, da­bar mo­te­ris la­biau­siai my­li sa­ve. Suk­rė­ti­mai jos gy­ve­ni­me pa­dė­jo at­ras­ti šir­dies ke­lią.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Tai vė­liau­sias po­kal­bis prie ar­ba­tos puo­de­lio Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“, kai už lan­go jau įžieb­ti nak­ti­niai bul­va­ro ži­bin­tai. Jur­gi­ta ne­ti­ki at­si­tik­ti­nu­mais. Svars­to, jog neat­si­tik­ti­nai tą­dien nu­ta­rė pa­pie­tau­ti bū­tent šio­je ka­vi­nė­je.

– Kai pa­skam­bi­nau jums pa­si­kal­bė­ti, neat­si­kal­bi­nė­da­ma su­ti­ko­te. Sa­kė­te, esa­te at­vi­ra vi­soms ga­li­my­bėms, pa­siū­ly­mams gy­ve­ni­me. Ko­dėl?

– Jei bū­tu­mė­te man pa­skam­bi­nu­si prieš tre­jus me­tus, tik­rai bū­čiau pa­sa­kiu­si „ne“. Anks­čiau tu­rė­jau dau­giau bai­mių, ne­kal­bė­da­vau apie tai, kas skau­da.

Mes vi­si ki­tiems no­ri­me at­ro­dy­ti gra­žūs, pa­to­gūs, at­ro­dy­ti lai­min­gi, sėk­min­gi, mū­sų san­ty­kiai – nuo­sta­būs. Gy­ve­ni­mas lyg feis­bu­ke, kur vi­si de­da nuo­trau­kas tik apie tai, kas gra­žu.

Pra­dė­jau kal­bė­ti apie tai, kas gal­būt ne­la­bai ma­lo­nu. Taip aš va­lau­si pa­ti ir kar­tu per­tei­kiu ži­nią. At­si­tik­ti­nu­mų ne­bū­na. Mes vi­sa­da tu­ri­me pa­si­rin­ki­mą, kaip ir aš šian­dien, priim­ti pa­siū­ly­mą ar ne. Ta­da Die­vo na­vi­ga­ci­ja su­dė­lio­ja vi­są pla­ną.

Įsi­ti­ki­nau, jei tai atei­na į ta­vo gy­ve­ni­mą, va­di­na­si, tau to rei­kia. Ne­ži­nia kam, nes ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti ma­lo­nus da­ly­kas. Gal­būt tai pa­mo­ka, gal­būt tu­ri su­tik­ti tam tik­rą žmo­gų. Šiuo me­tu aš at­vi­ra pa­sau­liui, at­vi­ra jo pa­siū­ly­mams.

– Šis nau­jas po­žiū­ris pa­si­tei­si­na?

– Taip! Aš da­bar su­tin­ku tiek daug nau­jų, įdo­mių žmo­nių!

Pra­dė­jus mo­ky­tis kaž­ko nau­jo atei­na nau­ji žmo­nės, pa­siū­ly­mai, idė­jos. Jei da­rai­si po­zi­ty­ves­nis, dau­giau ži­nai, na­tū­ra­liai to­kie pat žmo­nės at­si­ran­da ta­vo ke­ly­je. Šian­dien daug la­biau mė­gau­juo­si gy­ve­ni­mu ne­gu anks­čiau.

– Kas pa­ska­ti­no po­ky­čius jū­sų gy­ve­ni­me?

– Pir­miau­sia tai bu­vo sū­naus li­ga. Jis dve­jų su pu­se me­tų su­si­rgo aler­gi­ja ir leng­vos ei­gos ast­ma. Sau pa­sa­kiau, kad sū­nui jo­kių hor­mo­nų ne­duo­siu, ra­siu bū­dą kaip jį iš­gy­dy­ti.

Da­bar ma­nau, kad sū­nus ma­ne pa­čią iš­gel­bė­jo nuo mir­ties. Jo dė­ka iš­si­kė­lus to­kį tiks­lą į ma­no gy­ve­ni­mą pra­dė­jo atei­ti rei­kia­mos kny­gos, žmo­nės. Pra­dė­jau do­mė­tis, kas yra są­mo­nin­gu­mas, li­gos, ko­kios jų prie­žas­tys.

Sa­vo vai­ką my­li to­kia smau­gian­čia mei­le, kad net ne­be­lei­di jam kvė­puo­ti... Kai tvar­kė­si ma­no vi­dus, iš sa­vęs va­liau blo­gas emo­ci­jas, vai­ko svei­ka­ta ge­rė­jo be jo­kių vais­tų. Tai bu­vo pir­mas da­ly­kas, pa­ska­ti­nęs ei­ti ki­to­kiu ke­liu.

Vė­liau pa­ti ga­vau do­va­ną iš Die­vo, su­pa­kuo­tą on­ko­lo­gi­nės li­gos pa­vi­da­lu. Įpa­ka­vi­mas bu­vo ga­na ne­pat­rauk­lus. Svar­biau­sia, kaip tai prii­mi.

Iš­gir­du­si apie li­gą pir­miau­sia no­rė­jau nuo vi­sų pa­si­slėp­ti. Jau­čiau­si, lyg sirg­ti yra gė­da. Po­rą mė­ne­sių su tuo tai­kiau­si. Tu­rė­jau bū­ti stip­res­nė už vi­sus sa­vo šei­mos na­rius, nes man pa­čiai verk­ti ne­bu­vo ka­da.

Ko­dėl man? Už ką? Anks­čiau to­kius klau­si­mus kel­da­vau. Pas­kui pra­dė­jau gal­vo­ti, ką su tuo da­ry­ti, ko tu­riu iš­mok­ti. Pra­dė­jau ra­šy­ti. Ra­šy­mas ma­ne pa­čią gy­dė, ta­po te­ra­pi­ja. Pra­džio­je gal­vo­jau, kam to rei­kia? Vie­nas drą­sos žings­nis man da­vė daug dau­giau nei bū­čiau ty­liai pa­si­slė­pu­si ir bi­jo­ju­si.

– Kas jums pa­dė­jo į li­gą pa­žvelg­ti ki­tu kam­pu?

– Kai sū­nus su­si­rgo, at­ra­dau vie­ną straips­nį apie mo­te­rį, ku­ri sa­vo li­gą iš­si­gy­dė be vais­tų – tie­siog ži­nio­mis. Tuo­met pra­dė­jau do­mė­tis sa­viug­da, ko­dėl žmo­nės ne­mo­ka su­si­tvar­ky­ti su stre­su, ne­ga­ty­vio­mis emo­ci­jo­mis.

Anks­čiau dėl vis­ko la­bai iš­gy­ven­da­vau, už vi­sus, kiek­vie­ną, kad tik vi­siems bū­tų ge­rai, ne­su­si­pyk­tų. Gal­būt tai bu­vo pa­vir­ši­nės prie­žas­tys, su­kė­lu­sios ma­no pa­čios li­gą.

Ti­kiu, vai­kai ži­no dau­giau ne­gu mes, ypač pa­tys ma­žiau­sie­ji. Mes tik jų ne­si­klau­so­me. Kar­tą ket­ve­rių me­tų duk­ros pa­klau­siau, ką aš ne taip da­rau, kad vis ne­pas­veiks­tu? Ji pa­gal­vo­ju­si pa­sa­kė: „Rei­kia my­lė­ti sa­ve“.

Tik­rai! Vai­kų lū­po­mis kal­ba tie­sa. Mo­te­rys, to­kios esa­me – rū­pi­na­mės vi­sais, bet pa­čios ne­mo­ka­me pa­si­pil­dy­ti. Vis lau­kia­me, kad kaž­kas už rū­pes­tį, mei­lę mus ap­do­va­nos, pra­džiu­gins, pyks­ta­me ne­sup­ras­tos.

Su­vo­kiau, pri­si­pil­dy­ti tu­ri pa­ti. Kai tam­pi egois­tiš­kes­nė, na­tū­ra­liai tau žmo­nės pra­de­da la­biau pa­dė­ti, pri­siim­ti sa­vo pa­rei­gas ir at­sa­ko­my­bes. Bib­li­jo­je taip pat pa­ra­šy­ta: „My­lėk ar­ti­mą, kaip pa­ts sa­ve“, tik mes į ant­rą da­lį ne­žiū­ri­me.

Vis­kas yra ma­ny­je. Kei­čiuo­si aš ir vis­kas ap­link ma­ne kei­čia­si. Anks­čiau vi­siems tu­rė­jau daug prie­kaiš­tų, bet juos ty­liai lai­kiau vi­du­je, neiš­sa­ky­da­vau sa­vo emo­ci­jų. Vie­ni ren­ka­si de­juo­ti, kal­tin­ti vi­sus iš ei­lės tik ne sa­ve pa­tį. Aš pa­gal­vo­jau – jei tai su­kū­riau, va­di­na­si, ga­liu ir su­tvar­ky­ti.

Pri­siė­mus at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą, na­tū­ra­liai ėmė keis­tis san­ty­kiai su žmo­nė­mis. Su vy­ru to­kių ge­rų san­ty­kių, ko­kius tu­riu da­bar, ne­tu­rė­jau net drau­gys­tės pra­džio­je.

Jei se­niau net min­ty­se vy­rui ne­pa­dė­ko­da­vau, da­bar iš­drįs­tu tą pa­sa­ky­ti gar­siai ir drą­siai. Už pa­pras­čiau­sius da­ly­kus, nes jie nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mi.

At­sig­rę­žu­si į sa­ve su­pran­ti, kaip ga­li kal­tin­ti kaž­kuo vy­rą, jei pa­ti gal­būt vi­sa­da sten­gie­si jį kont­ro­liuo­ti? Ar­ba sa­vo bai­mių pil­na ne­lei­di jam kaž­ko da­ry­ti, var­žai. Jei pa­ti pa­ker­pi spar­nus, kaip ga­li ti­kė­tis, kad ta­ve ne­šios ant ran­kų?

Kar­tais rei­kia at­si­pra­šy­ti, kad ir sa­vo vai­ko: at­si­pra­šau, aš su­kly­dau. Mo­kau­si. Jei su­py­kau, pa­kė­liau bal­są, ei­nu pir­mo­ji at­si­pra­šy­ti.

Net pa­pras­čiau­sias da­ly­kas – vai­kai ma­nęs ne­klau­so ir aš su­vo­kiu, kad pa­ti sa­vęs ne­klau­sau. Ar klau­sau sa­vo šir­dies, ar sten­giuo­si vi­siems įtik­ti ir pa­tik­ti? Klau­sy­tis sa­vo šir­dies, jos nie­ka­da iki tol ne­gir­dė­jus, yra la­bai su­dė­tin­ga.

Pra­dė­jus klau­sy­tis sa­vęs, ne­be­sis­ten­gi nie­kam įtik­ti, da­ro­si ne­bes­var­bi ki­tų nuo­mo­nė, nors anks­čiau man la­bai rū­pė­da­vo: „Ką ki­ti pa­sa­kys?“ Vi­si at­sa­ky­mai atei­na iš vi­daus, ne­be iš ki­tų žmo­nių. To­kia at­vi­ra, ko­kia da­bar esu, nie­ka­da ne­bu­vau.

– Kaip kas­die­ny­bės in­for­ma­ci­jos triukš­me iš­girs­ti pa­tį sa­ve?

– Aš tiks­lin­gai ne­žiū­riu te­le­vi­zi­jos, ne­skai­tau spau­dos vien dėl vy­rau­jan­čio ne­ga­ty­vu­mo. Pas­ku­ti­niu me­tu ku­rį ka­na­lą beį­jung­tum – peš­ty­nės, muš­ty­nės, žu­dy­nės, bė­da­vo­ji­mai. Ką tai man duo­da? Ge­riau pa­skai­tau kny­gą, pa­bū­nu su vai­kais ir nuo to jau­čiuo­si tur­tin­ges­nė.

Dau­ge­lis bi­jo­me at­si­gręž­ti į sa­ve, iš­kaps­ty­ti iš sa­vęs kaž­ką ne­šva­raus, ne­gra­žaus. Ban­do­me pa­slėp­ti sa­vo tam­sią­ją da­lį, nors žmo­gu­je yra ir tam­sio­ji, ir švie­sio­ji pu­sė. Tu­ri­me ei­ti ne­šlu­buo­dami, abiem ko­jo­mis.

Kar­tais rei­kė­tų at­si­gręž­ti į tam­sią­ją pu­sę, pa­gal­vo­ti, ko jai rei­kia, trūks­ta. Mums pa­pras­čiau sa­vait­ga­lį su­si­tik­ti su drau­gais, iš­ger­ti al­ko­ho­lio, už­slo­pin­ti no­rus ir apie juos ne­gal­vo­ti. Dau­ge­lis dir­ba­me net ne­mėgs­ta­mą dar­bą, nes bi­jo­me iš jo išei­ti.

Pa­ti tu­rė­jau to­kį lai­ko­tar­pį. Man la­bai pa­ti­ko ma­no mu­zi­kos mo­ky­to­jos dar­bas, jį la­bai my­lė­jau, ta­čiau atė­jo lai­kas, kai su­pra­tau ja­me pa­da­riu­si vis­ką. Tai su­pra­tau, bet iš dar­bo nė­jau. Išėjo taip, kad gy­ve­ni­mas su­dė­lio­jo už ma­ne.

– Ra­šo­te kny­gą. Ko­dėl jos pri­rei­kė?

– Ji at­si­ra­do ne to­dėl, kad la­bai no­rė­jau ra­šy­ti – prieš tai gy­ve­ni­me net die­no­raš­čio ne­su ra­šiu­si! Jau­čiau, tu­riu duo­ti sa­vo ži­nias, pa­tir­tį ki­tiems žmo­nėms ir taip sveik­siu pa­ti. Feis­bu­ke tu­riu pa­sky­rą „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“, kur atė­jus įkvė­pi­mui ra­šau sa­vo pa­mąs­ty­mus.

Ma­no kny­ga – tai po­kal­bis su sa­vi­mi, ko iš­mo­kau, kas pa­si­kei­tė gy­ve­ni­me. Drau­gė, bū­si­ma vir­še­lio di­zai­ne­rė, kol kas vie­nin­te­lė per­skai­čiu­si šią kny­gą, pa­sa­kė: „Ji – kaip ora­ku­las“. Ti­kiuo­si, kad skai­tan­tys kny­gą at­pa­žins sa­ve, su­pras, kad yra nu­kry­pę ke­ly­je. Ki­tam tai bus lyg pa­tvir­ti­ni­mas, kad jau klau­so šir­dies bal­so.

Kny­gos bend­raau­to­rė yra psi­cho­lo­gė Vir­gi­ni­ja Ser­vu­tie­nė, ku­ri ma­no pa­mąs­ty­mus pa­ko­men­tuos iš psi­cho­lo­gi­nės pu­sės. Da­bar ieš­kau ga­li­my­bių, fi­nan­sų, rei­kia­mų žmo­nių, kad kny­ga įgau­tų ap­čiuo­pia­mą pa­vi­da­lą.

– Iš­mo­ko­te my­lė­ti sa­ve?

– Dar il­gai to mo­ky­siuo­si, nes sa­vęs ne­ga­li pa­keis­ti per ke­lis me­tus. Ži­nau, kas­dien my­liu vis la­biau.

Mei­lė pra­si­de­da nuo to, kad gal­vo­ju, ką val­gau. Daž­nai ban­do­me emo­ci­jas pra­ry­ti. Yra po­sa­kis „Ne­virš­ki­nu to žmo­gaus“. Pa­sa­ko­me tai ne­su­si­mąs­ty­da­mi, o grį­žę ste­bi­mės, kad skau­da skran­dį. Tie­sio­giai skran­dis ne­virš­ki­na.

Pra­dė­jau dau­giau bū­ti gam­to­je, ko se­niau ne­da­ry­da­vau. Man pa­si­da­rė na­tū­ra­lu ap­ka­bin­ti me­dį. Kaž­kam tai at­ro­dy­tų kvai­la, bet aš jau­čiu, kaip gam­ta su­tei­kia ener­gi­jos.

No­rams iš­si­pil­dy­ti pir­miau­sia vis­ką rei­kia su­si­kur­ti min­ty­se. Anks­čiau la­bai ge­rai ži­no­da­vau, ko ne­no­riu: juo­dos spal­vos, tam tik­rų bal­dų, te­le­fo­no... Kai pa­klaus­da­vo, ko no­riu, ne­tu­rė­jau tiks­laus vaiz­di­nio. Daž­nai pa­tys truk­do­me gė­riui atei­ti, blo­kuo­ja­me sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mą.

Nuo vai­kys­tės at­si­ne­ša­me ste­reo­ti­pus „ber­niu­kai ne­ver­kia“, „mer­gai­tės taip ne­siel­gia“, „pir­miau­sia tu­ri pa­si­rū­pin­ti ki­tais“. Gal­būt ma­ma to­kią pro­gra­mą už­dė­jo vai­kys­tė­je, o tu suau­gęs ne­drįs­ti pa­sva­jo­ti. Jei tuos da­ly­kus, žo­džių šiukš­les iš sa­vęs iš­va­lai, net min­ty­se įsi­vaiz­duo­ji, kad pa­lei­di, da­ro­si leng­viau.

– Ar vi­suo­met min­tims iš­va­ly­ti rei­kia di­de­lių su­krė­ti­mų gy­ve­ni­me?

– Dau­gu­mai mū­sų rei­kia. Daž­nai pra­de­da­me kaž­ką keis­ti, kai pa­sie­kia­me ri­bą – li­gą, sky­ry­bas, ava­ri­ją... Yra daug to­kių, ku­rie net įvy­kus ne­lai­mei, su­si­mąs­to vos ke­le­tui die­nų ir to­liau da­ro tą pa­tį. Ma­tau, kad žmo­nės są­mo­nin­gė­ja, ti­kiuo­si, atei­ty­je mo­ky­si­mės iš po­zi­ty­vių pa­mo­kų.

Si­mo­nos SI­MO­NA­VI­ČĖS nuo­tr.

Šiau­lie­tė Jur­gi­ta Gri­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog bū­nant at­vi­rai pa­sau­liui, į gy­ve­ni­mą atei­na daug įdo­mių žmo­nių ir pa­tir­čių, pra­de­da pil­dy­tis sva­jo­nės.