Naujausios
Svajonių arkliukas – už nesuvalgytus saldainius
Šešiolikmetės didžioji meilė – svajonių arkliukas Polis. Negrynakraujį ponį pakruojietė Birutė Čepulionytė nusipirko. Pati susitaupė pinigų, kuriuos gaudavo vaikystėje už nesuvalgytus saldainius.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Po pamokų – pas Polį
Pakruojietė Birutė Čepulionytė beveik kasdien po pamokų gimnazijoje skuba į šeimos vienkiemį, kur jos laukia arkliukas Polis.
Jos ponis paprastai rupšnoja žolę laisvai vaikštinėdamas po miškų apsuptą vienkiemį, savaip išdykauja ir, žinoma, prikrečia eibių – praretina dekoratyvius augalus močiutės išpuoselėtuose gėlynuose.
Tuomet Polis neišvengia savo laisvės suvaržymų – močiutė Elena savo anūkės arkliuką vejoje pririša.
Birutės pasirodymas vienkiemyje Poliui – laimė. Mergina būtinai savo numylėtinį pamalonina kokiu nors gardėsiu ir pasisveikina. Polis jai „paduoda dešinę“, pasiglausto, kartais lūpomis liečia rankas, kojas, tyrinėja šeimininkės kvapus.
Daug nedelsdama, Birutė imasi Poliui malonios procedūros: pirmiausia jį šukuoja, po to specialiu grandikliu išvalo kanopas.
Polis akimis seka Birutę, kai ji, baigusi jo kasdienį tualetą, pasuka į tvartelį. Iš ten mergina atsineša kamanas, balną. Švelniai merginos kalbinamas Polis netrukus risnoja po vienkiemio pievas, kartais paišdykaudamas, tarsi norėtų savo šeimininkę išmesti iš balno.
Birutė žino, Polis po lietaus, kai sušlampa jo kailis, negali ramiai praeiti pro kurmiarausius, nori juose pasivolioti.
„Tai yra natūralus arklių kailio priežiūros būdas“, – paaiškina Birutė ir netrukdydama išsipildyti savo augintinio norams jam laisvę duoda.
Rūpestis savo augintiniu Birutei tapo kasdienybe. Ne tik ji, bet ir visa šeima nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be Polio. „Jis tapo mūsų šeimos nariu“, – šypsosi mergina, kuriai svajonė turėti arkliuką išsipildė prieš penkerius metus.
Už dieną be saldainių – litas
Svajonė turėti arklį, Birutei gimė, kai jai buvo septyneri. „Pirmoje klasėje nuvežė mus į Arklio muziejų Anykščiuose.Ten pirmą kartą užkėlė mane ant arklio joti. Nenusakomas jausmas: toks didžiulis ir toks šiltas, aš sėdėjau ant jo nugaros ir jojau“, – sunkiai rinko žodžius nusakyti tam jausmui, kuris išliko iš vaikystės. – Namuose pasakiau, kad noriu turėti arklį. Tada man paaiškino: susitaupyk ir nusipirksi“.
Birutės šeimoje tada nei mama su tėčiu, nei močiutė netikėjo, kad mergaitės noras turėti arklį toks stiprus. Ji iš tiesų ėmėsi taupyti pinigus.
„Vaikystėje buvau labai nevalgi, – pasakoja gimnazistė. – Valgydavau beveik vien tik saldainius. Tėveliai ir močiutė dėl to nerimaudavo. Bet viskas pasikeitė, kai ryžausi taupyti arkliui. Dieną, jei nesuvalgydavau nė vieno saldainio ir mokykloje gaudavau gerą vertinimą – „A“ arba „B“ (pradinėse klasėse vertinta raidėmis – red. past.) gaudavau litą. Be to, visi kalėdinių ar gimtadienio dovanų duodavo pinigų“.
Šeima ėmė domėtis ponių veislės arkliais, o močiutė Elena pažadėjo anūkei kiek pridėti, jei anūkė savo pirkiniui pritrūktų santaupų.
Mergaitė svajonių arkliukui taupė porą metų. Per tą laiką ji jau buvo sukaupusi apie 1800 litų. Manančių, kad Birutė atsisakys savo svajonės, nebeliko.
Kartą nuvažiavo arklių pasižiūrėti į jaunųjų gamtininkų stotį Šiauliuose.
„Ten buvo keli arkliai. Mums labai patiko keistos spalvos negrynaveislis ponis. Važiuodami namo, apie jį daugiausiai ir kalbėjome: „Kad tokį pavyktų nupirkti“. Jis visiems mums patiko, tačiau buvo savaitgalis ir stotyje nedirbo darbuotojai – negalėjome apie tą arklį paklausti“, – išvyką prisimena Birutė.
Po tos kelionės šeima vis dažniau ėmė vartyti laikraščius, ieškodami skelbimų apie parduodamus arklius. Visų mintys sukosi apie matytą ponį.
Kartą šeima aptiko skelbimą apie parduodamą negrynaveislį dviejų metų ponį. O kai susiskambino ir nuvažiavo jo apžiūrėti, visi buvo priblokšti netikėtumo: parduodamas buvo tas pats keistos spalvos ponis.
„Važiavome tik pasižiūrėti, bet iš karto jį ir nupirkome. Net nepagalvoję, kad jam neparuoštas tvartelis, kad neturime jokio pakinkto – nieko, ko reikia arkliui laikyti“, – rodydama prašmatnų kaubojišką Polio balną, kurį irgi padėjo įsigyti artimieji, pasakoja Birutė.
Polą buvę jo savininkai atvežė jau kitą dieną. Jam rengdama buveinę visa šeima tą dieną triūsė nuo pat ankstyvo ryto.
Mergaitė ant Pegaso
Birutę Čepulionytę Pakruojyje daugelis žino, kaip mergaitę ant Pegaso.
Šiemetinės miesto šventės karnavale ekstravagantiškai pasipuošusi mergina jojo ant sparnuoto žirgo, simbolizuojančio poetinės kūrybos įkvėpimą.
„Polis buvo sunegalavęs, todėl jo varginti išvyka į Pakruojį nenorėjau. Tačiau visa šeima kūrėme karnavalo personažus man ir Poliui, prisistatymo scenarijų, todėl nesinorėjo, kad tos pastangos nueitų perniek. Todėl karnavale dalyvavau su skolintu žirgu“, – pasakoja mergina prasitarusi, jog labai jaudinosi, ar jai mažai žinomas arklys paklus, neišsigąs minios, triukšmo, ar jie supras vienas kitą.
„Profesijos dar nesu pasirinkusi, tačiau tikrai žinau, kad mano gyvenime arkliai išliks. Jei kartą pamilai arklį, tai ta meilė – visam gyvenimui, – sako gimnazistė. – Arkliai – kaip žmonės, irgi turi jausmus“.
Arklys – ne darbui
Birutės mama Daiva Čepulionienė tik patvirtina, kad Polis iš tiesų pakeitė visos šeimos gyvenimą. „Niekur nebesinori išvažiuoti, visiems kelio galas – sodyba“, – sako moteris ir prisipažįsta, kad Birutės arkliukas dar labiau suvienijo ir sustiprino šeimos narių ryšius.
„Sūnus Mindaugas studijuoja mediciną, grįždamas į namus parsiveža begales knygų mokytis, tačiau visada suranda laiko nulėkti į vienkiemį. Sėdime visi kieme, po ąžuolais ganosi Polis. Vyras kartą sako: „Kokia gyva mūsų sodyba“, – šeimos susikurta ramybe džiaugiasi ponia Daiva.
Moteris neslepia, kad neretai aplinkinius stebina Polio statusas jų šeimoje. „Būna, jis pievoje ganosi ir stebi, kaip mes karučiais velkame jam į daržinę žiemai šieną“, – juokiasi Birutės mama ir paaiškina: „Tai tik dėl to, kad Polis mums nėra darbinis gyvulys“.
Birutės močiutė – žinoma rajone pedagogė Elena Morkūnienė pastebėjo, kad vis dėlto žmogaus meilė arkliui neatperka jo noro bendrauti su savo gentainiais.
„Kai jis bendrauja su mumis, kalbina – žvengia žemu balsu, o kai kartą susitiko su kitu arkliu, koks buvo jo žvengimas... Skardus ir linksmas. Jie tarsi kalbėjosi tarpusavyje, – sudrėksta ašaromis mokytojos akys. – Gal todėl ir labai mūsų dėmesio apsuptas Polis kartais atrodo liūdnas ir vienišas“.
Autorės nuotr.
ŠVELNUMAS: Polis neslepia švelnumo savo šeimininkei Birutei.
MALONUMAS: Jodinėjimą mergina laiko didžiausiu malonumu ir pareiga mankštinti savo svajonių arkliuką.
PEGASAS: Mergina ant Pegaso buvo tikra miesto šventės karnavalo puošmena.
GRAFAITĖ: Į renginius Pakruojo dvare Birutė neretai atjoja žirgu vilkėdama anų laikų stiliaus drabužius.
BENDRAMINČIAI: Daiva ir Romas Čepulioniai yra dukters bendraminčiai ir svarbiausi pagalbininkai, kai reikia pasirūpinti Poliu ar pasirengti kokiam nors pasirodymui.
PASISVEIKINIMAS: Kiekvieną kartą, kai Birutė atvažiuoja pas Polį, jis jai „paduoda dešinę“, glaustosi, uostinėja savo šeimininkę.
BALNAS: Kaubojiškas natūralios odos balnas – Birutės artimųjų dovana jai ir Poliui.