Švyturiai – amžinesni už GPS sistemą

Švy­tu­riai – am­ži­nes­ni už GPS sis­te­mą

Vie­nin­te­lis Lie­tu­vos fa­ro­lo­gas Ai­das Jurkš­tas – aist­rin­gas švy­tu­rių ir jū­ri­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas. „Jei  la­bai at­vi­rai, lie­tu­viai ne­pas­ta­tė nė vie­no švy­tu­rio. Juos sta­tė ar­ba prū­sai, ar­ba vo­kie­čiai, ar­ba praei­to am­žiaus vi­du­ry­je po ka­ro – So­vie­tų Są­jun­ga“, – sa­ko A. Jurkš­tas. Bend­rau­da­mas su švy­tu­rių pri­žiū­rė­to­jais, pro­fe­sio­na­liais jū­ri­nin­kais, bu­riuo­to­jais, is­to­ri­kais, jis su­rin­ko me­džia­gą kny­gai, ku­rią pri­sta­tė Šiau­liuo­se.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Pir­mie­ji švy­tu­riai – lau­žai

Lie­tu­vo­je švy­tu­riai sto­vi dau­giau nei 200 me­tų. Prieš de­šimt­me­tį jais pra­dė­jo do­mė­tis pa­lan­giš­kis A. Jurkš­tas. Fa­ro­lo­gi­ja – moks­las apie švy­tu­rius, o A. Jurkš­tas – vie­nin­te­lis šios sri­ties spe­cia­lis­tas Lie­tu­vo­je.

Šiau­lių P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je fa­ro­lo­gas pri­sta­tė sa­vo kny­gą „Lie­tu­vos švy­tu­rių is­to­ri­ja“ – iš­sa­mų vei­ka­lą apie švy­tu­rius ir ki­tus na­vi­ga­ci­nius ob­jek­tus, bu­vu­sius ir esa­mus da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Tai vie­nin­te­lė apie švy­tu­rius pa­ra­šy­ta kny­ga, ka­da nors iš­leis­ta Lie­tu­vo­je.

Gau­siai pie­ši­niais, is­to­ri­nė­mis nuo­trau­ko­mis iliust­ruo­ta kny­ga – A. Jurkš­to ke­lio­li­kos me­tų pa­stan­gos re­zul­ta­tas, anks­tes­nių dar­bų tę­si­nys. Lei­di­ny­je gau­su lai­vy­bos ir švy­tu­rių is­to­ri­jos fak­tų. Įdo­miau­sias is­to­ri­jas A. Jurkš­tas pa­pa­sa­ko­jo į su­si­ti­ki­mą atė­ju­siems šiau­lie­čiams.

Žo­dis „fa­ro­lo­gi­ja“ ki­lęs nuo Fa­ro sa­los pa­va­di­ni­mo, ku­rio­je sto­vė­jo gar­siau­sias pa­sau­ly­je Alek­sand­ri­jos švy­tu­rys. Net du An­ti­kos švy­tu­riai bu­vo įtrauk­ti į Sep­ty­nių pa­sau­lio ste­buk­lų są­ra­šą – Alek­sand­ri­jos ir Ro­do Ko­lo­sas.

Pir­mie­ji švy­tu­riai mi­ni­mi ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se – pa­pras­čiau­si lau­žai, už­deg­ti aukš­tes­nė­se pa­kran­tės vie­to­se. Pre­ky­ba tarp vals­ty­bių bu­vo švy­tu­rių at­si­ra­di­mo prie­žas­tis.

Pir­mie­ji švy­tu­riai bu­vo pri­mi­ty­vūs, daž­niau­siai aukš­tyn pa­ke­lia­mi me­ta­li­niai krep­šiai, ku­riuo­se deg­da­vo mal­kos, ang­lys, sma­la. Jais bu­vo ap­sta­ty­ta vi­sa Bal­ti­jos jū­ros pa­kran­tė. To­kius švy­tu­rius kū­re­nan­tys, pri­žiū­rin­tys dar­buo­to­jai daž­nai ap­si­de­gin­da­vo.

At­bu­los ban­gos ant li­tų

Lie­tu­vo­je yra sep­ty­ni švy­tu­riai: Klai­pė­dos, Ni­dos, Šven­to­sios, Juodk­ran­tės, Uos­tad­va­rio, Ven­tės ra­go ir Per­val­kos. Jie yra įra­šy­ti į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą, tu­ri is­to­ri­nę, ar­chi­tek­tū­ri­nę, tech­ni­nę ver­tę.

Pir­ma­sis pri­mi­ty­vus se­no­viš­kas Lie­tu­vos švy­tu­rys XVII a. bu­vo Klai­pė­do­je ant aukš­to me­di­nio kuo­lo su kar­ti­mi pa­ka­bin­tas me­ta­li­nis ži­bin­tas, kū­re­na­mas ang­li­mis ir mal­ko­mis, kaip ir vi­si to me­to švy­tu­riai. Jo tiks­lią ko­pi­ją ga­li­ma pa­ma­ty­ti Ven­tės ra­ge esan­čio­je ka­vi­nė­je „Štur­mai“. Šis se­no­vi­nis švy­tu­rys už­de­ga­mas per šven­tes.

Se­niau­sias ir svar­biau­sias yra Klai­pė­dos švy­tu­rys, pa­sta­ty­tas 1796 me­tais, per­sta­ty­tas 1953 me­tais. Pra­džio­je jis bu­vo nu­da­žy­tas rau­do­nais ir bal­tais kvad­ra­tais, dėl to va­di­na­mas Rau­do­nuo­ju švy­tu­riu.

Šis švy­tu­rys nu­griau­tas Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu, SSRS ka­riuo­me­nei puo­lant vo­kie­čius. Klai­pė­dos mies­te ne­be­li­ko švy­tu­rio ir apie 60 pro­cen­tų na­mų.

La­biau­siai iš­gar­sė­jęs Lie­tu­vos švy­tu­rys – Bal­ta­sis švy­tu­rys, sto­vė­jęs XIX a. ant Šiau­rės mo­lo. Jis pa­puo­šė 200 li­tų bank­no­tą. Ko­miš­ka, ta­čiau pie­ši­ny­je ant pi­ni­go ban­gos ri­de­na­si at­virkš­čiai – nuo kran­to, o švy­tu­rio spin­du­liai – į kran­to pu­sę. Bal­ta­sis švy­tu­rys yra pa­vaiz­duo­tas ir kny­gos vir­še­ly­je.

Švy­tu­riai nau­do­ti ir upių lai­vy­bai

A. Jurkš­tas at­krei­pia dė­me­sį, jog pa­grin­di­nė Lie­tu­vos lai­vy­ba vy­ko Ne­mu­nu, link Ne­mu­no del­tos. Vė­liau me­die­na, sie­liai van­dens ke­liu bu­vo pluk­do­mi į Klai­pė­dą, o tam ap­tar­nau­ti at­si­ra­do Ven­tės ra­go ir Uos­tad­va­rio švy­tu­riai.

At­si­ra­dus po­rei­kiui par­si­pluk­dy­ti di­de­lius kie­kius me­die­nos Lie­tu­vos upė­mis į Klai­pė­dą iš­ki­lo pro­ble­ma, kaip tai nu­kreip­ti, nes Kur­šių ma­rios lai­vy­bai bu­vo pra­keiks­mas: pra­plau­kus vi­są Lie­tu­vą upė­mis ir įplau­kus į ma­rias, vė­jas sie­lius iš­blaš­ky­da­vo.

Spren­džiant šią pro­ble­mą Klai­pė­do­je su­si­kū­rė pirk­lių or­ga­ni­za­ci­ja, su­gal­vo­ju­si pa­sta­ty­ti švy­tu­rį. Pir­miau­sia bu­vo pa­sta­ty­tas me­di­nis, vė­liau 1860 me­tais pra­dė­tas sta­ty­ti mū­ri­nis, iš­li­kęs iki šių die­nų. Tai gra­žiau­sias ir įdo­miau­sias se­na­sis Lie­tu­vos švy­tu­rys.

Ven­tės ra­ge įkur­ta paukš­čių žie­da­vi­mo sto­tis, ku­rios idė­ją tuo­me­tis švy­tu­rio pri­žiū­rė­to­jas Mi­kas Po­sin­gis par­si­ve­žė lan­ky­da­mas bi­čiu­lį ki­ta­pus ma­rių esan­čia­me Ra­sy­tės kai­me (da­bar pri­klau­so Ka­li­nin­gra­dui).

Su gy­ve­na­muo­ju na­mu su­jung­tas Uos­tad­va­rio švy­tu­rys su­tam­pa su Vil­hel­mo ka­na­lo pa­bai­ga. Jis at­si­ra­do taip pat spren­džiant sie­lių pro­ble­mą – ieš­ko­ta bū­dų, kaip ap­lenk­ti Kur­šių ma­rias. 10 me­tų pran­cū­zų be­lais­viai ka­sė su Klai­pė­da su­si­sie­kian­tį Vil­hel­mo ka­na­lą, tūks­tan­čiai jų ten bu­vo pa­lai­do­ta.

Dar vie­nas švy­tu­rys sto­vi At­ma­tos upė­je ne­to­li Uos­tad­va­rio, kur bai­gia­si Rus­nės sa­la. Vo­kie­čiai su­for­ma­vo mo­lą ir ten pa­sta­tė švy­tu­rį. Da­bar pa­si­slin­kus kran­tui jis at­si­dū­rė be­veik miš­ke, ta­čiau te­be­vei­kia.

Per­val­kos švy­tu­rys sto­vi ant dirb­ti­nės Kur­šių ma­rių sa­los, nuo kran­to nu­to­lęs apie 260 met­rų. Jis vei­kia au­to­ma­tiš­kai, siųs­da­mas ma­to­mus bal­tus sig­na­lus. Ka­dan­gi švy­tu­rys sto­vi van­de­ny­je, ja­me lan­kė­si la­bai ne­daug žmo­nių. Kny­go­je fa­ro­lo­gas įdė­jo „blo­ge­rio“, kul­tū­ros, tech­ni­kos pa­vel­do pi­ra­to, lan­kan­čio ap­leis­tus pa­sta­tus, nuo­trau­kas iš vi­daus.

Ni­dos švy­tu­rys pri­si­jau­ki­no gy­ven­to­jus

Vo­kie­čiai pir­miau­sia 1872 me­tais pa­sta­tė mū­ri­nį na­mą švy­tu­rio pri­žiū­rė­to­jui, o po me­tų pa­sta­tė Ni­dos švy­tu­rį. Šis na­mas iš­li­ko, ja­me ir šian­dien te­be­gy­ve­na švy­tu­rio pri­žiū­rė­to­jas.

La­bai ne­dau­ge­lio Bal­ti­jos jū­ros švy­tu­rių ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­dė jų vi­dus. A. Jurkš­tas at­ra­do se­no­jo Ni­dos švy­tu­rio vi­daus at­vaiz­dą, ku­rį nu­pie­šė vie­nas iš ten be­si­sve­čia­vu­sių me­ni­nin­kų.

Ni­dos švy­tu­rys ži­ba be­si­suk­da­mas. Jo vi­sos lem­pos praė­ju­sį ru­de­nį bu­vo pa­keis­tos į nau­jas, se­no­sios taps mu­zie­jaus re­lik­vi­jo­mis.

„Dėl lem­pos per­nai Ni­do­je ki­lo la­bai di­de­lis su­ju­di­mas, ki­lo žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Nau­jo­sios lem­pos švie­čia šal­ta, le­di­ne švie­sa ir la­bai tiks­liai į jū­rą. Nuo 1953 me­tų Ni­do­je užau­go net dvi trys kar­tos žmo­nių, pri­pra­tu­sių ma­ty­ti, kaip nak­ti­mis virš jų gal­vų gra­žiai su­ka­si švy­tu­rio spin­du­liai. Už­ge­si­nus lem­pas žmo­nės su­py­ko, iki šiol te­be­ka­riau­ja, jog bū­tų su­grą­žin­tas se­na­sis vaiz­das. Tai re­tas reiš­ki­nys, kai na­vi­ga­ci­nis įren­gi­nys su­si­pi­na su so­cia­li­ne mies­to bū­ti­mi“, – pa­sa­ko­jo A. Jurkš­tas.

Juodk­ran­tės švy­tu­rys bu­vo pa­sta­ty­tas so­viet­me­čiu. Juodk­ran­tė są­ly­gi­nai ne­to­li nuo Klai­pė­dos ir Ni­dos, jū­ri­ne pra­sme švy­tu­rys ten ne­bū­ti­nas. Ka­ro stra­te­gai su­gal­vo­jo švy­tu­rį pa­sta­ty­ti, kad ka­ro me­tu už­ge­si­nus Klai­pė­dos švy­tu­rį, o Juodk­ran­tės už­de­gus, prie­šai bū­tų su­klai­din­ti. Vė­liau ki­lus klau­si­mui jį pa­nai­kin­ti, su­ki­lo bu­riuo­to­jų bend­ruo­me­nė, tad min­ties at­si­sa­ky­ta.

Kau­no švy­tu­rys

A. Jurkš­to tei­gi­mu, pa­sa­ko­jant apie Lie­tu­vos švy­tu­rius bū­ti­na pa­mi­nė­ti ryš­kią as­me­ny­bę – in­ži­nie­rių Juo­zą Vin­cen­tą Da­nį-Da­ni­liaus­ką. Emig­ra­vęs į Ka­na­dą  lie­tu­vis dir­bo hid­ro­lo­gi­jos spe­cia­lis­tu, bu­vo Šv. Lau­ry­no upės ka­na­lo, ski­rian­čio Ka­na­dą ir Ame­ri­ką, vie­nas iš in­ži­nie­rių. Šia­me ka­na­le J. V. Da­nys-Da­ni­liaus­kas pa­sta­tė 51 švy­tu­rį.

At­siž­velg­da­mas į at­šiau­rias to kraš­to kli­ma­to są­ly­gas lie­tu­vis in­ži­nie­rius su­gal­vo­jo spe­cia­lias le­do lau­žy­mo sis­te­mas, jas pri­tai­kė sa­vo iš­skir­ti­nės for­mos plau­kio­jan­tiems švy­tu­riams. Jų for­ma pa­na­ši į lie­tu­viš­ką kop­ly­tė­lę – tą emig­ran­tas su­kū­rė kan­ki­na­mas nos­tal­gi­jos gim­ti­nei.

Ne­ti­kė­tą švy­tu­rį fa­ro­lo­gas A. Jurkš­tas ap­ti­ko Kau­ne. Nors at­ro­do ab­sur­diš­kai, ta­čiau praei­to am­žiaus vi­du­ry­je so­vie­ti­niai ideo­lo­gai su hid­rog­ra­fais su­gal­vo­jo su­jung­ti Juo­dą­ją jū­rą su Bal­ti­jos jū­ra, lai­vy­ba upė­mis su­ke­liant van­dens ly­gius.

Pa­sak A. Jurkš­to, tai nie­ko keis­ta, to­kios sis­te­mos funk­cio­nuo­ja Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je. Lie­tu­vo­je šis pro­jek­tas su­žlu­go, bet apie 1970 me­tus bu­vo su­kur­tas Kau­no jū­rų-upių uos­tas. Ja­me pa­sta­ty­tas ad­mi­nist­ra­ci­nis loc­ma­no bokš­tas, ku­ris bū­tų tar­na­vęs ir kaip švy­tu­rys.

Švy­tu­rių ko­lek­cio­nie­rius

„Švy­tu­riai bu­vo ir bus rei­ka­lin­gi. Mes nau­do­ja­mės GPS ir sa­vai­me su­pran­ta­ma, jog ją tu­ri­me. Neuž­mirš­ki­me – tai ame­ri­kie­čių ka­ri­nių struk­tū­rų su­kur­ta sis­te­ma, ku­ria mums lei­džia­ma ge­ra­no­riš­kai nau­do­tis. Jei dėl ko­kių nors prie­žas­čių ją iš­jung­tų, la­bai daug lai­vų at­si­dur­tų jū­ro­je be jo­kios orien­ta­ci­jos. Be to, įren­gi­nys ga­li su­šlap­ti, su­ges­ti – tam rei­ka­lin­gi tra­di­ci­niai švy­tu­riai“, – aiš­ki­no švy­tu­rių svar­bą A. Jurkš­tas.

Švy­tu­riai ža­vi kaip ar­chi­tek­tū­ri­niai, na­vi­ga­ci­niai sta­ti­niai: „Švy­tu­rių pa­sau­ly­je yra tūks­tan­čiai, bet vi­si skir­tin­gi. Se­nų­jų švy­tu­rių is­to­ri­jos bū­na la­bai įdo­mios. Aš ki­taip ir ne­ke­liau­ju, tik pa­skui švy­tu­rius. Pir­miau­sia ap­si­žiū­riu pa­kran­tę, sa­las, ku­rio­se yra švy­tu­riai, ir su­ku gal­vą, kaip ten pa­kliū­ti.“

Ma­ri­nis­ti­kos pa­vel­do ty­ri­nė­to­jas A. Jurkš­tas taip pat ko­lek­cio­nuo­ja vis­ką, kas su­si­ję su švy­tu­riais: nuo pa­šo ženk­lų, bank­no­tų, kny­gų, at­vi­ru­kų, pie­ši­nių iki au­ten­tiš­kų gar­siau­sių pa­sau­lio švy­tu­rių mo­de­lių. Jis ti­ki­si, jog di­de­lė ko­lek­ci­ja ka­da nors at­si­durs Bal­ti­jos švy­tu­rių mu­zie­ju­je, ku­rį atei­ty­je sva­jo­ja įkur­ti.

Au­gus­to Bal­sio (EL­TA) nuo­tr.

Ni­dos uos­to mo­las su rau­do­nu švy­tu­riu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Fa­ro­lo­gas, švy­tu­rių is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas Ai­das Jurkš­tas įsi­ti­ki­nęs, jog švy­tu­riai bu­vo ir bus rei­ka­lin­gi, ne­pai­sant šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų.

Vie­nin­te­lės kny­gos apie Lie­tu­vos švy­tu­rius vir­še­ly­je pa­vaiz­duo­ta is­to­ri­nė Bal­to­jo Šiau­ri­nio mo­lo švy­tu­rio nuo­trau­ka.

APIE AI­DĄ JURKŠ­TĄ

Fa­ro­lo­gas, švy­tu­rių is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas, ko­lek­cio­nie­rius, aist­rin­gas švy­tu­rių ir jū­ri­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas reng­da­mas „Bal­ti­jos švy­tu­rių is­to­ri­ją“ yra nu­pie­šęs 1 500 Bal­ti­jos jū­ros švy­tu­rių, su­ren­gė 30 per­so­na­li­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

Tra­di­ci­nio, tarp­tau­ti­nio ren­gi­nio „Pa­sau­li­nė švy­tu­rių die­na“ ini­cia­to­rius ir or­ga­ni­za­to­rius Lie­tu­vo­je. At­vi­ru­kų rin­ki­nio „Se­nie­ji Lie­tu­vos švy­tu­riai“ (2010) bei kny­gos „An­no 1684. Klai­pė­dos švy­tu­rys. Me­mel“ (2015) au­to­rius. Šie­met iš­leis­ta kny­ga „Lie­tu­vos švy­tu­rių is­to­ri­ja“ – ver­tin­gas is­to­ri­nis lei­di­nys, tu­rin­tis di­de­lę iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

Po­pu­lia­rin­da­mas švy­tu­rius, moks­li­nin­kas da­ly­vau­ja kon­fe­ren­ci­jo­se, skai­to pra­ne­ši­mus. Daug ke­liau­ja, ren­ka is­to­ri­nę me­džia­gą švy­tu­rių te­ma, sva­jo­ja įkur­ti Bal­ti­jos švy­tu­rių mu­zie­jų. Gy­ve­na Pa­lan­go­je.

2013 m. įkū­rė VšĮ „Ai­do švy­tu­riai“, už­sii­man­čia ma­ri­nis­ti­kos, švy­tu­rių bei jū­ri­nio pa­vel­do veik­la.