Naujausios
2012 METŲ SPALVOS
Tapyti galima ir Šiauliuose
Martynas Petreikis, iš Plungės atvykęs studijuoti Šiaulių universitete, čia ir liko – Ragainės progimnazijoje dėsto dailę ir technologijas. Šiemet jis tapo geriausiu 2012-ųjų Baltijos šalių jaunuoju tapytoju. Jam skirta Šiaulių miesto savivaldybės stipendija 2013 metams. Martynas studijavo, praktikavosi Paryžiuje, bet tiki, kad sėkmę lemia ne miestas, o paties darbas.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Įkvėpė Šiaulių dailininkai
– Kas buvo jūsų pirmieji mokytojai, parodę kelią į dailę?
– Dailininkų nebuvo nei šeimoje, nei giminėje. Visi buvo gabūs, bet neprofesionalūs. Man pavyko išsiugdyti gebėjimus. Plungės senamiesčio vidurinėje mokykloje dailės mokytoja Aldona Bieliauskienė buvo pirmasis žmogus, kuris įtraukė. Sekėsi nuo pat pradžių. Jau tada laimėdavau konkursus.
Šiaulių universitete man patiko A. Uoginto formuojama ideologija, kaip išmokti pažinti kūrybą, meną. Imponuoja jo kūryba. Jis renkasi socialinius marginalus, jo visada gilesnė mintis.
Iš techninės pusės visuomet žavėjo G. Arlauskaitė-Vingrienė, jos technologinis pagrindas, kaip tiksliai valdo plokštumas, viską dėlioja.
Magistro darbo vadovas buvo R. Garbačiauskas. Patiko, kad jis visada skatino ieškoti savarankiškos krypties, koncepcijos, dėl to jį labai gerbiu.
– Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Ragainės progimnazijoje buvote išrinktas metų mokytoju. Taip greitai tapote mokinių autoritetu?
– Nežinau, aš tiesiog dirbu. Tai gaunasi intuityviai. Noriu būti toks pat geras mokytojas, kokius turėjau aš. Visada atsispiriu nuo žmonių, kurie ugdė mane.
Stengiuosi žvelgti į kiekvieną vaiką kaip į asmenybę, į individualybę, su kiekvienu mokiniu norisi užmegzti kontaktą.
– Kokią pamoką dažniausiai kartojate mokiniams?
– Visiems atrodo, kad dailės pamokose mes visus norime padaryti dailininkais arba menininkais. Dėl to mokiniams dažnai kartoju, kad dailė arba kūryba – tai neribotos galimybės, savotiška pažintis, prizmė, per kurią mes galime pažvelgti į pasaulį, įsave.
Jiems sakau, kad kūryba nebūtinai turi būti menas. Labai svarbu pats procesas ir savęs pažinimas, o ne rezultatas.
– Ar lieka laiko kūrybai?
– Šiuo metu daugiausia dirbu mokykloje. Su mokiniais bendrauju kalbėdamas apie gyvenimą, tikslus. Yra vaikų, kurie ateina pas mane beveik kiekvieną dieną, mokosi piešti, kurti. Tris dienas per savaitę vedu fotografijos, dailės būrelius.
„Pradžioje jautiesi nuogas“
– Pusmetį studijavote Paryžiaus Versalio pedagoginėje akademijoje. Mokate prancūzų kalbą. Ar nekyla noras palikti Šiaulius?
– Jaučiu, kad čia dar daug ką turiu nuveikti. Nesu idėjininkas, kuris spontaniškai viską daro. Stengiuosi apgalvoti ir pasverti. Šiauliuose jaučiuosi puikiai.
– Kaip jaunam menininkui save realizuoti Šiauliuose?
– Remiuosi fraze – sekasi dirbantiems. Manau, kad pirmiausia reikia dirbti, kurti, po to savaime viskas ateina – įvertinimai, pripažinimas, pagarba.
Jaunam nėra lengva, net labai sudėtinga. Mano pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs, labai bijojau. Pirmieji didesni darbai pasirodė magistrantūros pirmame kurse, Šiaulių dailininkų sąjungos 49-ojoje parodoje. Sakiau, kad jautiesi nuogas.
Neišgyvenu dėl to, kodėl ne sostinė ar Kaunas. Aš galvojau apie studijas. Nematau jokio skirtumo, kur studijuoti, svarbiausia tai, kaip pats dirbi ir kiek sugebi pasiimti. Studijų laikotarpiu dirbau labai daug ir atsakingai. Žinojau, kad per trumpą laikotarpį turiu pasiimti tiek, kad užtektų ateičiai.
„Esu tas, kuris nori“
– Ar jaunam menininkui nebūtų lengviau, įdomiau kelią skintis, pavyzdžiui, Paryžiuje?
– Niekur nėra lengva. Svarbiausia, ar pats išdrįsi save pateikti ir, kaip tai darysi. Nepakanka mokėti padaryti gerą meno kūrinį, reikia mokėti jį reprezentuoti. Man atrodo, kad tai priklauso nuo įvairiausių savybių, siekiamybės – nori išeiti į paviršių, ar likti užsidaręs savo studijoje.
Ir Lietuvoje viskas yra įmanoma. Kai kurie stebisi, kad Šiauliuose gyvenant ir kuriant galima kažko pasiekti. Reikia dirbti ir turėti savo siekius.
– Kaip pavyko taip greitai subrandinti darbo vaisius?
– Daug kas sako, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde. Kai laimėjau jaunojo tapytojo prizą, buvo šokas. Kiti to įvertinimo laukia dešimtis metų.
– Daug absolventų iš Šiaulių išvažiuoja neradę darbo. Ar sunku buvo įsidarbinti?
– Žinojau, kad noriu dirbti mokykloje, labai stengiausi ir atkakliai ieškojau. Pats lindau ir sakiau: duokite man darbo, esu tas, kuris nori, o ne tas, kuris eina iš reikalo, dėl pinigų.
Darbuose – jaunimo problemos
– Jaunojo tapytojo prizas jums buvo įteiktas už portretus, kuriuose pavaizdavote postmodernios visuomenės individo būtį. Apie ką daugiausiai kalbate save darbais?
– Tai daugiau egzistencialistinės temos, nes mane labiausiai veikia egzistencialistai. Stengiausi apimti jaunuomenę kaip tyrimo objektą.
Analizuoju įvairių žmonių portretus. Pirmiausia tai – mane supantys žmonės, draugai, bičiuliai. Bandau pabrėžti tai, kad jaunimui yra sunku įsitvirtinti šiuolaikiniame pasaulyje. Daugelis neranda darbo, yra priversti išvykti iš savo miesto, palikti šalį, kad galėtų susikurti materialią aplinką, ateitį. Jaunam žmogui yra sugriaunamas kultūrinis pamatas, jis palieka Lietuvą, visas tradicijas.
– Kurie egzistencialistai tave įkvėpė?
– Mano bakalauro darbas rėmėsi Franco Kafkos kūriniu „Metamorfozė“. Paskui buvo Alfredas Doblinas. Vėliau – filosofas Zygmundas Baumanas ir jo globalizacijos proceso aiškinimas. Tame kontekste jis analizuoja postmodernistinę kultūrą, ir kaip ji veikia kiekvieną individą, kaip formuojamas žmogaus identitetas.
– Kaip pasirinkote portreto žanrą?
– Labiausiai mane domina žmogus. Man pačiam tas objektas yra patrauklus.
Iš Paryžiaus – su praktika
– Kodėl taip žavitės Paryžiumi? Ko jus išmokė?
– Žavi žmonės, jų mąstymas, bendravimas, aplinka. Jie turi kitokį požiūrį į mokymą. Pagal mainų programą studijavau humanistinius mokslus, kur daugiausia – pedagoginių dalykų.
Paskaitos buvo įdomios. Pusę dienos – teorija, po to – diskusijos, užsiėmimai grupėmis. Būdavo sudaromos situacijos, pavyzdžiui, religiniai, kultūriniai nesutarimai mokyklose, patyčios, rasių skirtumai. Bandydavome išspręsti, o psichologas komentuodavo.
Mėnesį atlikau praktiką Paryžiaus dizaino ir interjero licėjuje. Bendravau su mokiniais, susipažinau su jų pedagogine specifika. Ten neskiria daug dėmesio techniniams dalykams, svarbiausia yra idėja.
– Kokių planų turite ateičiai?
– Vasarą – kelionė į Islandiją, Reikjaviką, ten būsiu du mėnesius. Puiki proga pabendrauti su menininkais, praplėsti akiratį, pakeisti požiūrį. Tai dalis Jaunojo tapytojo konkurso prizo. Kitiems metams užsakyta Šiaulių dailės galerija, planuoju surengti pirmąją personalinę parodą
Jono TAMULIO nuotr.
MOKYTOJAS: „Mokiniams dažnai kartoju, kad dailė arba kūryba – tai neribotos galimybės, savotiška pažintis, prizmė, per kurią mes galim pažvelgti į pasaulį, save“, – sako M. Petreikis.
TAPYBA: Martynas Petreikis paveiksluose kalba apie jaunimo problemas. Jo darbas iš ciklo „Veidai. Egzistencinė individo būtis postmodernioje visuomenėje“ pelnė jam geriausio 2012-ųjų Jaunojo tapytojo prizą.