Naujausios
Tautosaka atskleidžia lietuvišką erotiką
Pasak etnologės, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Šeškauskaitės, lietuviams erotika – tabu. Savo knygoje „Erotika tautosakoje“ ji pasakoja apie meilę ir erotiką protėvių, tėvų akimis, papročiuose, mitologijoje, religijoje. D. Šeškauskaitė sako, jog esame paslėptų tradicijų tauta.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Tabu?
D. Šeškauskaitė knygą „Erotika tautosakoje“ pristatė Tytuvėnų bibliotekoje. Paklausta, kodėl ėmėsi nagrinėti dalykus, apie kuriuos viešai lietuviai nelinkę kalbėti, atsakė: „Jei nebežinosime simbolių reikšmių, prarasime tradicijas. Nenorėjau, kad taip atsitiktų“.
Pasak etnologės, lietuviams lyg ir aišku, ką reiškia dainos žodžiai apie bernelį, kurio žirgas išmindžiojo rūtų darželį, bet atvirai kalbėti daugelis nedrįsta. Bet pornografijos – pilna ir lengvai prieinamos.
„Kai parašiau knygą apie erotiką tautosakoje, sukėliau keistą reakciją, net siaubą. Nesuprantu, kodėl“, – svarstė D. Šeškauskaitė. Inteligentai, etnologės kolegos sutiko knygą labai skeptiškai, netgi priešiškai. Skaitytojai – kitaip.
„Kaimo žmogui simboliai ir suprantami, ir aiškūs. Sykį, per Rasas prie manęs priėjo moteris ir sako: „Negaliu pinti vainikėlio, nes nebeturiu jo“, – pasakojo humanitarinių mokslų daktarė.
D. Šeškauskaitei keista, kad valstybė palaiko ne šeimą, o „keistumus": „Nėra gėdinga kalbėti apie tai, kad jaunos merginos nebeserga menstruacijomis, o tarp vaikinų – yra ir impotentų. Jei nėra normalios moters ir normalaus vyro, nebus ir vaikų. Meilė ir erotika leidžia tautai išlikti“.
Linų puokštelė sugriovė draugystę
„Erotika – visai kas kita negu pornografija ar seksas. Ne veltui apie tai knygoje parašiau didžiausią įvadą, – pasakoja knygos autorė. – Dabar normalu ir nieko keista merginai atsisėsti vaikinui ant kelių ar paduoti ranką. Anksčiau rankos padavimas reiškė sutikimą tekėti. Erotika seniau buvo meilinimasis, bandymas koketuoti, kalbėtis – tarsi įvadas į tikrą meilę pagal tų laikų supratimą“.
Lietuvių tautosakoje simboliai dažnai daugiareikšmiai. Augalai, tiesa, gana griežtai skirstomi į vyriškus ir moteriškus.
Blindė, gluosnis, žilvitis simbolizuoja moters vaisingumą, nuskinti rūtą ar leliją – prarasti mergystę, nekaltybę. Rožė – subrendusios, pasirengusios tekėti merginos simbolis, tą pati reiškia ir kupolių, įvairių žydinčių augalų rinkimas. Jei nendrė nulaužta – mergystę praradusi mergelė, jei vėjo pučiama – jau marti.
Pušis, nors ir būdamas moteriškos giminės medis, tautosakoje simbolizuoja vyrišką galią, gebėjimą apvaisinti moterį, yra falo simbolis. Marių žolynas reiškia erotinę meilę.
D. Šeškauskaitė pasakojo pamokantį nutikimą. Po karo Lietuvoje, profesoriaus Balio Sruogos kvietimu viešėjo jo kolega vokietis. Svečias gražiai bendravo su lietuvaite, kuri mokė jį lietuvių kalbos, vaikščiodavo po kaimus, klausydavo močiučių šnektų ir panašiai.
Sykį, eidamas per žydintį linų lauką, vokietis nuskynė puokštelę ir padavė merginai. Tą pačią akimirką draugystė, didžiai vokiečio nuostabai, baigėsi.
„Lino žiedas lietuvių tautosakoje yra vyro varpos atitikmuo, reiškiantis pirmąją lytinę meilę. Padovanota linų puokštelė reiškia ne ką nors kitą, kaip kvietimą kartu praleisti naktį. Bet iš kur vokiečiui žinoti lietuvių tautosakos subtilybes“, – šypsojosi etnologė.
Buvo savų dievų
Slaptoje meilės kalboje reikšmingi ir kiti augalai: šalavijas, riešutai, avižos, rugys. Žirnio ar pupos ritinėjimas turėjo paslėptą reikšmę – gebėjimą susilaukti vaikų. Jei mergina duoda vaikinui obuolį – vadinasi, nori su juo bendrauti.
Tautosakoje svarbūs ir daiktai: vartai ar „pečius“. Nors „pečius“ yra slavizmas, bet, pasak autorės, senovėje taip vadinta krosnis, kurioje ne tik maistas buvo ruošiamas, bet ir įsirengiama lova. Užmesti pirštą ant „pečiaus“ reiškė vyro varpos įėjimą į moterį.
Intymius santykius, mylinčias poras globojo ne vienas dievas: Saulė, Žemyna, Lazdona, Gulbių dievas, Derintojas ir kiti. Dievai Gondu ir Pizius buvo dvyniai. Gondu aukodavo merginos, kad joms būtų gera pirmoji naktis, Piziui – vaikinas, kad ir jam, ir merginai būtų gerai.
Intymūs santykiai beveik šimtu procentų būdavo tik po vestuvių. Merginos tekėdavo sulaukusios 16 ar vos 13 metų. Bet žmonės ir gyvendavo kur kas trumpiau negu dabar. Senmergės vardas būdavo „klijuojamas“ maždaug nuo 35 metų.
Už vaiko pradėjimą iki gimimo buvo atsakinga Laumė, už gimstantį – Laimė, lėmusi ir tolesnį mažojo žmogaus likimą. Ragana – vėlių deivė.
„Mūsų tautosaka – aukso fondas. Bet daug kas nežinoma, nesuprantama. Šiandien dingo paprasčiausias supratimas, kodėl reikia mylėti. Ai, vaikų nenoriu, kam tos vestuvės, panorėsiu – išsiskirsiu. Juk taip būna? Vulgaru“, – apgailestavo D. Šeškauskaitė.
Kaimą reikia puoselėti
D. Šeškauskaitė Kaune Juozo Gruodžio konservatorijoje išmoko griežti smuiku, altu. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, Vytauto Didžiojo universitete apgynė etnologijos krypties, humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Sutartinės apeiginiame kontekste“.
Dirba Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje dėstytoja. Organizuoja senoviškas vestuves, mergvakarius, vardynas, krikštynas, įvairias šventes, groja kanklėmis, smuiku, gitara, daudytėmis, dūdmaišiu, lumzdeliu ir gieda senoviškas giesmes per laidotuves. Per susitikimą Tytuvėnuose knygos pristatymą viešnia paįvairino lietuvių liaudies ir autorinėmis dainomis, kurioms pritarė smuiku ir gitara.
Daiva su vyru vokiečiu Bernardu Gliwa gyvena senelių tėviškėje, Raseinių rajono Sargelių kaimo vienkiemyje, yra Sargelių bendruomenės centro pirmininkė. Daivos vyras – fizikas, botanikas, ornitologas, indoeuropiečių kalbų specialistas, domisi laumžirgiais ir drugeliais, apie juos rašo knygą.
Moteris įsitikinusi: kaimą reikia puoselėti, kad neišnyktų, neliktų vien plynlaukiai.
„Labai lengva ir paprasta išvažiuoti svetur, palikus Lietuvą. Bet kur kas svarbiau likti čia ir savame krašte daryti gerus darbus“, – tvirtino etnologė.
D. Šeškauskaitės rūpesčiu rašomi projektai, pagal kuriuos kaimo žmonės gavo telyčių, avių, žemaitukų arkliukų. Sargeliuose organizuojamos vasaros stovyklos, supažindinama su slėpiningu Praviršulio pelkės pasauliu.
Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje šiemet Daiva Šeškauskaitė apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai!“.
Autorės nuotr.
SMUIKAS: D. Šeškauskaitė pasakojimą apie knygą paįvairino lietuvių liaudies ir savos kūrybos dainomis.
EROTIKA: Etnologės, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Šeškauskaitės knyga „Erotika tautosakoje“ pasakoja apie tai, apie ką ne visada drąsu kalbėti, bet reikia.
TAUTOSAKA: Daiva Šeškauskaitė sako, jog esame paslėptų tradicijų tauta. Tautosakoje erotinė meilė – lyg po šydu.