Naujausios
Teatro apatiniai scenografo nedomina
Ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro dailininkas Henrikas Ciparis Šiauliuose pristato tapybos darbų parodą. Parodos fone kūrėjas kalba apie savo ir teatro santykį, praeitį, dabartį ir ateitį. „Buvau kaip aitvaras, kuris skrenda prieš vėją“, – apibūdino save.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Su Sąjūdžiu
– Kaip pakliuvote į teatrą?
– Dar buvau studentas Vilniaus dailės institute, kai iš Klaipėdos dramos teatro atvažiavo aktorius, režisierius Bronius Gražys. Išsirinko mane, jauną dailininką. Studijų baigimo metais, 1969-aisiais, Klaipėdos dramos teatre sukūriau pirmąjį scenografijos darbą M. Mitrovičiaus pjesei „Apiplėšimas vidurnaktį“.
Pirmasis spektaklis dabartiniame Lietuvos operos ir baleto teatre – V. Klovos opera „Ave, vita“, skirta naujųjų rūmų atidarymui. Lietuvos operos ir baleto teatre dirbau dailininku 33 metus. Išėjau prieš pat pensiją. Tik tada pradėjau aktyviai tapyti. Anksčiau nebūdavo laiko.
Iš viso mano darbo stažas – 50 metų. 15 metų, besimokydamas Rietavo vidurinėje mokykloje, pradėjau dirbti kino mechaniku. Vakarais demonstruodavau kino filmus, o dieną ėjau į pamokas.
Kai mirė mano mokytojas Vytautas Palaima, manęs paprašė atvykti į Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją) ir užimti scenografijos studijos vadovo vietą. Juo dirbau šešerius metus.
– Kokį prisimenate scenografo darbą teatruose?
– Tekdavo spektakliui scenografiją pastatyti ir per 10 dienų. Būdavo, per naktį reikia sukurti scenografiją, planus, parinkti dekoracijas... Gyvenime nėra buvę, kad ko būčiau nepadaręs, net jei laiko trūko. Krūvis buvo didžiulis.
Pamenu, kovo 8-ąją manęs klausia – kodėl Lenino portreto scenoje nėra? Sakau, gi Moters diena! Jeigu labai norite, Nadieždą Krupskają (V. Lenino žmoną) įdėsiu. Menas dažnai padėdavo išlaviruoti.
Kurdamas scenografiją norėjau dirbti ir su dirigentu, ir su režisieriumi. Labai mėgau kolektyvinę kūrybą, bendradarbiavimą.
Per kūrybinio darbo metus sukūriau scenografiją ir kostiumus šešiasdešimčiai spektaklių Klaipėdos dramos, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto, Lietuvos nacionaliniame dramos ir Lietuvos rusų dramos teatre.
Kai atėjau dirbti į Operos ir baleto teatrą, buvome trys dailininkai. Paskui likome dviese, galiausiai likau vienas. Kai išėjau – neliko nė vieno.
Prasidėjus Sąjūdžiui, įkūriau Operos ir baleto teatro Sąjūdžio tarybą. Buvau vienas iš tarybinės tėvynės griovėjų. Myliu Lietuvą.
Galėjo būti Šiauliai
– Ar turėjote kokių sąsajų su Šiaulių teatru?
– Po studijų gavau paskyrimą dirbti dailininku Šiaulių dramos teatre. Aš nuo antro kurso jau dirbau dailininku Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriuje. Piktinausi, kodėl turiu mesti vieną darbą ir eiti į kitą? Per kraują, krūvą pareiškimų likau Vilniuje.
Su Šiaulių teatralais taip ir neteko susidurti, bet mano žmona Šiauliuose baigė muzikos mokyklą, išvažiavo studijuoti į konservatoriją Vilniuje. Baigusi, metus dirbo Šiauliuose su choru ir muzikos mokykloje.
Porą kartų per savaitę atvažiuodavau į Šiaulius jos aplankyti. Pietaudavome „Saulutėje“. Žmona prisimena Šiaulius su nostalgija, o ir man šitas miestas labai mielas.
– Kokius pokyčius šiuolaikiniame teatre, scenografijoje pastebite?
– Dėl daug ko išgyvenu. Pasižiūrėjau televizijoje „Eugenijų Oneginą“ – aktoriai į sceną išeina su savais kasdieniais rūbais, atsineša kišenėje alkoholio butelį... Spektaklyje vis mažiau kreipiama dėmesio į meninę pusę.
Reikia modernizmo su protu. Jei aktoriai išeina į sceną su tokiais pat drabužiais, kaip repeticijoje... Apie ką kalbėti? Nėra pagarbos scenai. Prieš chorą išeina dirigentai su kedais ir džinsais.
Specialiai nebežiūriu šiuolaikinių spektaklių, lankausi teatre labai retai. Širdis nepriima. Dabar vien plokščia, vien juokas, apatiniai... Aktorių kalbėjimas neįtikina.
Televizijos žiniose: nusikaltimai, nelaimės, sportas. Ar kas įvyko kultūroje? Dėmesio kultūrai nebėra. Pasaulį užkariavo pigūs dalykai.
– Ar matote kokią viltį?
– Pirmiausia aš pakeisčiau teatrų vadovus, kad tai būtų tikrai meno žmonės. Vadovai vadovauti ateina visai dėl kitų priežasčių, ne dėl teatro.
Paroda – Teatro dieną
– Papasakokite apie parodą, kurią pristatote Šiauliuose.
– Parodą pavadinau „Gyvenimo kelias“. Ekspozicijos pristatyme dalyvauja trys mūzos – dailė, poezija, muzika. Dailę atstovauja tapybos darbai, poeziją – pasaulio ir Lietuvos poetų posmai, parinkti ir pritaikyti sukurtiems darbams. Muziką – operos arijos. Darbai – nuo pasaulio sutvėrimo iki išėjimo iš jo.
Kai kuriems paveikslams poetiniai posmai idealiai pritiko. Sukūriau „Lemties pranašus": „Kraujas ant sparnų baltų – kraujas Maidane ant sniego...“
Parodos atidarymo specialiai su Teatro diena nederinau, bet man, kaip teatro žmogui, geras netyčinis atsitiktinumas. Anksčiau ta proga minėjimai būdavo kur kas iškilmingesni. Dabar apdovanoja iškilius teatro menininkus, kuriuos pristato teatro vadovas. Kodėl ne žiūrovai?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Dailininkas, scenografas Henrikas Ciparis nusivylęs šiuolaikiniu teatru. Anot jo, nebeliko pagarbos scenai.
DIENORAŠTIS: Ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro scenografas dienoraštyje aprašė daugelį spektaklių, kuriems kūrė scenografiją, sudėjo įspūdžius, kritikų atsiliepimus.
Apie Henriką Ciparį
Henrikas Ciparis (g. 1941 m.) nuo 1971-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1973-ųjų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983-ųjų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. 1976–1982 Lietuvos valstybinio dailės instituto (Vilniaus dailės akademija) scenografijos studijos vadovas.
Dailininkas daugiau nei tris dešimtmečius apipavidalino Lietuvoje vykusius renginius: koncertus, suvažiavimus, minėjimus, konferencijas, ceremonialus, kongresus, susitikimus, jubiliejus, šventes, vakarus – daugiau nei 330 renginių.
Svarbesni sukurti spektakliai – Vaižganto „Nebylys“, J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, V. Klovos „Ave, vita“ naujųjų operos ir baleto teatro rūmų atidarymui, G. Verdi „Traviata“, L. Minkaus „Don Kichotas“, A. Glazunovo „Raimonda“, J. Karnavičiaus „Gražina“, V. Bellini „Norma“, Ch. Gounod „Faustas“, I. Stravinskio „Edipas Karalius“, G. Bizet „Carmen“ ir kt.
H. Ciparis sukūrė istorinius kostiumus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto istorinių šokių kolektyvui „Saltanda“, Kauno žemės ūkio statybos projektavimo instituto liaudies šokių kolektyvui „Rasa“, Plungės kultūros centro šokių ir dainų ansambliui „Suvartukas“, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansambliui, mitologinius kostiumus Nidos kultūros namų Jūros šventei, Panevėžio šokių kolektyvui, M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams, Operos ir baleto teatro moterų chorui, baleto artistų konkursams ir koncertams.
Sukūrė tapybos darbų ciklą „Lietuvos kančia“, kuriame atsispindi sovietinio režimo vykdytos represijos, trėmimai, tautos kova dėl nepriklausomybės atgavimo, 1991 m. sausio 13-osios ir Medininkų aukos. Surengė fotografijų parodą apie 1991 metų tragiškus įvykius Vilniuje „Sausio 13“.
Dailininkas daug dirbo grafikos srityje. Iliustravo literatūros kūrinius, kūrė kino filmų reklamas, teatrinius plakatus, spektaklių programas, kvietimus, leidinių viršelius, vokus, antspaudus, operos ir baleto teatro logotipą, ženklą ir vėliavą, dainų švenčių skareles, fakelus, įžymių žmonių portretus.
Pagal Lietuvos dailininkų sąjungos inf.