Ten, kur buvo pasaulio centras

GI­DO VA­SA­RA

Ten, kur bu­vo pa­sau­lio cent­ras

„Graikija graži. Ko­dėl kaž­ką my­li, kaž­ko ne?“ – į klau­si­mą, ko­dėl pa­si­rin­ko pri­sta­ty­ti Grai­ki­jos marš­ru­tą, pa­šmaikš­tau­da­mas at­sa­ko šiau­lie­tis gi­das, is­to­ri­kas Gied­rius Glo­bys. Grai­ki­ją jis skai­to kaip is­to­ri­nį šal­ti­nį, vaiz­duo­tė­je pri­kel­da­mas tūks­tan­čių me­tų se­nu­mo vaiz­dus.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ke­liui į Grai­ki­ją

Po Bal­ka­nus „pla­čią­ja pra­sme“ G. Glo­bys va­ži­nė­ja 20 me­tų. Kai 1997 me­tais iš­si­ruo­šė į pės­čių­jų žy­gį Šiau­rės Ve­le­bi­to kal­nuo­se, pri­sie­kė mei­lę Kroa­ti­jai. Po de­šim­ties me­tų kont­rover­siš­ką jaus­mų kok­tei­lį su­kė­lė Juod­kal­ni­ja. Ga­liau­siai atė­jo lai­kas Grai­ki­jai. „De­mok­ra­ti­ja, fi­lo­so­fi­ja... Kla­si­ka yra kla­si­ka. Man, kaip is­to­ri­kui, sma­gu pri­si­lies­ti prie šal­ti­nių“, – šyp­so­si gi­das.

Pir­mą kar­tą G. Glo­bys į Grai­ki­ją nu­ke­lia­vo prieš ket­ve­rius me­tus. Tai bu­vo stan­dar­ti­nė tu­ris­ti­nė 12 die­nų ke­lio­nė: že­my­ni­nė Grai­ki­ja nuo Sa­lo­ni­kų iki Atė­nų.

„Ži­nok, ko va­žiuo­ji“, – to­kią tai­syk­lę ke­lio­nėms tai­ko G. Glo­bys. Ir ci­tuo­ja 4 000 me­tų se­nu­mo už­ra­šą virš įė­ji­mo į Del­fų ora­ku­lą: „At­rask pa­ts sa­ve“.

„Grai­ki­ja nė­ra poil­si­nė, pra­mo­gi­nė ša­lis. Kar­tais ke­liau­to­jai Grai­ki­jo­je sa­ko: „Va­do­ve, jūs la­bai daug šne­ka­te apie praei­tį ir la­bai ne­daug apie da­bar­tį!“ Taip. Nes čia užau­go Achi­las, iš čia iš­plau­kė ar­go­nau­tai, už kal­no gy­ve­no ken­tau­rai. Čia bu­vo su­sto­jęs Alek­sand­ras Ma­ke­do­nie­tis, čia ka­ria­vo, čia jo gim­ti­nė, čia tė­vas pa­lai­do­tas“, – sa­ko gi­das. Jei ke­lio­nė­je no­ri­ma tik pail­sė­ti, G. Glo­bys siū­lo skris­ti į Tur­ki­ją: pen­kios žvaigž­du­tės ir vis­kas įskai­čiuo­ta. O jei Graikijoje norisi suderinti pažinimą ir poilsį, reikėtų skirti daugiau dienų.

Vyks­tan­tiems į Grai­ki­ją au­to­mo­bi­liu, gi­das pa­ta­ria su­sto­ti Ma­ke­do­ni­jo­je, ku­rią ma­žai pa­žįs­ta­me, ir daž­nai pri­si­me­na­me tik to­dėl, kad nu­ga­lė­jo Lie­tu­vos krep­ši­nin­kus Eu­ro­pos čem­pio­na­to pus­fi­na­ly­je.

Ma­ke­do­ni­ją G. Glo­bys va­di­na kraš­tu, ne­pa­lie­kan­čiu abe­jin­gų. Da­bar­ti­nė Ma­ke­do­ni­ja yra treč­da­lis bu­vu­sios is­to­ri­nės Ma­ke­do­ni­jos. Di­džio­ji da­lis da­bar yra Grai­ki­ja, da­lis – Bul­ga­ri­ja.

„Šie žmo­nės da­bar konst­ruo­ja sa­vo ta­pa­ty­bę. Pir­miau­sia ban­do­ma ap­si­brėž­ti per is­to­ri­nę pri­zmę. Pa­mink­las Skop­jės mies­te ga­li bū­ti di­des­nis už ša­lia sto­vin­tį tri­jų aukš­tų pa­sta­tą. Po Skop­ję, kaip Lon­do­ne, va­ži­nė­ja dviaukš­čiai rau­do­ni au­to­bu­sai. Ir ką mies­te vei­kia Trium­fo ar­ka, kaip Pa­ry­žiu­je?“ – Ma­ke­do­ni­jos keis­te­ny­bes var­di­ja gi­das.

Vyk­da­mas ma­ši­na, G. Glo­bys bū­ti­nai su­ktų pro Och­ri­do eže­rą. Ir ne po­rai va­lan­dų, o po­rai die­nų.

Įs­pū­din­giau­sia vie­ta

„Vi­si pui­kiai ži­no Grai­ki­jos sa­las, bet ma­žiau ke­liau­ja po že­my­ni­nę da­lį, ku­ri gal nė­ra to­kia pra­mo­gi­nė, pa­trauk­li, bet tai – kul­tū­ros ži­di­nys“, – sa­ko gi­das.

Šiau­ri­nė Grai­ki­ja is­to­riš­kai yra Ma­ke­do­ni­ja, ku­ri tę­sia­si iki Pla­ta­mo­no tvir­to­vės. Da­bar ten gy­ve­na 2 mi­li­jo­nai žmo­nių, ku­rie sa­ko: mes esa­me ma­ke­do­nai. Ver­ta ap­lan­ky­ti Ver­gi­ną su Pi­ly­po II, Alek­sand­ro Di­džio­jo tė­vo ka­pu. Šiuo me­tu vyks­ta ka­si­nė­ji­mai: di­de­lė ti­ki­my­bė, kad bus ras­tas ir ma­mos ka­pas.

Dio­nas – Olim­po kal­nų pa­pė­dė­je esan­tis šven­ta­sis ma­ke­do­nų mies­tas. Ten sto­vė­jo jų šven­tyk­los, iš ten išei­da­vo, į ten ir su­grįž­da­vo.

Ke­liau­to­jus ža­vi kal­nai – Olim­pas, kur gy­ve­na die­vai. Čia ma­ši­ną teks pa­lik­ti ir pė­din­ti pės­čio­mis. Iki Dzeu­so vo­nių – na­tū­ra­liai kriok­lio su­si­for­muo­tų įdu­bi­mų – pės­čių­jų ta­kas ly­gus kaip sta­las. Pa­su­kus į kai­rę, lauks pu­sant­ros die­nos žy­gis į vir­šū­nę. Olim­pe yra vie­tų, kur dėl mag­ne­ti­nės ano­ma­li­jos ne iki ga­lo vei­kia fi­zi­kos dės­niai.

Olim­po pa­pė­dė­je poil­siau­to­jus trau­kia Olim­pi­nė Riv­je­ra. Po­pu­lia­rūs Ka­te­ri­ni ir Lep­to­ka­ria mies­te­liai. Pa­sak gi­do, Pa­lan­gos ly­gio vie­tos, la­bai mėgs­ta­mos ser­bų, bul­ga­rų, ru­sų. Daug žmo­nių, pra­mo­gų, gra­ži jū­ra.

To­liau ke­liau­jat prieš akis at­si­ve­ria slė­nis – Te­sa­li­ja. Bu­vu­sia­me jū­ros dug­ne – ly­gu ir plokš­čia. G. Glo­bys ra­gi­na ne­sku­bė­ti, at­vy­kus į Me­teo­rų – vie­nuo­ly­nų komp­lek­są. Da­lis žmo­nių čia va­žiuo­ja dėl re­li­gi­nių mo­ty­vų, da­lis dėl gam­tos. Tre­ti – lip­ti į smil­tai­nio uo­las: yra 80 tra­sų, kur ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti su kab­liais ir vir­ve.

Po Me­teo­rų – gar­sie­ji Del­fai. Del­fai su Par­na­so kal­nais G. Glo­biui yra įspū­din­giau­sia Grai­ki­jos vie­ta. Vaiz­das, nuo ku­rio pa­ky­li ir skren­di. Bū­se­na, ku­riai ap­sa­ky­ti trūks­ta žo­džių.

Kas tu?

„Tu asi­las, jei­gu Atė­nuo­se ne­bu­vai, stuob­rys, jei­gu jie tau ne­pa­ti­ko, ir kup­ra­nu­ga­ris, jei be gai­les­čio juos pa­li­kai“, – ci­ta­tą že­ria G. Glo­bys.

Ar tik­rai Atė­nai to­kie įspū­din­gi? „As­me­niš­kai man ma­lo­niau­sia čia bū­tų leis­ti va­ka­rą“, – sa­ko gi­das. Grai­kai gy­ve­na nuo 10 va­lan­dos va­ka­ro iki 1 va­lan­dos nak­ties. Ta­da trykš­ta drau­gys­tė, bend­ra­vi­mas. O iki tol ge­ria fra­pę ir stu­mia lai­ką.

„Vi­si įsi­vaiz­duo­ja, kad Ak­ro­po­lis pa­da­rys lai­min­gus. Kai nu­vyks­ta­me, ma­tau klau­sian­tį žvilgs­nį: „Čia vis­kas?! Mū­sų gra­žes­nis!“ Sa­kau, be abe­jo, ši­tam – du su pu­se tūks­tan­čio me­tų. Iš Atė­nės šven­tyk­los bu­vo per­da­ry­tas į krikš­čio­nių baž­ny­čią, iš krikš­čio­nių baž­ny­čios į me­če­tę, iš me­če­tės į amu­ni­ci­jos san­dė­lį, ku­ris ga­lų ga­le spro­go. Neat­si­tik­ti­nai šį pa­sta­tą UNES­CO pa­si­rin­ko kaip sa­vo lo­go­ti­pą“, – sa­ko G. Glo­bys.

Ver­ta ap­lan­ky­ti nau­ją­jį Ak­ro­po­lio mu­zie­jų, pa­sta­ty­tą prieš ke­le­tą me­tų. Grai­kai, pa­sa­ko­ja gi­das, iki šiol gin­či­ja­si su bri­tais, prieš maž­daug pu­sant­ro šim­to me­tų iš­si­ve­žu­siais fri­zų me­to­pus. Grai­kai sa­ko: „Grą­žin­ki­te!“ Bri­tai at­sa­ko: „Na jau ne, jūs Eu­ro­pos Są­jun­gai sko­lin­gi krū­vą pi­ni­gų.“

Vi­sai ša­lia Atė­nų yra Pi­rė­jo uos­tas. „Vi­si ži­no dai­ną „Pi­rė­jo vai­kai“, – pa­niū­niuo­ja me­lo­di­ją. Dai­na po­pu­lia­ri ir lie­tu­viš­ku teks­tu: „Kie­me kaš­to­nai žy­di viens, žy­di du, žy­di trys...“

„Čia yra Grai­ki­ja, „Ne­ver on Sun­day“ (gar­si ro­man­ti­nė ko­me­di­ja, ku­rios is­to­ri­ja vyks­ta Pi­rė­jo uos­te), čia įspū­din­ga uos­te pa­ly­dė­ti va­ka­rą ir pa­si­tik­ti ry­tą“, – sva­jin­gai nu­tei­kia gi­das.

Pro Ko­rin­to ka­na­lą ke­lias ve­da į Pa­la­po­ne­so pu­sia­sa­lį. „Ko­rin­to ka­na­lą ka­sė žmo­nės?! O gal Olim­po die­vai?“ – aik­čio­ja ke­liau­to­jai.

Ki­tas taš­kas – Olim­pi­ja. „Olim­pi­nės žai­dy­nės vy­ko ne Olim­po kal­nuo­se, o Olim­pi­jo­je. Kal­nuo­se ma­nęs daž­nai pa­klau­sia, kaip tie grai­kai ko­ne 3 ki­lo­met­rų aukš­ty­je dis­ką me­tė? Sa­kau, at­sar­giai, kad ne­pa­mes­tų“, – apie vie­to­vių pai­nio­ji­mą šmaikš­tau­ja gi­das.

Ke­liau­to­jus vi­suo­met do­mi­na Spar­ta – gir­dė­ta, ma­ty­ta fil­muo­se. „Vi­si ži­no, kad spar­tie­čiai bu­vo la­bai pa­siau­ko­jan­tys vy­ru­kai. Tai bu­vo vi­suo­me­nė, su­kur­ta ka­rui, ir sa­vo funk­ci­ją iš­pil­dė iki ga­lo. Juos gir­ti bū­tų tas pa­ts, kaip gir­ti fi­lo­so­fus už tai, kad fi­lo­so­fuo­ja, ar­ba sta­ty­bi­nin­kus – kad pa­sta­tė Par­te­no­no šven­tyk­lą.“

Sus­to­ji­mą prie Ter­mo­pi­lų G. Glo­bys va­di­na be ga­lo įdo­miu. Pa­va­di­ni­mas „Ter­mo­pi­lai“ su­da­ry­tas iš žo­džių „šil­ta“ ir „var­tai“ jun­gi­nio. Iš tie­sų nuo kal­nų čia te­ka 38 laips­nių ši­lu­mos šal­ti­nis su sie­ros jun­gi­nių „prie­kva­piu“.

Prie šių var­tų ka­dai­se bu­vo vie­nin­te­lė pe­rė­ja: ji bu­vo gi­na­ma Ter­mo­pi­lų mū­šy­je.

Kor­fu, San­to­ri­nas, Les­bas – pui­kiai lie­tu­viams ži­no­mos sa­los. Įdo­mus fak­tas, kad miu­zik­las „Mam­ma Mia“ fil­muo­tas dvie­jo­se Grai­ki­jo­je sa­lo­se: Skiat­hos ir Sko­pe­los. Pa­ke­liui ga­li­ma ap­lan­ky­ti dar vie­ną ki­tą sa­lą.

Ver­ta pa­si­dai­ry­ti po Tri­ke­ri. Čia ko­mer­ci­jos ne­daug. Au­ga alyv­me­džiai, skai­čiuo­jan­tys 400–600 me­tų. Ant kal­no – vie­nuo­ly­nas. Be ga­lo įspū­din­ga!

„Žiū­ri į me­džius, ap­lin­ką ir jau­tie­si toks ro­pi­nė­jan­tis skruz­dė­liu­kas! – įspū­džiu da­li­ja­si gi­das. – Kai vi­sa gru­pė nu­dar­dė­jo že­myn, dar no­rė­jau pa­bū­ti be žmo­nių. Gir­džiu, kaž­kas iš pa­skos šau­kia grai­kiš­kai. Mo­čiu­tė atei­na, pra­šo ne­pa­lik­ti. Iš­siaiš­ki­no­me, kas, iš kur. O ji ro­do į ma­ne, į sa­ve, į vir­šų: esa­me Die­vo vai­kai ir jo­kio skir­tu­mo, iš kur tu. Bu­vo la­bai įdo­mus po­kal­bis, įro­dan­tis, kaip, ne­mo­kant kal­bos, ga­li­ma su­pras­ti žmo­gų.“

Sko­la grai­kams

Fi­na­las – šian­die­ni­nė Grai­ki­ja. „Kaip da­bar gy­ve­na grai­kai?“ – klau­si­nė­ja ke­liau­to­jai. „Kaip da­bar gy­ve­na lie­tu­viai?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko gi­das.

Bu­vo ge­res­ni lai­kai – ir eko­no­miš­kai, ir po­li­tiš­kai. Kar­tais G. Glo­bys ci­tuo­ja vie­ną ko­le­gą: „Kaž­ka­da Grai­ki­ja da­vė pa­sau­liui daug, da­bar Grai­ki­jai rei­kia mū­sų. Mo­men­tas, kai jiems nė­ra leng­va, o mes tu­ri­me va­žiuo­ti, bū­ti su jais, drau­gau­ti.“

Ka­da va­žiuo­ti į Grai­ki­ją? „Prik­lau­so nuo at­spa­ru­mo ši­lu­mai“, – šyp­so­si G. Glo­bys. Vi­sas Vi­dur­že­mio re­gio­nas yra vie­no­dai karš­tas lie­pą-rugp­jū­tį. Sies­ta – pri­va­lo­ma. Ar­ba – daug kre­mo ir kant­ry­bės. Jei no­ri­te pa­tai­ky­ti apel­si­nų der­liui, rei­kia va­žiuo­ti ko­vo pa­bai­go­je ar­ba rug­sė­jį. Apel­si­nus grai­kai ski­na du kar­tus, bul­ves ka­sa tris kar­tus. Jei ke­liau­ja­te pa­žin­ti ša­lį – idea­liau­sias lai­kas bus rug­sė­jis.

O kai­nos? „Kai­nos gal pa­si­kei­tė grai­kams, mums ne­la­bai. Atė­nų cent­re pie­tus ga­li gau­ti ir už 3, ir už 20 eu­rų. Ka­vos ga­li iš­ger­ti nuo 1,5 iki 3 eu­rų. Kai Lie­tu­vo­je vis­kas pa­bran­go, mums kai­nos nie­kur ne­be­bai­sios.“

Tu­ris­tų kvar­ta­le be 20 eu­rų pie­tums ne­pri­sė­si. Atė­nų tur­gaus, kur ver­da triukš­min­gas gy­ve­ni­mas, už­kam­pė­ly­je ga­li pa­val­gy­ti už 10–12 eu­rų. Yra vie­tų, kur ei­lė­je ne­trep­si nė vie­no tu­ris­to – tik vie­ti­niai. Trys sta­liu­kai, mais­tas ga­mi­na­mas prieš akis. Pie­tūs kai­nuos 3 eu­rus. Ko­kia vie­ta, to­kia ir kai­na.

Ką bū­ti­na pa­ra­gau­ti Grai­ki­jo­je? „Mė­sos! – ne­dve­jo­da­mas sa­ko G. Glo­bys. – Vis­kas švie­žia: Grai­ki­jo­je mė­są ke­pa – ne ­šal­do.“ Souv­la­ki – pa­na­šu į šaš­ly­ką. Val­go­ma su tsa­dzi­ki – gai­viu pa­da­žu iš jo­gur­to, čes­na­ko ir agur­ko. Mū­sų va­di­na­mas „Grai­kiš­kas“ sa­lo­tas grai­kai va­di­na „Kai­miš­ko­mis“, bet su­pran­ta, ko lie­tu­viai pra­šo.

„Ats­ki­ra te­ma – žu­vys. Vis­kas iš jū­ros, vis­kas švie­žia. Jei pra­dė­si po me­niu ve­džio­ti, ko no­ri, sa­kys: pa­lauk, šian­dien tu­ri­me to, to ir to“, – šyp­so­si gi­das.

Ka­va yra dvie­jų rū­šių. Grai­kiš­ka, ku­rią mes va­di­na­me tur­kiš­ka (taip pa­pra­šy­ti Grai­ki­jo­je bū­tų blo­gas to­nas). Ir fra­pė – šal­ta ka­va.

Grai­ki­ja – sal­du­my­nų ro­jus, bak­la­va ir įvai­rūs jos va­rian­tai. Sal­du­my­nai pa­vel­dė­ti iš tur­kų: sluoks­niuo­ta teš­la ir daug me­daus. Ką be­pa­ra­gau­si, vis­kas ska­nu.

Ma­lo­ni ypa­ty­bė: su­val­gius pie­tus, šei­mi­nin­kas pa­vai­ši­na de­ser­tu.

Vy­no yra daug ir vi­so­kio. „Pir­ma pro­ble­ma – rai­dės ne­mū­siš­kos. Žiū­ri žmo­gus, sa­ko: kab­liu­kai, krin­ge­liu­kai. Ki­tas pa­žįs­ta rai­des, bet skai­ty­ti ne­mo­ka: „Svei­kas at­vy­kęs į pir­mą kla­sę!“ – juo­kia­si G. Glo­bys.

Gar­sie­ji grai­kiš­ki gė­ri­mai: „Re­ci­na“ – bal­tas vy­nas su pu­šies sa­kais, „Ou­zo“ ir jo at­mai­na „Ci­pu­ro“ bei iš­rek­la­muo­ta „Me­ta­xa“. Pa­tys grai­kai į šį gė­ri­mą žiū­ri skep­tiš­kai.

Iš Grai­ki­jos daž­niau­siai ve­ža­mos tri­jų ka­te­go­ri­jų lauk­tu­vės. Val­go­mos ar­ba ge­ria­mos: sal­du­my­nai, gė­ri­mai, alie­jus. Daik­tai: šaukš­tu­kai, mag­ne­tu­kai, tau­re­lės. Įs­pū­džiai: ne­pa­čiu­pi­nė­ja­mi, ne­ma­te­ria­lūs, bet il­gam.

Jei no­ri­si kaž­ko grai­kiš­ko, tiks Pi­ta­go­ro tau­rė. Jos vi­du­ry­je yra įsi­ki­ši­mas bei pa­žy­mė­ta ri­ba. Jei skys­čio pri­pil­si virš ri­bos, vis­kas iš­bėgs pro apa­čią. Fi­lo­so­fas ir ma­te­ma­ti­kas Pi­ta­go­ras pri­me­na: ne­tu­rė­si sai­ko, ne­tek­si vis­ko.

Ak­ro­po­lis – vie­na iš lan­ko­miau­sių Grai­ki­jos vie­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vyks­tan­tiems į Grai­ki­ją, gi­das Gied­rius Glo­bys pa­ta­ria at­lik­ti na­mų dar­bus: pa­si­do­mė­ti an­ti­ki­ne kul­tū­ra, is­to­ri­ja, mi­to­lo­gi­ja.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Vaiz­das iš Me­teo­rų į Ka­lam­ba­ką.

Grai­kas ga­mi­na ož­kos sū­rį. Vė­liau vai­šins kar­tu su švie­žiu me­du­mi.

Skop­jė. Už nu­ga­ros – pa­mink­las Pi­ly­pui II, Alek­sand­ro Di­džio­jo tė­vui.

Vaiz­das į Atė­nus nuo Ak­ro­po­lio kal­vos.

Prie Par­na­so kal­nų esan­tis Šv. Lu­ko vie­nuo­ly­nas, skai­čiuo­jan­tis tūks­tan­tį me­tų, vei­kia iki šiol.

Grai­kiš­kas mais­tas – švie­žias ir gar­dus.

Gied­rius Glo­bys, pa­gal grai­kus, – pa­sau­lio cent­re, Del­fuo­se.