
Naujausios
Tėviškės namai virto muziejumi
Zita Lisenkova su vyru Piotru ne vieną dešimtmetį gyvena Lykšilyje (Kelmės r), tačiau nepalieka užmarštyje savo tėviškės sodybos gretimame Žutautų kaime.
Gimtuosius namus moteris su seserimi Julija pavertė muziejumi, kuriame saugomi jų senelių, tėvų ir jų pačių daugybę istorijų menantys daiktai.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Keptuvės alyvų krūme
Kiek pavažiavus ilgai lietaus nemačiusiu, dulkių kamuolius genančiu vieškeliu pro Lykšilį, pasitinka paprastas, iš pirmo žvilgsnio, vienkiemis.
Seni mediniai namai, senoviškas darželis prie vieno trobos galo. Didelis kiemas, senos, tarytum kažko išsigandusios, obelys. Nesuprasi, ar sodyboje gyvena žmonės, ar šimtamečiai pastatai ir medžiai tyliu buvimu tik saugo, įprasmina jų prisiminimą.
Zita Lisenkova šiuose namuose, anksčiau buvusiame Žutautų kaime, augo iki penkiolikos.
„Tėviškė čia mano. Trauka jos – nenusakoma, nors daugybę metų gyvenu Lykšilyje, savo namus su vyru ten sukūrėme“, – sakė, atverdama girgždančias medines duris. Smarkiame vėjyje – dar spėju pamatyti – neįtikinamai lengvai plaikstosi alyvoje sukabintos surūdijusios keptuvės. Ant akmenų krūvelės – niekuomet arbatos nebevirsiantys bedangčiai arbatinukai.
„Tėvas Stasys Paulauskas mirė prieš 13 metų, mama – Aldona Paulauskienė – prieš 11. Tuomet namai labai pasikeitė, juose nuolat jau nebegyvenama“, – pasakojo Zita Lisenkova. Prieš tai sodyboje gyveno Julijona ir Konstantinas Tamoševičiai – Z. Lisenkovos mamos tėvai.
Iš lauko atrodančio nedidelio namuko viduje – daug įvairių patalpų. Koridoriuke pasienyje sukrauti lagaminai. Aptrintais šonais, matyt, daug keliavę. Toliau viduje – krosnis, retai sulaukianti ugnies. Ant senovinės sofos vorele suguldytos siuvinėtos pagalvėlės. Virš lovos kabo minkštas pliušinis kilimėlis.
„Užaugau žiūrėdama, kaip kilimėlyje pavaizduoti senelis, senelė ir visa kompanija ropę rauna“, – šypsojosi moteris.
Zita su seserimi Julija yra nusprendusios neišmesti iš namų nė vieno senelių, tėvų naudoto ar jiems priklausiusio daikto. Tegul būna. Gal kada nors ir kam nors iš savų bus įdomu į praeitį menančius daiktus pažiūrėti, paliesti?
Buvusioje virtuvėje – ištisas labai senų, dabar beveik nebenaudojamų, pamirštų daiktų margumynas.
„Mano baba buvo audėja, takus audė ir mama. Ant jos austo tako ir stovime. Audimo staklių tik dalys likusios, skietas, va“, – rodė.
Moteris stebėjosi ir negalėjo suprasti, kur dingo ilgių ilgiausi mamos išausti takai. Ant stalelio keletas raižytų dėžučių, kurių turinys – labai skirtingas. Ir visais laikais reikalingi mažmožiai, ir jau nebenaudojami rubliai.
Zita nuo lentynos kelia šlakstyklę, seniau „krapyla“ vadintą. Tokių išskirtinių daiktų namuose buvo du. Vieną moteris padovanojo Šaukėnų kraštotyros muziejui.
Lykšiliškės tėvas buvo kalvis ir šiaip turėjo nagingas rankas. Išsaugota jo sumeistrauta laikrodinė, pintos saldaininės, krepšeliai, išdrožtos medinės lentutės, šaukštai.
Dar išlikę bateliai, kuriuos avėdama Z. Lisenkovos mama į bažnyčią eidavo, aukštaauliai tėvo veltiniai, nebijantys, ko gero, jokio speigo.
„Ir mūsų mokykliniai sandalai – kaip nauji“, – sakė moteris. Ant sienos kabo sėtuvė, iš kurios tarybiniais laikais, kolūkyje dirbdama, lykšiliškės mama sėdavo grūdus, barstydavo salietrą.
„O čia mano rankinė, su kuria į mokyklą ėjau, ir mamos buvusios rankinės“, – rodė.
Butelių kolekcija ir pusės amžiaus kvepalai
Kitoje patalpoje laukia staigmena – siena tuščių įvairiausių stiklinių butelių, buteliukų.
Renka abi su seserimi. Visi buteliai, kurių jau yra daugiau negu 200, skirtingi. Buteliai – kaip laivai, smuiko formos, su gėlėmis, burbulais nusėtais šonais, liauni ir beveik apvalūs, spalvoti ir permatomi...
Atskirai sudėti ir tušti kvepalų buteliukai. Kai kurie jų – pusės amžiaus ir senesni. Bet atsukus kamštelį iš visų sklinda egzotiški aromatai.
„Matyt, savotišką taupumą, kaupimą, rinkimą mes su seserimi Julija iš mamos paveldėjome. Kaip kokie kurmiai!“ – juokavo moteris.
Gal kas apsigyvens?
Zita pasakojo, jog per karą, kelis mėnesius, jos tėvų namuose karaliavo vokiečiai, jie patys turėjo glaustis svirne. Augo ji su seserimis Julija, Nijole, broliu Kostu. Iki šiol visi sveiki ir gyvi. Svirnas tebestovi – išgražintu mediniu šonu, bet jau apklotas šiferio lapais, kad neprilytų. Tvartas – tvirtas, sutvarkytas. Nors ir tuoj pat galima jame laikyti gyvulius.
„Negaliu sakyti, kad mano tėviškės sodyba tikras muziejus. Juk dažnai lankomės, pasklindame su atžalomis po pašalius, po sodą, nuo aukštesnės vietos Šatrijos kalną akimis sugauname. Vien iš mano šeimos – dvi dešimtys žmonių."
Moteris viliasi, jog kada nors kas nors iš jaunesniosios kartos čia apsigyvens. Būtų labai laiminga.
Autorės nuotr.
Zita Lisenkova: žmogus privalo saugoti tai, kas brangiausia – gimtų namų ir žmonių atminimą.
Svirnas, išgražintu mediniu šonu dar tebestovi.
Z. Lisenkovos mama neišmesdavo nė vieno atviruko.
Po kelionių ilsisi lagaminai.
Moterys kvėpinosi visais laikais. Namuose – daugybė tuščių kvepalų buteliukų, kai kuriems – po pusę šimtmečio ir daugiau.
Tuščių butelių kolekcija jau perkopė 200.
Ant sienų prikabinta įvairių rankinių. Su viduriniąja Z. Lisenkova ėjo į mokyklą.
Iš audimo staklių liko tik tiek...
Sietas ir rėtis draugiškai sukabinti buvusioje virtuvėje.
Namuose buvodvi šlakstykles, seniau vadintas „krapylomis“. Vieną pasiliko atminimui, kitą padovanojo Šaukėnų kraštytyros muziejui.
Senos keptuvės rado vietą alyvų krūme.