Tėviškės namai virto muziejumi

Tė­viš­kės na­mai vir­to mu­zie­ju­mi

Zi­ta Li­sen­ko­va su vy­ru Piot­ru ne vie­ną de­šimt­me­tį gy­ve­na Lyk­ši­ly­je (Kel­mės r), ta­čiau ne­pa­lie­ka už­marš­ty­je sa­vo tė­viš­kės so­dy­bos gre­ti­ma­me Žu­tau­tų kai­me.

Gim­tuo­sius na­mus mo­te­ris su se­se­ri­mi Ju­li­ja pa­ver­tė mu­zie­ju­mi, ku­ria­me sau­go­mi jų se­ne­lių, tė­vų ir jų pa­čių dau­gy­bę is­to­ri­jų me­nan­tys daik­tai.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kep­tu­vės aly­vų krū­me

Kiek pa­va­žia­vus il­gai lie­taus ne­ma­čiu­siu, dul­kių ka­muo­lius ge­nan­čiu vieš­ke­liu pro Lyk­ši­lį, pa­si­tin­ka pa­pras­tas, iš pir­mo žvilgs­nio, vien­kie­mis.

Se­ni me­di­niai na­mai, se­no­viš­kas dar­že­lis prie vie­no tro­bos ga­lo. Di­de­lis kie­mas, se­nos, ta­ry­tum kaž­ko iš­si­gan­du­sios, obe­lys. Ne­sup­ra­si, ar so­dy­bo­je gy­ve­na žmo­nės, ar šim­ta­me­čiai pa­sta­tai ir me­džiai ty­liu bu­vi­mu tik sau­go, įpras­mi­na jų pri­si­mi­ni­mą.

Zi­ta Li­sen­ko­va šiuo­se na­muo­se, anks­čiau bu­vu­sia­me Žu­tau­tų kai­me, au­go iki pen­kio­li­kos.

„Tė­viš­kė čia ma­no. Trau­ka jos – ne­nu­sa­ko­ma, nors dau­gy­bę me­tų gy­ve­nu Lyk­ši­ly­je, sa­vo na­mus su vy­ru ten su­kū­rė­me“, – sa­kė, at­ver­da­ma girgž­dan­čias me­di­nes du­ris. Smar­kia­me vė­jy­je – dar spė­ju pa­ma­ty­ti – neį­ti­ki­na­mai leng­vai plaiks­to­si aly­vo­je su­ka­bin­tos su­rū­di­ju­sios kep­tu­vės. Ant ak­me­nų krū­ve­lės – nie­kuo­met ar­ba­tos ne­be­vir­sian­tys be­dang­čiai ar­ba­ti­nu­kai.

„Tė­vas Sta­sys Pau­laus­kas mi­rė prieš 13 me­tų, ma­ma – Al­do­na Pau­laus­kie­nė – prieš 11. Tuo­met na­mai la­bai pa­si­kei­tė, juo­se nuo­lat jau ne­be­gy­ve­na­ma“, – pa­sa­ko­jo Zi­ta Li­sen­ko­va. Prieš tai so­dy­bo­je gy­ve­no Ju­li­jo­na ir Kons­tan­ti­nas Ta­mo­še­vi­čiai – Z. Li­sen­ko­vos ma­mos tė­vai.

Iš lau­ko at­ro­dan­čio ne­di­de­lio na­mu­ko vi­du­je – daug įvai­rių pa­tal­pų. Ko­ri­do­riu­ke pa­sie­ny­je su­krau­ti la­ga­mi­nai. Apt­rin­tais šo­nais, ma­tyt, daug ke­lia­vę. To­liau vi­du­je – kros­nis, re­tai su­lau­kian­ti ug­nies. Ant se­no­vi­nės so­fos vo­re­le su­gul­dy­tos siu­vi­nė­tos pa­gal­vė­lės. Virš lo­vos ka­bo minkš­tas pliu­ši­nis ki­li­mė­lis.

„Užau­gau žiū­rė­da­ma, kaip ki­li­mė­ly­je pa­vaiz­duo­ti se­ne­lis, se­ne­lė ir vi­sa kom­pa­ni­ja ro­pę rau­na“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Zi­ta su se­se­ri­mi Ju­li­ja yra nu­spren­du­sios neiš­mes­ti iš na­mų nė vie­no se­ne­lių, tė­vų nau­do­to ar jiems pri­klau­siu­sio daik­to. Te­gul bū­na. Gal ka­da nors ir kam nors iš sa­vų bus įdo­mu į praei­tį me­nan­čius daik­tus pa­žiū­rė­ti, pa­lies­ti?

Bu­vu­sio­je vir­tu­vė­je – iš­ti­sas la­bai se­nų, da­bar be­veik ne­be­nau­do­ja­mų, pa­mirš­tų daik­tų mar­gu­my­nas.

„Ma­no ba­ba bu­vo au­dė­ja, ta­kus au­dė ir ma­ma. Ant jos aus­to ta­ko ir sto­vi­me. Au­di­mo stak­lių tik da­lys li­ku­sios, skie­tas, va“, – ro­dė.

Mo­te­ris ste­bė­jo­si ir ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kur din­go il­gių il­giau­si ma­mos išaus­ti ta­kai. Ant sta­le­lio ke­le­tas rai­žy­tų dė­žu­čių, ku­rių tu­ri­nys – la­bai skir­tin­gas. Ir vi­sais lai­kais rei­ka­lin­gi maž­mo­žiai, ir jau ne­be­nau­do­ja­mi rub­liai.

Zi­ta nuo len­ty­nos ke­lia šlaks­tyk­lę, se­niau „kra­py­la“ va­din­tą. To­kių iš­skir­ti­nių daik­tų na­muo­se bu­vo du. Vie­ną mo­te­ris pa­do­va­no­jo Šau­kė­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­jui.

Lyk­ši­liš­kės tė­vas buvo  kal­vis ir šiaip tu­rė­jo na­gin­gas ran­kas. Iš­sau­go­ta jo su­meist­rau­ta laik­ro­di­nė, pin­tos sal­dai­ni­nės, krep­še­liai, iš­drož­tos me­di­nės len­tu­tės, šaukš­tai.

Dar iš­li­kę ba­te­liai, ku­riuos avė­da­ma Z. Li­sen­ko­vos ma­ma į baž­ny­čią ei­da­vo, aukš­taau­liai tė­vo vel­ti­niai, ne­bi­jan­tys, ko ge­ro, jo­kio spei­go.

„Ir mū­sų mo­kyk­li­niai san­da­lai – kaip nau­ji“, – sa­kė mo­te­ris. Ant sie­nos ka­bo sė­tu­vė, iš ku­rios ta­ry­bi­niais lai­kais, ko­lū­ky­je dirb­da­ma, lyk­ši­liš­kės ma­ma sė­da­vo grū­dus, bars­ty­da­vo sa­liet­rą.

„O čia ma­no ran­ki­nė, su ku­ria į mo­kyk­lą ėjau, ir ma­mos bu­vu­sios ran­ki­nės“, – ro­dė.

Bu­te­lių ko­lek­ci­ja ir pu­sės am­žiaus kve­pa­lai

Ki­to­je pa­tal­po­je lau­kia staig­me­na – sie­na tuš­čių įvai­riau­sių stik­li­nių bu­te­lių, bu­te­liu­kų.

Ren­ka abi su se­se­ri­mi. Vi­si bu­te­liai, ku­rių jau yra dau­giau ne­gu 200, skir­tin­gi. Bu­te­liai – kaip lai­vai, smui­ko for­mos, su gė­lė­mis, bur­bu­lais nu­sė­tais šo­nais, liau­ni ir be­veik ap­va­lūs, spal­vo­ti ir per­ma­to­mi...

Ats­ki­rai su­dė­ti ir tuš­ti kve­pa­lų bu­te­liu­kai. Kai ku­rie jų – pu­sės am­žiaus ir se­nes­ni. Bet at­su­kus kamš­te­lį iš vi­sų sklin­da eg­zo­tiš­ki aro­ma­tai.

„Ma­tyt, sa­vo­tiš­ką tau­pu­mą, kau­pi­mą, rin­ki­mą mes su se­se­ri­mi Ju­li­ja iš ma­mos pa­vel­dė­jo­me. Kaip ko­kie kur­miai!“ – juo­ka­vo mo­te­ris.

Gal kas ap­si­gy­vens?

Zi­ta pa­sa­ko­jo, jog per ka­rą, ke­lis mė­ne­sius, jos tė­vų na­muo­se ka­ra­lia­vo vo­kie­čiai, jie pa­tys tu­rė­jo glaus­tis svir­ne. Au­go ji su se­se­ri­mis Ju­li­ja, Ni­jo­le, bro­liu Kos­tu. Iki šiol vi­si svei­ki ir gy­vi. Svir­nas te­bes­to­vi – iš­gra­žin­tu me­di­niu šo­nu, bet jau ap­klo­tas ši­fe­rio la­pais, kad ne­pri­ly­tų. Tvar­tas – tvir­tas, su­tvar­ky­tas. Nors ir tuoj pat ga­li­ma ja­me lai­ky­ti gy­vu­lius.

„Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad ma­no tė­viš­kės so­dy­ba tik­ras mu­zie­jus. Juk daž­nai lan­ko­mės, pa­sklin­da­me su at­ža­lo­mis po pa­ša­lius, po so­dą, nuo aukš­tes­nės vie­tos Šat­ri­jos kal­ną aki­mis su­gau­na­me. Vien iš ma­no šei­mos – dvi de­šim­tys žmo­nių."

Mo­te­ris vi­lia­si, jog ka­da nors kas nors iš jau­nes­nio­sios kar­tos čia ap­si­gy­vens. Bū­tų la­bai lai­min­ga.

Au­to­rės nuo­tr.

Zi­ta Li­sen­ko­va: žmo­gus pri­va­lo sau­go­ti tai, kas bran­giau­sia – gim­tų na­mų ir žmo­nių at­mi­ni­mą.

Svir­nas,  iš­gra­žin­tu me­di­niu šo­nu  dar te­bes­to­vi.

Z. Li­sen­ko­vos ma­ma neiš­mes­da­vo nė vie­no at­vi­ru­ko.

Po ke­lio­nių il­si­si la­ga­mi­nai.

Mo­te­rys kvė­pi­no­si vi­sais lai­kais. Na­muo­se – dau­gy­bė tuš­čių kve­pa­lų bu­te­liu­kų, kai ku­riems – po pu­sę šimt­me­čio ir dau­giau.

Tuš­čių bu­te­lių ko­lek­ci­ja jau per­ko­pė 200.

Ant sie­nų pri­ka­bin­ta įvai­rių ran­ki­nių. Su vi­du­ri­nią­ja Z. Li­sen­ko­va ėjo į mo­kyk­lą.

Iš au­di­mo stak­lių li­ko tik tiek...

Sie­tas ir rė­tis drau­giš­kai su­ka­bin­ti bu­vu­sio­je vir­tu­vė­je.

Na­muo­se bu­vod­vi šlaks­tyk­les, se­niau va­din­tas „kra­py­lo­mis“. Vie­ną pa­si­li­ko at­mi­ni­mui, ki­tą pa­do­va­no­jo Šau­kė­nų kraš­ty­ty­ros mu­zie­jui.

Se­nos kep­tu­vės ra­do vie­tą aly­vų krū­me.