Tremtinių dainos Sibire suskambo kitaip

Trem­ti­nių dai­nos Si­bi­re su­skam­bo ki­taip

„Dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ge­ra grįž­ti“, – po ke­lio­nės į Kras­no­jars­ko sri­tį sa­kė an­samb­lio „Ra­ti­lio“ na­rė Da­mi­lė Mar­ti­nai­ty­tė. Si­bi­re Da­mi­lė sim­bo­liš­kai su­jun­gė šei­mos praei­tį ir da­bar­tį: do­va­no­jo tė­čio, trem­ty­je gi­mu­sio šiau­lie­čio kal­vio, liau­dies mu­zi­kos inst­ru­men­tų meist­ro Al­ber­to Mar­ti­nai­čio ak­me­ni­nius pa­ka­bu­čius ir sku­du­čius, skai­tė pa­skai­tą apie pro­se­ne­lį, ne­grį­žu­sį iš trem­ties. Si­bi­re vi­sai ki­taip su­skam­bė­jo trem­ti­nių dai­nos – at­gi­mė, at­gi­jo ir at­vė­rė jaus­mų gi­lu­mą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pro­se­ne­lio is­to­ri­ja

Į Kras­no­jars­ko sri­tį lie­pos pa­bai­go­je ke­lia­vo Lie­tu­vos de­le­ga­ci­ja ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to folk­lo­ro an­samb­lis „Ra­ti­lio“.

Pir­mo­sios ke­lio­nės aki­mir­kos – pa­žin­tis su Kras­no­jars­ko mies­tu ir su­si­ti­ki­mas Tau­tų drau­gys­tės na­muo­se, kur ati­da­ry­ta lie­tu­vių tau­to­dai­lės pa­ro­da, pri­sta­ty­ti pa­pro­čiai. An­samb­lis „Ra­ti­lio“ pa­ren­gė skir­tin­gų Lie­tu­vos et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų mu­zi­ki­nį pri­sta­ty­mą, pa­kvie­tė vi­sus kar­tu pa­šok­ti.

Pir­mo­ji iš­vy­ka – į Oreš­no­je kai­mą, kuriame sto­vi pa­mink­las rep­re­si­jų au­koms. Pa­gerb­da­mi jų at­mi­ni­mą, lie­tu­viai pa­dė­jo gė­lių. Po Si­bi­ro pa­dan­ge nu­skam­bė­jo trem­ti­nių dai­nos.

„Daug kas neiš­lai­kė­me, pra­dė­jo­me verk­ti. Bu­vo la­bai jaut­ru“, – sa­ko D. Mar­ti­nai­ty­tė.

Oreš­no­je kai­mas ati­trū­kęs nuo mies­tų, to­li­mas gam­tos kam­pe­lis su ma­žu­čiais na­mu­kais. Kul­tū­ros cent­ras – me­di­nė tro­be­lė. Ap­link ma­ty­ti tai­ga. Čia vy­ko kon­fe­ren­ci­ja, skir­ta trė­mi­mo lai­ko­tar­piui pa­mi­nė­ti. D. Mar­ti­nai­ty­tė skai­tė pra­ne­ši­mą apie sa­vo pro­se­ne­lį – tė­čio Al­ber­to Mar­ti­nai­čio se­ne­lį Ka­zį Eit­man­tį. Trem­ti­nį, smui­ki­nin­ką, la­bai ga­bų meist­rą. Ir sa­vo pa­skai­tą Da­mi­lė pa­va­di­no mįs­le apie smui­ką „Pa­rė­jęs na­mo gai­liai ver­kė“.

Iš tė­čio pa­sa­ko­ji­mų D. Mar­ti­nai­ty­tė ži­no: kai atė­jo trem­ties mo­men­tas, pa­si­gir­do šau­tu­vo dau­žy­mas į du­ris, K. Eit­man­tis pa­siė­mė smui­ką, sė­dė­jo ant lo­vos ir lau­kė.

1948 me­tais iš­vež­ti Ka­zi­mie­ras ir Ju­ze­fa Eit­man­čiai, po me­tų trem­čiai bu­vo pa­smerk­ti bū­si­mie­ji A. Mar­ti­nai­čio tė­vai ir se­suo.

A. Mar­ti­nai­tis Uka­ro kai­me, Ir­kuts­ko sri­ty­je, gi­mė 1953 me­tais. Da­mi­lei tė­tis pa­sa­ko­jo, kaip se­ne­lis, pa­si­so­di­nęs ant ke­lių vai­kus, sa­ky­da­vo: „Vai­kai, pa­klau­sy­ki­te, pa­gro­siu, kaip smui­kas juo­kia­si“. Ir vi­si juok­da­vo­si. „O da­bar pa­gro­siu, kaip smui­kas ver­kia“. Ir vi­si pra­virk­da­vo.

K. Eit­man­tis į na­mus ne­grį­žo. 1956 me­tais su kuk­lia man­ta ir smui­ku įli­po į trau­ki­nį. Din­go pa­ke­liui.

Mai­ro­nių kai­mo ka­pi­nė­se (Kel­mės r.) ak­me­ny­je įam­žin­tas se­ne­lis lai­ko smui­ką. Skulp­tū­rą A. Mar­ti­nai­tis iš­ka­lė iš tė­viš­kės, Žvirb­lių kai­mo, kie­mo ak­mens. Gre­ta sto­vi ir skulp­tū­ra mo­čiu­tei.

Ant­ka­pi­nė­je len­te­lė­je už­ra­šy­ta: „Ka­zi­mie­ro Eit­man­čio (1884–1956), Ju­zės Eit­man­tie­nės (1888–1948) švie­siam at­mi­ni­mui. 1948 m. bu­vo iš­trem­ti ir ne­te­ko am­ži­no poil­sio gim­to­jo­je že­mė­je.“

„Ži­no­ma, pro­se­ne­lio aš ne­pa­ži­no­jau. Bet ke­liau­da­mas po trem­ties vie­tas, pa­jau­ti ar­tu­mą. Su­vo­ki, kad vi­sos Lie­tu­vos ir ki­tų tau­tų trem­ti­nių is­to­ri­ja yra ir tau pa­čiam la­bai ar­ti­ma. Oreš­no­je kai­me pir­mą kar­tą tai la­bai stip­riai pa­ju­tau“, – sa­ko D. Mar­ti­nai­ty­tė.

A. Mar­ti­nai­tis duk­rai į ke­lio­nę įda­vė lauk­tu­vių: ak­me­ni­nių amu­le­tų, pa­ka­bu­čių: paukš­čiu­kų, kry­že­lių. Ti­ki, kad ak­me­ny­je ga­li įrėž­ti emo­ci­jas, at­si­mi­ni­mus.

Liau­dies inst­ru­men­tų meist­ras su­kū­rė ir pen­kis ak­me­ni­nius sku­du­čius, jie ir­gi ta­po do­va­no­mis. Da­mi­lė svars­to: gal vie­ną die­ną sku­du­čiai vėl su­si­burs drau­gėn ir už­gros su­tar­ti­nę.

Si­bi­rie­tis geo­lo­gas, ke­liau­to­jas, ty­ri­nė­to­jas Sau­lius Si­da­ras, su­si­ža­vė­jęs A. Mar­ti­nai­čio veik­la, įda­vė lauk­tu­vių iš sa­vo ko­lek­ci­jos. A. Mar­ti­nai­tis jau su­kū­rė nau­jų amu­le­tų ir pa­ka­bu­čių, juos pa­do­va­nos Lie­tu­vo­je.

Ete­ry­je – lie­tu­viš­ka dai­na

Da­mi­lė su an­samb­lio ir de­le­ga­ci­jos at­sto­vais da­ly­va­vo te­le­vi­zi­jos lai­do­je. Į stu­di­ją lie­tu­viai atė­jo su tris­pal­vė­mis, lie­tu­viš­ka duo­na.

Trys an­samb­lie­čiai ete­ry­je su­dai­na­vo lie­tu­viš­ką pie­me­nų dai­ną. Lai­dos ve­dė­jai do­mė­jo­si dai­nos tu­ri­niu, klau­si­nė­jo apie „Ra­ti­lio“ an­samb­lį, tau­ti­nius kos­tiu­mus.

„Di­džiau­sias įspū­dis bu­vo, kad Ru­si­jos te­le­vi­zi­jo­je, kad ir re­gio­ni­nė­je, pa­tys ry­ti­nės lai­dos ve­dė­jai pa­sa­kė, kad Lie­tu­va šven­čia šimt­me­tį“, – sa­ko Da­mi­lė.

Šil­tus pri­si­mi­ni­mus pa­li­ko ir su­si­ti­ki­mas su vie­tos lie­tu­viais.

Va­ka­ro­nė­je sve­čiai iš Lie­tu­vos mo­kė žai­di­mų, ama­tų: pa­si­ga­min­ti tra­di­ci­nių inst­ru­men­tų, aus­ti juos­te­lių, sku­ti­nė­ti mar­gu­čius.

„Vie­tos lie­tu­viai į mus įsi­lie­jo ne­pas­te­bi­mai, net stip­riai ne­si­jau­tė, kur mes, kur jie. Tik ne­be­kal­ba lie­tu­viš­kai. Bet jiems vis­kas, kas lie­tu­viš­ka, svar­bu. Yra an­samb­lių, dai­nuo­ja lie­tu­viš­kai. Lie­tu­vo­je sten­gia­mės vis­ką da­ry­ti pa­gal šal­ti­nius, kaip už­ra­šy­ta, moks­li­nin­kų iš­ty­ri­nė­ta. Ten žmo­nės da­ro tai, ką pri­si­me­na. Tai ir­gi sa­vi­tas, per sa­vo pri­zmę ma­to­mas kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mas.“

Vie­ni­šu­mo jaus­mas

Įs­pū­din­giau­sia bu­vo pa­sku­ti­nė die­na – plau­ki­mas Ma­nos upe, Je­ni­sie­jaus in­ta­ku.

Po ke­le­to va­lan­dų ke­lio­nės au­to­bu­sas pir­miau­sia su­sto­jo miš­ke – ap­lan­ky­ti trem­ti­nių ka­pi­nių. Geo­lo­gas S. Si­da­ras pa­sa­ko­jo, kad ka­pi­nes prieš ke­le­rius me­tus at­ra­do med­kir­čiai. Jas jau lan­kė „Mi­si­ja Si­bi­ras": pa­sta­tė di­džiu­lius me­di­nius kry­žius.

Lie­tu­viai pri­ka­lė at­si­vež­tas Die­vo mū­ke­les, pa­puo­šė tris­pal­vė­mis kiek­vie­ną kry­žių. Iš už­ra­šų ma­ty­ti, kad Si­bi­ro že­mė­je at­gu­lė ir trem­ti­niai iš Šiau­lių ap­skri­ties.

„Čia il­si­si Bro­nius Ja­siū­nas, 1904–1949, Šiau­lių aps., Kriu­kų vls., Veik­šių km.“, „Čia il­si­si Ge­di­mi­nas Jan­kaus­kas, 1935–1951, Mi­ciš­kių km, Lin­ku­vos vls, Šiau­lių aps. lie­tu­vis iš Lie­tu­vos“, „Čia il­si­si Sta­sys Gas­pa­rai­tis, 1951–1954, Rais­tų km., Ža­ga­rės vlsč., Šiau­lių aps.“, „Po­vi­las Plū­kas, 1945–1958, Šiau­lių aps., Lin­ku­vos vls., Pa­gi­ri­nių km.“...

Ka­pi­nė­se už­dai­nuo­tos trem­ti­nių dai­nos, kan­tič­ki­nės gies­mės Da­mi­lei įsi­smel­kė į šir­dį. Pa­si­py­lęs smar­kus lie­tus dar su­stip­ri­no vie­ni­šu­mo, at­skir­ties jaus­mą. Neį­ti­kė­ti­nai gra­ži, di­din­ga, bet to­kia sve­ti­ma gam­ta... Ver­kė ir dai­na­vo.

Gi­liai įsi­rė­žu­sia aki­mir­ka Da­mi­lė pa­si­da­li­jo so­cia­li­nia­me tink­le.

„Vie­ni­šas Lie­tu­vos lo­pi­nė­lis neap­rė­pia­mo­je tai­go­je. Ja­me ne­siil­si ta­vo gi­mi­nai­čiai, tu čia at­vy­kai sa­vo no­ru. Bet be­gie­dant lūž­ta bal­sai ir at­ro­do, kad po ver­kian­čiu dan­gum vi­siems mums plyš šir­dys. Esi sa­vo tau­tos is­to­ri­jos liu­di­nin­kas. Tai, ką gir­dė­jai gi­mi­nai­čių pa­sa­ko­ji­muo­se, skai­tei is­to­ri­jos va­do­vė­ly­je, gir­dė­jai trem­ti­nių dai­no­se, da­bar pa­si­ro­do ne kaip la­biau beas­me­nis fak­tas, bet kaip in­ten­sy­vių iš­gy­ve­ni­mų vie­su­las, įsu­kan­tis ta­ve pa­tį į is­to­ri­jos tėk­mę. Ir gal tik da­bar tik­rai pa­šiurps­ti nuo min­ties, kad ši­tie di­džiu­liai kry­žiai, po jais dū­lan­tys pa­lai­kai, ašt­rus plak­tu­ko, ka­lan­čio Die­vo mū­ke­lę, cik­sė­ji­mas ir virš ka­pų iš­si­šo­vu­sios pu­šys – ta­vo šei­mos is­to­ri­jos da­lis. Tai – nuo­ga, gąs­di­nan­ti rea­ly­bė.“

Ap­lan­kę ka­pi­nes, ke­liau­to­jai sė­do į plaus­tus ir iš­plau­kė Ma­nos upe. Ir dai­na­vo, ir sto­vyk­la­vo. Plau­kė vi­są die­ną, bet vis at­ro­dė, dar ma­žai, dar neat­sig­ro­žė­jo gam­ta. Pu­šy­nai kaip sie­na, nu­gu­lęs rū­kas vir­šū­nė­se.

Tik vė­liau su­ži­no­jo, kad pu­šis gau­bė ne tik rū­kas, bet ir gais­rų dū­mai – de­gė tai­ga.

„At­ro­dė, kad dan­gus su­si­lie­jo su miš­kais ir ne­be­sup­ran­ti, kur esi, skrai­do plėš­rūs paukš­čiai, – sa­ko Da­mi­lė. – Bent kaž­kiek su­vo­ki, kaip jau­tė­si trem­ti­niai to­je vi­siš­kai sve­ti­mo­je že­mė­je, at­šiau­rio­je gam­to­je.“

Dai­nos at­gi­jo

Kai lėk­tu­vas nu­si­lei­do Lie­tu­vo­je ir ke­liau­to­jai oro uos­te at­siė­mė la­ga­mi­nus, D. Mar­ti­nai­ty­tė už­ve­dė dai­ną „Kur ei­siu ei­siu, kur bū­siu bū­siu, vis Lie­tu­vos neuž­mir­šiu...“

„Vi­si, ne­svar­bu, vai­ki­nai, mer­gi­nos, ver­kė­me, ir pa­tys ne­be­sup­ra­to­me, ko­dėl. Iš jo­kios ke­lio­nės dar ne­bu­vo taip ge­ra su­grįž­ti. Nors bu­vo ma­lo­nu ir su vie­tos lie­tu­viais pa­si­ma­ty­ti, ir nuo­sta­bią gam­tą pa­ma­ty­ti, šį kar­tą grįž­ti bu­vo neį­ti­kė­ti­nai sma­gu ir ge­ra.“

Da­mi­lė sa­ko, kad ke­lio­nė­je vi­sai ki­taip pra­dė­jo su­vok­ti trem­ti­nių dai­nų pra­smę. Per re­pe­ti­ci­jas ne vi­siems jas pa­ti­ko dai­nuo­ti – il­gos, gal net per­ne­lyg ly­riš­kos, bet Si­bi­re jos at­si­vė­rė vi­su nuo­gu­mu, at­gi­mė, at­gi­jo. Dai­nuo­da­mas jas iš­gy­ve­ni ir pa­jau­ti, kiek ten jaus­mų su­dė­ta.

Ju­li­tos SLIP­KAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Šir­din įsi­rė­žu­si aki­mir­ka – dai­nos ir gies­mės trem­ti­nių ka­pi­nė­se.

Lie­tu­viš­ki šo­kiai Kras­no­jars­ko sri­ty­je.

„Dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ge­ra grįž­ti. Tur­tin­ga ir ne­pa­kar­to­ja­mai gra­ži yra tai­ga. Bet jos gro­žis nu­stel­bian­tis ir už­gniau­žian­tis. Ji ka­ra­liš­ka, bet sve­ti­ma. Ne­per­re­gi­mo­je mig­lo­je jau­tie­si taip, lyg nie­ko šiam pa­sau­ly ne­tu­rė­tum“, – to­kį įspū­dį Da­mi­lei Mar­ti­nai­ty­tei pa­li­ko Si­bi­ras.

Adelės VAIGINYTĖS nuo­tr.

Dai­nuo­da­ma trem­ti­nių dai­nas Si­bi­re Da­mi­lė Mar­ti­nai­ty­tė pa­jau­tė jų tra­giz­mą, su­pra­to, kiek į jas jaus­mų su­dė­ta.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Į Kras­no­jars­ko kraš­tą nu­skri­do šiau­lie­čio tau­to­dai­li­nin­ko Al­ber­to Mar­ti­nai­čio kū­ri­niai.

Di­džiu­lį įspū­dį Da­mi­lei Mar­ti­nai­ty­tei pa­li­ko ke­lio­nė Ma­nos upe, kai dan­gus su­si­lie­ja su miš­kais.

Si­bi­ro gam­ta – įspū­din­ga, bet kar­tu sve­ti­ma.

Ju­li­tos SLIP­KAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Sve­čiai ir vie­ti­niai Si­bi­re su­si­lie­jo į drau­giš­ką vie­nį.

Kris­ti­nos APO­NA­VI­ČIŪ­TĖS nuo­tr.

Įs­kai­to­mas už­ra­šas ka­pi­nė­se: „Čia il­si­si Ge­di­mi­nas Jan­kaus­kas, 1935–1951, Mi­ciš­kių km, Lin­ku­vos vls, Šiau­lių aps. lie­tu­vis iš Lie­tu­vos“.