Ugnimi paženklintas gyvenimas

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS (8)

Ug­ni­mi pa­ženk­lin­tas gy­ve­ni­mas

Te­re­sė ir Pra­nas Bart­kai – vie­nin­te­liai Kel­mės ra­jo­no Lio­lių se­niū­ni­jos Sen­lio­lių kai­mo gy­ven­to­jai. Jų gy­ve­ni­mas du kar­tus skau­džiai pa­ženk­lin­tas ug­ni­mi. Pir­mą­kart su­pleš­kė­jo dar­ži­nė su šie­nu ir šiau­dais, ki­tą – lieps­no­se ir dū­muo­se už­du­so be­veik vi­si gy­vu­liai.

Išt­vė­rė kai­my­nų, ar­ti­mų­jų dė­ka. Pa­ki­lo iš pe­le­nų – vėl lai­ko bū­rį gy­vu­lių, paukš­čių, sva­jo­ja su­si­tvar­ky­ti na­mą. „Mes ta­po­me stip­res­ni. Mū­sų gy­ve­ni­mo ug­nis ne­su­nai­ki­no, tik už­grū­di­no“, – sa­ko Te­re­sė Bart­kie­nė.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

At­va­žia­vus nuo Kel­mės, kal­vo­ta­me Lio­lių mies­te­ly­je pa­si­su­kus į de­ši­nę, pa­si­tin­ka ryš­ki ro­dyk­lė su už­ra­šu „Vaiš­vi­liš­kiai“. Pro Vaiš­vi­liš­kius, pa­si­kra­čius žvy­ruo­tu ir duo­bė­tu ke­le­liu, – už­ra­šas „Ku­zo­kai“. Abie­jo­se pu­sė­se – krū­me­liai ir dai­liai įdirb­ti lau­kai, juo­se styp­čio­ja mur­zi­ni ir dar lie­taus prau­sia­mi gand­rai. Kur ne kur – pla­ty­bė­se ta­ry­tum pa­si­kly­du­sios so­dy­bė­lės.

Nuo Ku­zo­kų Sen­lio­liai – jau ran­ka pa­sie­kia­mi. Stai­gus kal­ne­lis, pa­kal­nė, į šo­nus pa­skli­dę ke­le­liai. Sen­lio­liai – kai­rė­je. Kai­me li­ku­si vos vie­na so­dy­ba. Il­gus me­tus bu­vu­sia­me dva­ro pa­sta­te, įtrauk­ta­me į Kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­rą, gy­ve­na Te­re­sė ir Pra­nas Bart­kai.

So­dy­bą ant kal­ne­lio gai­vi­na pa­va­sa­riš­ki vė­jai, iš­sklai­dan­tys šu­nų gar­sų lo­ji­mą. Bet tvar­kin­go ir la­bai aukš­to na­mo vi­du­je – ty­la ir ra­my­bė. Traš­ka tik mal­kos ži­di­ny­je. T. Bart­kie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad vis ne­lie­ka pi­ni­gų rim­tam re­mon­tui.

Kaž­ka­da Sen­lio­liuo­se gy­ve­nę di­de­li dva­ri­nin­kai Art­mo­nai. Dar se­niau – lyg ir Kaz­laus­kai. Taip T. Bart­kie­nei yra se­ne­liai pa­sa­ko­ję.

Mo­te­ris yra gi­mu­si ta­me pa­čia­me Sen­lio­lių kai­me, tik to­lė­liau. Už miš­ke­lio – jos tė­viš­kė ir pri­simi­ni­mai.

Bart­kai Sen­lio­liuo­se se­no­kai vie­ni. Ta­ry­bi­niais me­tais iš to pa­ties kai­me­lio į Lio­lių mies­te­lį už maž­daug tri­jų ki­lo­met­rų iš­si­kė­lė T. Bart­kie­nės tė­vai, dar – kai­my­nai Kaz­laus­kai, Šim­kai. O Bart­kai li­ko.

Nie­kuo­met kai­mas ne­bu­vo gau­sus tro­bų ir žmo­nių. Sen­lio­liuo­se pa­pras­tai gy­ven­da­vo po 5–6 šei­mas.

T. Bart­kie­nė iš­te­kė­jo jau­na. Bu­vo tik bai­gu­si Kel­mė­je pre­ky­bos mo­kyk­lą. Bet pa­gal spe­cia­ly­bę ne­te­ko dirb­ti. „Ma­no vy­ras Pra­nas iš Jur­bar­ko. Ta­me mies­te gy­ve­no ma­no gi­mi­nės, taip ir su­si­pa­ži­no­me. Po kiek lai­ko žiū­riu, jau­ni­kis su pirš­liu atei­na. Suė­jo­me šei­mon, li­ki­mui lė­mus. Tik­riau­siai vi­si da­ly­kai yra kaž­kie­no, aukš­tes­nio už mus, nu­lem­ti. Ir ge­ri, ir la­bai daug skaus­mo at­ne­šan­tys“, – įsi­ti­ki­nu­si.

Sen­lio­liuo­se Bart­kai su­si­lau­kė duk­rų Lo­re­tos, Jo­lan­tos ir sū­naus Re­mi­gi­jaus, tu­ri dvi­de­šimt­me­tį anū­ką Aud­rių.

Jauniausio­ji duk­ra Jo­lan­ta, tė­vų džiaugs­mui, ku­ria­si gre­ti­ma­me Vaiš­vi­liš­kių kai­me. Lo­re­ta įsi­kū­rė Lio­liuo­se, sa­vo se­ne­lių na­muo­se. Kai di­de­li dar­bai, vi­si su­puo­la tė­vams ir se­ne­liams, li­ku­siems Sen­lio­liuo­se, į tal­ką.

Bart­kų ūkis – ne­ma­žas. Sen­lio­liš­kiai lai­ko 13 kar­vių, aš­tuo­nias te­ly­čias, be­veik 30 ver­še­lių, tu­ri apie 70 hek­ta­rų nuo­sa­vos ir nuo­mo­ja­mos že­mės. Bet že­mė – pel­kė­ta, ne­me­lio­ruo­ta. Grū­das men­kai de­ra. De­rė­tų gal ir dau­giau, jei trą­šo­mis ap­vers­tų. Ta­čiau sen­lio­liš­kiai ne­no­ri nei že­mės, nei sa­vęs, nei ki­tų che­mi­ja mai­tin­ti.

„Mes tie­sio­gi­ne pra­sme du kar­tus ki­lo­me iš pe­le­nų. Nors ug­nis Sen­lio­liuo­se siau­tė­jo dau­giau kaip prieš de­šimt­me­tį, ne­ga­liu ra­miai kal­bė­ti, pri­si­mi­ni­mai – bai­sūs. Bet, tei­sin­gai sa­ko­ma, jog tos ne­lai­mės, ku­rios ne­nu­žu­do, už­grū­di­na“, – brau­kė aša­rą mo­te­ris.

Pir­ma­sis gais­ras Sen­lio­liuo­se ki­lo dar­ži­nė­je vė­lų ru­de­nį. Tuo­met su­de­gė vi­sas pa­ša­ras: šie­nas, šiau­dai. Po ke­le­rių me­tų ug­nis bu­vo dar ne­gai­les­tin­ges­nė. Lieps­nos įsi­plies­kė fer­mo­je, dū­muo­se už­du­so aš­tuo­nios kar­vės, trys te­ly­čios, pen­ki bu­liu­kai ir tiek pat kiau­lių, še­ši ver­še­liai. Vos po­rą kar­vių ir te­ly­čią pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. Žmo­nės pa­ty­rė ne­men­kų nuo­sto­lių, nes gy­vu­lių ne­bu­vo ap­drau­dę, tik pa­sta­tus.

Bart­kai prieš gais­rą bu­vo ke­ti­nę re­mon­tuo­ti na­mo išo­rę. Te­ko sva­jo­nes ati­dė­ti į ša­lį, tau­py­ti kiek­vie­ną cen­tą. Kad reik­tų kuo ma­žiau iš­leis­ti mais­tui, au­gi­no dar­žo­ves, grū­dus, paukš­čius, tru­pu­tį di­di­no ir kar­vių ban­dą. No­rė­da­mi at­sta­ty­ti su­de­gu­sius tvar­tus, ke­le­tą me­tų lai­kė de­šimt par­ša­ve­džių, par­duo­da­vo par­še­lius.

Ne­lai­mė­je Bart­kų ne­pa­li­ko ir kai­my­nai. Jiems mo­te­ris vi­są gy­ve­ni­mą liks dė­kin­ga. Vie­ni kai­my­nai pa­do­va­no­jo kar­vę. Kai T. Bart­kie­nė iš do­va­no­to gy­vu­lio užau­gi­no te­ly­čai­tę ir no­rė­jo ge­ra­da­riams ati­duo­ti, neė­mė. Ki­ti do­va­no­jo ke­tu­rias kar­vy­tes, ku­rios da­bar – jau pie­nin­gos kar­vės. Dar ki­ti šei­mai au­ko­jo pi­ni­gų. Už juos Bart­kai nu­si­pir­ko tris kar­ves.

T. Bart­kie­nei prieš de­vy­ne­rius me­tus dar te­ko iš­ban­dy­mas ir sun­kia li­ga. Bet mo­te­ris nė ne­ke­ti­no pa­si­duo­ti, ko­vo­jo, kol su li­ga su­si­drau­ga­vo. Per­nai Bart­kų kie­me iš­ki­lo kry­žius, ki­tą­met jį ke­ti­na vež­ti į Kry­žių kal­ną. Kaip pa­dė­ką Die­vui už šei­mai tei­kia­mą stip­ry­bę.

Apie atei­tį T. Bart­kie­nė kal­ba at­sar­giai, kad Die­vas iš sva­jo­nių ne­pa­si­juok­tų. Vie­na tvir­ti­no – že­mės ūky­je per­spek­ty­vų ne­ma­tan­ti. Ypač sun­ku pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti nuo nu­lio jau­niems, ne­tu­rin­tiems tvir­to pa­grin­do. Se­nes­ni ūki­nin­kai jau trūks­ta svei­ka­tos.

Mo­te­riai la­bai gai­la sa­vo sun­kaus, at­sa­kin­go dar­bo, kas­die­nio kė­li­mo­si su gai­džiais. O la­biau­siai liūd­na dėl at­ly­gio. „Kaž­kas bai­saus. Dir­bi, dir­bi, ir nie­ko ge­ro ne­ma­tai. Va­ka­re – tik nu­si­prau­si ir – į lo­vą. Ko ga­li be­no­rė­ti? O juk mėg­da­vau se­niau ir siu­vi­nė­ti. Da­bar ran­kos ne­be­ky­la“, – liūd­no­kai šyp­so­jo­si.

Ap­lin­kui Bart­kų so­dy­bą, ne­men­ka­me plo­te stie­bia­si jau­nas miš­kas. Sa­vo se­ne­lių Šim­kų že­mę juo­dalks­niais ir ąžuo­lais ap­so­di­no Kau­ne gy­ve­nan­tis anū­kas. T. Bart­kie­nė ma­no, jog taip ir rei­kė­tų sau­go­ti pri­si­mi­ni­mą apie bran­gius žmo­nes.

„Mes vai­kams esa­me pri­sa­kę nie­kuo­met tė­viš­kės na­mų ne­par­duo­ti. Kai su vy­ru vi­sai ne­be­tu­rė­si­me svei­ka­tos, tik­riau­siai ry­ši­mės at­si­sa­ky­ti gy­vu­lių ir ap­si­gy­ven­ti mies­te. Bet so­dy­ba te­gul lie­ka nors trum­piems su­grį­ži­mams, ap­si­lan­ky­mams“, – sa­kė.

Sen­lio­liai jiems su vy­ru kaip at­ski­ras pa­sau­lis, ku­ria­me nė­ra triukš­mo. Svar­biau­sia – ra­my­bė žmo­gaus vi­du­je ir ap­lin­kui.

Juo­kau­da­ma mo­te­ris sa­kė: nė­ra net su kuo pa­si­gin­čy­ti. Vy­ras – vis prie tech­ni­kos. Ne­bent su žvė­riu­kais su­si­šū­kau­tum. Į Sen­lio­lius, į ke­tu­ris hek­ta­rus uži­man­čią Bart­kų so­dy­bą, užei­na pa­si­vaikš­čio­ti el­niu­kai, stir­nai­tės. „Se­niau pa­si­tai­ky­da­vo ir brie­džių – di­de­lių ir gra­žių žvė­rių. Ma­no am­ži­ną atil­sį tė­ve­lis žvė­rims į pa­miš­kę pa­ša­ro vež­da­vo. Žie­mos juk bū­da­vo daug šal­tes­nės ir snie­guo­tes­nės anais lai­kais, žvė­rims ne­bū­da­vo sal­du“, – pa­sa­ko­jo.

Nek­vies­ti už­su­ka ir plėš­rū­nai. Kai Bart­kai lai­kė avių, sy­kį ra­do vie­ną grei­čiau­siai vil­ko pa­pjau­tą. La­pių „drau­gys­tė“ – nuo­la­ti­nė, to­dėl šei­mi­nin­kai paukš­čius lai­ko ap­tver­tus, o nak­čiai už­da­ro bū­de­lė­se. Dar ir šu­ne­lius pa­lei­džia, kad la­pes pa­bai­dy­tų.

„Tu­rė­jau po­vų šei­my­nė­lę, nuo ma­žiu­kų užau­gi­nau, iš­po­pi­nau. Po­rą me­tų di­džiu­lį džiaugs­mą mums paukš­čiai tei­kė. Bet la­pė net pro ap­tva­rą pra­si­ka­sė, nuo ko­pė­čių po­vus nu­trau­kė ir nu­si­tem­pė miš­kan. La­bai gai­lė­jau, kad kiau­ši­nu­kų po­vė ne­spė­jo pa­dė­ti“, – vien­kie­mio pa­miš­kė­je gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Pro Sen­lio­lius ga­li­ma nu­va­žiuo­ti ir į Lio­lius, ir į Pak­ra­žan­tį. Žie­mą, bū­na, ke­lias tam­pa dėl snie­go ne­beį­vei­kia­mas. Ta­čiau už­ten­ka tik pa­skam­bin­ti Lio­lių se­niū­nui Vy­tau­tui Mi­ka­laus­kui.

Sen­lio­lių kai­my­nys­tė­je – ne­di­de­li Vaiš­vi­liš­kių, Ele­na­vos, Ka­no­pė­nų, Ku­zo­kų kai­me­liai. Pas­ta­ro­jo so­dy­ba dėl lie­pų gau­sos pa­si­va­di­nu­si „Lie­py­ne“.

„Miš­kai, pel­kė­tos vie­to­vės, aki­va­riu­kai – to­kie tie mū­sų kai­mai“, – sa­kė T. Bart­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

SEN­LIO­LIAI: Lio­lių se­niū­ni­jos Sen­lio­lių kai­me be­li­ku­si vos vie­na Bart­kų so­dy­ba.

NO­RAS: Te­re­sė Bart­kie­nė sa­kė: su  vy­ru la­bai no­rė­tų, kad na­mų Sen­lio­liuo­se nie­kuo­met ne­par­duo­tų jų vai­kai.

KRY­ŽIUS: Bart­kų so­dy­bos kie­me sto­vi kry­žius – pa­dė­ka Die­vui už šei­mai tei­kia­mą stip­ry­bę iš­tver­ti ne­lai­mes, li­gas ir vėl gy­ven­ti. Ki­tą­met kry­žių šei­mi­nin­kai ke­ti­na nu­vež­ti į Kry­žių kal­ną.

PO­MĖ­GIS: Anks­čiau Te­re­sė Bart­kie­nė mė­go siu­vi­nė­ti, bet da­bar vi­są lai­ką pri­vers­ta ati­duo­ti ūkiui ir na­mams. Na­mus puo­šia tik ke­le­tas siu­vi­nė­tų pa­gal­vė­lių.

MIŠ­KAS: Ap­lin­kui erd­vią Bart­kų so­dy­bą ky­la nau­jas miš­kas, ku­rį kai­my­no Šim­kaus, sa­vo se­ne­lio že­mė­je ap­so­di­no anū­kas, gy­ve­nan­tis Kau­ne. Gra­žiai ky­la juo­dalks­niai, ka­bi­na­si ir ąžuo­lai. Bart­kams ma­lo­ni jau­no miš­ko kai­my­nys­tė.