Naujausios
V. Stakėnas: žmogus su gitara yra pilietis
Nenumaldomai artėjant Naujiesiems metams nejučia kyla noras apibendrinti prabėgusius metus. Kantri muzikos dainininkas, bardas Virgis Stakėnas ne tik galvoje, bet ir dienoraštyje susidėlioja ryškiausius įvykius. Vieni svarbiausių – labdaros projektai, susitikimas su iš Amerikos grįžusia šeima ir festivalis „Akacijų alėja“, kuriame šiemet grojo Andrejus Makarevičius.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Darbų sąrašas padeda įsivertinti
– Ar dažnai darote savo per metus nuveiktų darbų sąrašus?
– Amerikiečiai turi tokią praktišką tradiciją – metų pabaigoje išsiuntinėja draugams, giminėms, pažįstamiems savo metų aprašymą, kad daug kartų nepasakotų. Tokių laiškų gaunu ir aš.
Pamenu, prieš kokius 13 metų važiavau į televizijos laidą, skirtą Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Kadangi esu šnekutis, žurnalistai paprašė surašyti svarbiausius įvykius.
Peržiūrėjęs savo dienoraštį, kuriame žymiuosi tiek praktinius, tiek kūrybinius dalykus, susidariau sąrašą. Dabar darau taip kasmet. Jis labai naudingas, nes praėjus kuriam laikui gali atsiminti kas buvo, ką buvai primiršęs ar sureikšminęs. Tai mano savotiškas metų apibendrinimas – ką nuveikei ir – skliausteliuose – ko nenuveikei.
Esu maksimalistas ir perfekcionistas, bet niekada nebūna viskas 100 procentų. Pats save išmokiau, kad jei savo darbus įvertinu aukščiau negu 75 procentai, yra gerai. Sau prisipažįstu, kas buvo blogai, ko nesuspėjau. Kasmet save kritikuoju, ko nesuspėjau laiku, atidėliojau.
– Kokius nuveiktus darbus, pažiūrėjęs į sąrašą, išskirtumėte kaip svarbiausius?
– Manyčiau, svarbiausių įvykių buvo trejetukas – auksas, sidabras ir bronza. Pradedant nuo bronzos – tai yra labdaros projektai. Šiemet netikėtai jų užderėjo labai daug.
Nesu tas, kuris visiems eina ir siūlosi, nesu jų iniciatorius, bet išgirdęs gerą idėją visuomet prisidedu. Būna žmonių, kurie nori „pasiimti" tavo laiką ir vardą, bet paskui neaišku, kas iš to bus. Greta nuoširdžių žmonių yra ir „gudručių“, o jų labai nemėgstu. Tokių „gudručių“ šiais metais nepasitaikė, tad leidausi lengvai įkalbamas.
Labdaros projektai buvo įvairūs: ir pasakų skaitymas Šiaulių kūdikių namuose, ir Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centro atidarymas, ir Maltos ordino sriuba. Kūdikių namai man labai gerai žinomi nuo studijų laikų, kadangi mano pirmoji profesija yra defektologija.
Man buvo svarbi tarptautinė neišnešiotukų diena. Nebuvo stipriai akcentuojama, kad du mano anūkai gimė neišnešioti. Aš paklausiau savo dukters, ar ji nori, kad dalyvaučiau, apie tai šnekėčiau viešai. Agnė leido. Taip tapau "Lietuvos neišnešiotukų arba ankstukų seneliu". Atstovavau ne tik sau, bet ir savo dukters šeimai.
Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras pasiūlė ne tik dalyvauti paramos renginyje, bet ir kartu pamuzikuoti. Tai buvo didelis šilumos pliūpsnis, kad jie priėmė mane kaip savo draugą.
Nepažino „Mašina vremeni“
– Koks būtų sidabras?
– Šią vasarą dviem savaitėms pirmą kartą atvažiavo VISA dukters šeima. Paprastai kas kelerius metus jie atvykdavo porcijomis.
Dukters vyrui namuose įrengiau darbo biurą su bevieliu ryšiu, net specialiai nupirkau jam didelį kompiuterio monitorių. Dėl laiko skirtumo, kai visi eidavo miegoti, jis eidavo dirbti prie kompiuterio.
Programą su žmona suplanavome kiekvieną dieną – ką darysime, kur eisime. Važiavome į Baltijos pajūrį, aš vedžiausi žentą į koncertą, vaišinau jį alumi. Biržų aeroklube pirmą kartą teko skristi mažu lėktuvėliu. Susimirksėjome su vienu lakūnu ir žentui buvo padaryta mirties kilpa. Skridau ir aš, tik man mirties kilpos nedarė. Gal dar anksti, arba šiek tiek vėlu...
Vienintelis dalykas, ko prašiau, kad šeima atvažiuotų po „Akacijų alėjų“ festivalio, kurį organizavau.
– Ar šis festivalis – auksas?
– Taip. Aš esu "ligonis", priklausomas nuo savo darbo, kūrybos.
Į keturioliktą kartą vykusį šių metų festivalį sudėjau visą savo atlikėjo patirtį, žinias, nervus. Tai seniausias bardų festivalis Lietuvoje. Aš jį prodiusuoju nuo pat pradžios – 2001 metų.
– Kodėl šiemet nutarėte į dainuojamosios muzikos festivalį pakviesti garsųjį Rusijos atlikėją Andrejų Makarevičių? Kaip jums pavyko?
– Su A. Makarevičiumi teko laimė susipažinti 1978 metais, Sverdlovsko mieste, jaunimo dainos konkurse. Į jį aš buvau pakviestas kaip tuo metu jau žinomas studentiškų renginių dalyvis ir laureatas.
Ten netikėtai susipažinau su tuometinės Sovietų Sąjungos roko muzikos, underground'o tėvu, muzikos kritiku, žurnalistu Artemy Troitsky. Su juo susidraugavome, jis šoko mano vestuvėse. A. Troitsky įvedė mane į roko muzikos pasaulį.
Tame pačiame renginyje atsitiktinai susidūriau su grupe „Mašina vremeni“. Ši grupė yra Rytų Europos „Bitlai“.
Nuobodžiavau viešbutyje, kai išgirdau kažką už sienos grojant. Pasiėmiau porą butelių tamsaus porterio, saują kramtomosios gumos. Pasibeldžiau, užėjau. Pakvietė mane arbatos. Jie grojo, aš klausiausi. Pats įsidrąsinau pagroti. Tuomet net nežinojau, su kuo bendrauju.
Po to vis prasilenkdami pasilabindavom, o finaliniame vakare pamačiau grupę ant scenos. Šalia sėdėjusios, mane visur lydėjusios gidės akys ėmė degti, ji ėmė klykti, kad tai „Mašina vremeni“. „Tai tie vyrukai, su kuriais arbatą gėriau“, – pasakiau. Tą akimirką tapau didvyriu.
Nuo to laiko užsimezgė mūsų kontaktai. Net esu šiek tiek prisidėjęs prie to, kad Lietuvoje įvyktų pirmasis grupės koncertas.
Pradėjęs prodiusuoti „Akacijų alėją“, ėmiau austi mintį pasikviesti A. Makarevičių vieną, be grupės. Kai atlikėjas dainuoja vienas, atsiveria visa teksto gelmė, o jis labai stiprus poetas. Kai jis buvo priešpaskutinį kartą Lietuvoje, jį pakviečiau į festivalį. Vėliau po truputį mintis išsirutuliojo, man labai padėjo ką tik kadenciją baigęs tuometinis Lietuvos ambasadorius Rusijoje Renatas Norkus.
Atvykdamas į Lietuvą A. Makarevičius jau buvo aštriai pasisakęs apie savo šalies veiksmus Ukrainos atžvilgiu, patekęs į ideologų nemalonę. Apie situaciją su juo kalbėjome tik bendrais bruožais, nenorėjau lįsti, nes mačiau, kad jam labai sunku. Supratau, kad jis atvažiavo į Lietuvą įkvėpti gaivaus oro.
Nerimavau, kaip publika priims tekstus rusų kalba, nes dabar jaunimas nebelabai supranta rusiškai. Kad tekstai būtų pasiekiami, suprantamas visas žodžių svoris, ekrane transliavome juos išverstus.
Publika atlikėją priėmė labai šiltai nuo pat pirmųjų akordų, nesvarbu, kad tai buvo ne tos dainos, kurias groja „Mašina vremeni“. Žmonės važiavo specialiai iš Baltarusijos, Latvijos jo paklausyti.
Kūrėjas yra pilietis
– Ką jūs manote, ar muzikantai, menininkai turi išreikšti pilietinę poziciją, ar rūpintis tik kūryba?
– Jei tu esi kūrėjas, esi pilietis. Yra populiarioji muzika, skirta atsipalaiduoti, jos kiti tikslai. Žmogus su gitara jau yra pilietis, o kiek pilietiškumo, pozicijos – jo asmeninis reikalas. Pasakęs savo atvirą, aštrią nuomonę Andrejus sulaukė didelio srauto neigiamų vertinimų savo šalyje, pasaulinio atgarsio. Jei jis nebūtų toks žinomas, viskas būtų praėję ramiai pro šalį.
Pavyzdžiui, architektas, „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas festivalyje skaitė savo tekstus. Jam net atskirai buvo padaryta tribūna. Jo tekstai – pilietiški. Jis kritikuoja, juokiasi, pašiepia, analizuoja. Samas iš „Bix“ dainavo savo „Kiaulę“, kuri yra labai aštri, socialinė daina. Nojus, atskridęs iš Airijos, dainavo apie Lietuvą. Visose dainose yra pilietiškumo, socialumo aspektas.
– Galbūt tai viena bardų misijų?
– Be abejonės. Bardas yra visuomenės gyvenimo metraštininkas, jis pasakoja ir išreiškia poziciją. Net pasirinkto poeto tekstas jam ne tik tinka prie gaidų, bet ir atitinka tai, ką jis nori deklaruoti. Būdamas scenoje vienas gali labai daug pasakyti.
– Ką naujaisiais, 2015-aisiais, metais įtrauktumėte į „Būtinai padaryti“ sąrašą? Ko palinkėtumėte sau ir kitiems?
– Dabar mano uždavinys – baigti šiuos metus. Juo labiau kad pirmą kartą dalyvauju dideliame, magiškame šou, kuris Šiauliuose bus sausio 6-ąją, per Tris karalius. Ten būsiu vienas iš dalyvių, netipiškas kantri Kalėdų Senelis.
Pagrindinis dalykas, ko palinkėčiau, – kad visi būtų sveiki ir nebūtų karo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BARDAS: „Būdamas scenoje vienas gali labai daug pasakyti“, – įsitikinęs muzikantas Virgis Stakėnas.
A. SINKEVIČIŪTĖS nuotr.
FESTIVALIS: Vienas iš svarbių Virgio Stakėno metų įvykių – jo prodiusuotas dainuojamosios muzikos festivalis „Akacijų alėja“ ir įgyvendintas noras jame pakviesti dalyvauti garsųjį muzikantą Andrejų Makarevičių.
Asmeninė nuotr.
SUSITIKIMAS: Virgiui Stakėnui labai brangus šią vasarą įvykęs visos šeimos susitikimas, kuomet iš Amerikos grįžus dukrai su šeima buvo proga kartu pabūti, nusifotografuoti keturioms Stakėnų kartoms.