Naujausios
Vaikystės svajonė nenuplaukė
Simonas Jackus – laivo mechaniko padėjėjas. Plaukioja dvejus metus. Šypsosi paklaustas, kuo svajojo būti užaugęs: ištesėjo vaikystėje seneliui duotą pažadą, kad bus jūreivis.
21-erių šiaulietis savo pasirinkimu niekada nesuabejojo. Na, nebent tais momentais, kai po kelių mėnesių jūroje išsiilgsta Lietuvos. Arba kai atsisveikindamas apkabina mamą.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Jūreivis augo, augo ir užaugo
Simono tėvų bute Šiauliuose ir šiandien išrikiuota gausybė vaikystėje sukonstruotų laivų modeliukų. Vaikinas sako, kad visi namuose atsiradę konstruktoriai bematant virsdavo dideliais ar mažais laiviukais, žvejybiniais laivais ir keltais.
Meškuičiuose (Šiaulių rajonas) pas senelius tada berniukas irgi gyveno mintimis apie laivus ir jūrą. Taigi senelis, pasiteiravęs, ką iš medžio sumeistrauti anūkui, iš anksto žinojo atsakymą: laivą.
Paleidęs medinuką į greta sodybos esantį vandens telkinį, Simonas prisimena sėdėdavęs ant kranto nenuleisdamas nuo jo akių ir svarstydavęs, kodėl laiviukas nenuskęsta ir kaip laikosi ant vandens.
Jūrininko specialybės pasirinkimas Šiauliuose ne toks įprastas, kaip, sakysime, pajūryje. Tad iš S. Jackaus planų draugai tada tik šaipėsi, esą vaikinas fantazuoja.
Tačiau tos, draugų žodžiais, fantazijos apie jūrą, laivus ir jų mechanizmus, augant vaikinui neišaugo iš jo minčių. Baigęs 12 klasių Simonas nė nesvarstė, kur toliau: nuvežė dokumentus tiesiai į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą ir įstojo į laivo mechaniko specialybę.
Pirmas stresas
Po metų studijų – pirma praktika jūroje 140-ies metrų ilgio ir 20 metrų pločio krovininiu laivu iš Gdansko (Lenkija) į Švediją ir iš Švedijos į Egiptą.
Iki šiol Simonui įstrigęs atsiminimas – laivo didybė. Pirmos praktikos metu tuomet 19-metis vaikinas Šiaurės jūroje žiemą patyrė ir pirmosios audros siaubą. Bangavimas buvo aštuoni balai, bangų aukštis – apie dešimt metrų.
„Buvo siaubinga: skraidė indai, mes skraidėm iš lovų. Akimirką net pagalvojau, kad ta kelionė paskutinė“, – dabar jau su šypsena pirmo darbinio reiso įspūdžius prisimena šiaulietis.
Po poros mėnesių kelionės laivu sugrįžęs į namus Šiauliuose, pailsėjo dvi savaites, o tada – keturis mėnesius trukęs reisas.
Pirmoje savo darbovietėje, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ S. Jackus dirba iki šiol.
Užmojai ir pavojai
Nors per dvejus metus nuplaukta tūkstančiai jūrmylių ir ne kartą švartuotasi ne tik Europos, bet ir Afrikos šalių, Meksikos, Argentinos, kitų Amerikos žemynui priklausančių šalių krantuose, vienodų reisų jūrininkams nebūna.
Anot pašnekovo, prieš įplaukiant į JAV uostą 18-20 žmonių įgula pasitreniruoja pratybose paskelbdami signalą SOS. Tai tam, kad Lietuvos jūreivius tikrindama Amerikos pakrantės sargyba įsitikintų, jog įgula sugeba išsigelbėti vandenyne. Jei šio egzamino nepavyktų išlaikyti, laivas gali būti laikinai sulaikytas, o jūreiviai priversti mokytis.
Pasitaiko ir asmeninių pavojų. S. Jackus vienoje iš kelionių buvo persivertęs per laivo bortą ir tik laimingo atsitiktinumo dėka, darbinio drabužio petnešai užsikabinus už laivo borto, neįkrito į vandenį. Prisimena, tą dieną virino turėklus. Laivas staiga pasviro, jūreivis neišlaikė pusiausvyros ir vertėsi per bortą. Subėgę vyrai ištraukė.
Laive, sako Simonas, auksinė taisyklė – visi už vieną ir vienas už visus.
Ir jūrų piratai, anot vaikino, tikrai egzistuoja. Buvo ties Afrikos krantais, kai jie, priplaukę kateriais maždaug 20 jūrmylių nuo kranto, bandė patekti į laivą. Jei patektų, iš didelio skurdo įsibrovėliai vagia viską: elektros lemputes, marškinėlius, batus.
Afrikos šalyse žvalgyba aplink laivą vykdoma kiaurą parą, budi visi jūreiviai iš eilės.
Lūpose – Lietuvos vardas
„Raguvą“, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ priklausantį laivą, Simonas vadina antrais namais: variklio skyrių jau žino kone atmintinai, o kajutė, kurioje praleidžia mėnesius, taip pat tapusi sava.
Vėlai vakare išėjęs į denį mėgsta pasigrožėti gamtovaizdžiu: vandeniu ir besileidžiančia saule. Kai kada užmeta ir meškerę (be jos nė į vieną kelionę). Ko tik nepakliuvę ant jūreivio kabliuko! Įspūdingiausi Simonui maždaug dviejų sprindžių rykliukai, kurie nukabinti noriai grįžta į vandenį.
Ką jau kalbėti apie pastebėtą aligatorių, banginį, delfinus, kurie šokinėdami palydi Lietuvos laivą į jūrą.
Tačiau kalbėdamas apie kelionių metu patirtus įspūdžius, vaikinas neužmiršta pridurti apie pasauliui jūreivių vežamą žinią apie Lietuvą.
„Būnant toli nuo namų, toks išdidumas sakyti, kad esi lietuvis!“ – sako šiaulietis.
Ten, už tūkstančių kilometrų, kitame žemyne, Lietuvos vardo žmonės nežino. Iš jūreivių sužinoję, kiek žmonių gyvena Lietuvoje, afrikiečiai tik pečiais trauko.
Užsibuvę jūroje, jūreiviai, pasak Simono, pastebimai vis dažniau ir tarpusavyje kalbasi apie Lietuvą, apie jos gamtą, o lygumų vaizdai prieš akis stovi. Kalbasi ir apie šeimas, kurios, kiekvienas tiki, laukia. Bet gyvenime būna visko...
„Man Lietuvoje gražiausia, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog esu lietuvis. Dvejojantiems reikėtų pabūti Afrikoje, kur, prisišvartavus laivui, pamatai vaikus, stovinčius su ištiestomis rankomis ir prašančius maisto...“ – sako jaunas jūreivis.
Pažadas grįžti
Anot S. Jackaus, grįžus po plaukiojimų, prireikia kelių savaičių, kol pavyksta įeiti į kitokį, žemės, ritmą. Būna, kad atsibunda naktį ir bando išgirsti jūros ošimą, arba stebisi, kad laivas nesupa. Kol susigaudo, kad miega namuose.
Simonas sako, kad pailsėjus jūra ima keistai traukti.
Kaskart prieš kelionę apkabindamas ašarojančią mamą, jaunas vyras būtinai pažada jai grįžti.
„Jūroje daug pavojų: ir techninių, ir stichijos. Jūrininko darbas sunkus ir rizikingas, tačiau labai įdomus, užgrūdinantis. Ir mano karjeros – tik pradžia“, – sako krovininio Lietuvos kompanijos laivo, gabenančio maždaug 16-os tūkstančių tonų anglių, trąšų, kavos ir kitokį krovinį, mechaniko padėjėjas. Jis juokiasi draugams įrodęs, kad gyvenime įmanoma viskas, reikia tik norėti, tad pataria neatsisakyti vaikystės svajonių, nes pirmas pasirinkimas būnantis teisingiausias.
Simonui įstrigę tiesioginio vadovo pasakyti žodžiai: „Padarysi klaidą, kentėsime visi. Neduokdie, padarysi tokią klaidą, kad reiks palikti laivą...“
Plaukiodamas dvejus metus S. Jackus sako radęs atsakymą ir į nuo vaikystės ramybės jam nedavusį klausimą, kaipgi tas laivas laikosi ant vandens.
„Laivas tarsi stovi, nes po savimi suspaudžia tiek vandens, kiek pats sveria“, – šypsosi šiaulietis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MINTYS: Vasarą pailsėjęs, rudeniop Simonas ketina vėl išplaukti. Tačiau mintimis į laivą sugrįžta jau dabar.
PASIRINKIMAS: Šiaulietį Simoną Jackų pakvietė jūra. Profesiniu pasirinkimu vaikinas niekada nesudvejojo.
Asmeninės nuotr.
NAMAI: Laivas – jūreivio namai. Jais dalijasi keliolikos žmonių įgula. Aplinkui – Šiaurės Atlanto vandenynas.
LAIVAS: Kasdienės Simono Jackaus pareigos – laivo techninė priežiūra ir remontas. Nuotraukoje – pagrindinio variklio viršutinė dalis.
AKIMIRKA: Susitikimas su afrikiete. Trumpa akimirka sausumoje.