Naujausios
Vienatvė skurde ir baimėje
Šiaulietis Pranas Tamošaitis baigia aštuntą gyvenimo dešimtį. Sako esantis vienišas, nors turi dukrą ir sūnų. Švelniai glosto savo šunį Reksą, vienintelį ištikimą draugą.
Labiausiai Pranas bijo ne chuliganų, kurie išbarškino visus jo namo langų stiklus. Baiminasi, kad numirusio jo niekas neras, nes niekas net neieškos. Gyvenimo saulėlydis – baimėje, be pinigų ir be žmonių.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Kaimynų nerimas
Į Šiauliuose esančią Tiesos gatvę žurnalistus pakvietė P. Tamošaičio kaimynai. Jie pasakojo apie vienišą, skurde ir baimėje gyvenantį senolį.
Į gyvenamąjį namą, kuriame kažkada gyveno su šeima – žmona, dukra ir sūnumi – sodybos šeimininkas, pasak kaimynų, beveik neužeina.
Prieš kelerius metus chuliganai išdaužė visus langus, lindo į vidų, išgąsdino. Nuo tada P. Tamošaitis glaudžiasi ūkio pastate.
Kaimynė Danutė vienišam senoliui dovanojo drabužių, kartais nuneša maisto. Lauknešėlį, pašaukusi vardu, moteris sodybos šeimininkui paduoda per vielinę tvorą.
Kiti kaimynai duonos, dešros ar pyrago gabaliuką palieka prie vartų.
Anksti iš ryto kaimynai dažnai pastebi P. Tamošaitį grįžtantį į namus su pilnu karučiu, kuriame sukrautas kalnas popierinių pakuočių arba žabarų – vienintelės atsargos pašildyti patalpą.
Kartais Pranas į namus eina su maišeliu, iš kurio išlindę keli batonai – maistas dviem ar trims savaitėms.
Geranoriški kaimynai viliasi, gal atsirastų koks geradaris, kuris garbaus amžiaus skurdžiai gyvenantį sodybos šeimininką sušelptų bent malkomis.
Prano tvirtovė
P. Tamošaičio gyvenamasis namas Tiesos gatvėje iš toli šviečia langų kiaurymėmis – stiklai likę tik kiemo pusėje, nuo gatvės – viskas išdaužyta. Kai kurias kiaurymes šeimininkas užkalė polietileno plėvele, bet ir ji prakirsta greičiausiai akmens.
P. Tamošaitis pasilenkęs dirba malkine paverstoje seno sunkvežimio priekaboje – rikiuoja greičiausiai ryte surinktus žabarus. Pakviestas pasikalbėti vyras kopėčiomis nusileidžia ant žemės ir per daržiuką iš lėto ateina prie tvoros.
Neklausia, kas tokie ir apie ką pokalbis. Sako ruošiantis žiemai atsargas: popieriaus pakuočių gauna iš netoli namų esančios parduotuvės, nukritusias šakas ir lapus kelis kartus per savaitę susirenka parkelyje.
Pasikalbėti P. Tamošaitis kviečia į sodybos kiemą. Sunkiai jam sekasi atkelti vartus. Bandydamas atkabinti ant jų viršaus užkeltą metalinį strypą šeimininkas pasiteisina, jog neseniai pasityčioti iš jo sugalvoję piktavaliai žmonės išvertė dalį tvoros. Tada saugodamasis jis ir pritaisė metalo strypą.
Keršto baimė stipresnė už skriaudą
P. Tamošaitis sako niekada nesiskundęs nei dėl daužomų stiklų, nei dėl tyčiojimosi ar įžeidinėjimų bei replikų, kurių nepagaili pro šalį einantys paaugliai, o kartais ir suaugusieji.
Nesiguodė niekam ir tada, kai į jį patį paleistas akmuo prakirto smilkinį. Pranas pakelia ranką ir parodo sumušimo vietą – skaudėjo ilgai, kraujavo. Tačiau tylėjo – labiau už viską jis bijo keršto.
Ant jį sužalojusių paauglių Pranas nesibarė, tačiau po šio incidento persikėlė gyventi į kieme paskubomis iš medžio atliekų sukaltą būdelę – užuovėją su siauručiu tarpeliu įeiti. Langelį įstatė taip, kad matytųsi kiemo vartai.
Taip – dėl saugumo: jei kas patektų į sodybą ir padegtų jo užuovėją, kaip kartą jam grasino vienas vyras, senolis dar spėtų išbėgti į lauką.
„Viską iš manęs nori atimti, viską, – lyg tarp kitko sako P. Tamošaitis. – Bet nė už ką neparduosiu sodybos.“
Anot šeimininko, visų jo bauginimų užuomazga esanti sodybos teritorija, kurios kai kas gviešiasi.
Skurdi kasdienybė
Tačiau dabar Pranas rodo savo namus: lovą, kuri iš tiesų net nepanaši į lovą, apgriuvusią krosnį. Elektros nėra – vakare įsižiebia žvakigalį. Vakaroja abu su Reksu – šuo girdi kiekvieną šnaresį.
Vyro kasdienis maistas – cukruje pamirkytas batonas. To paties duoda ir geriausiam savo draugui Reksui.
Batonų dažniausiai nusiperka porai savaičių, parsinešęs surikiuoja viename iš belangio namo kambarių – skersvėjuotoje patalpoje jie greitai džiūsta ir nepelija.
Kartais nusiperka gabalėlį pigiausios dešros, kartais maišelį kruopų – šios gėrybės ant skurdaus stalo retenybė.
Ankstesniais metais užsiaugindavo dar ir bulvių, tačiau šiemet sudygo tik keli kelmai.
Vienas ir vienišas
Sodybos kieme skardžiai skalija šeimininko keturkojis – nepripažįsta mūsų. Pasilenkęs P. Tamošaitis meiliai pakaso šuniui paausį – sako be jo, savo Rekso, nieko daugiau neturi.
Prano žmona, vaikų darželio vedėja, mirė prieš keliasdešimt metų. Nuo tada jis gyvena vienas. Su dukra ir sūnumi seniai nebendrauja. Kada ir kodėl nutrūko artimiausių žmonių ryšys, nekalba – kelis kartus pakartoja „taip atsitiko“.
Vyro akys praskaidrėja tik išsikalbėjus apie darbingiausius metus – armijoje buvo visų gerbiamas radiotechnikas, keliasdešimt metų Šiauliuose dirbo vairuotoju. Geri laikai buvo – daug pažįstamų, visi gerbė, norėjo bendrauti.
Dabar į Prano sodybą seni pažįstami užsuka tik kartą kitą – jie ir sušelpia.
Šiaulietis sako negaunantis pensijos. Kodėl? Jis apie tai nutyli.
Ko labiausiai trūksta senam žmogui? Ne buitinius nepriteklius senolis mini – labiausiai pasiilgo bendravimo.
Tačiau gyventi į valdiškus namus niekada neis – iki mirties liks sodyboje, kurią kadaise savo rankomis pastatė.
Atsisveikindamas šeimininkas ištiesia ranką, o akyse ašaros – labiausiai už viską bijo, kad mirusio jo niekas neras.
Jono TAMULIO nuotr.
DRAUGAS: Ištikimiausias senolio draugas – šuo Reksas.
ILGESYS: Pranas Tamošaitis sako labiausiai pasiilgęs bendravimo su žmonėmis.
TAIKINYS: Gyvenamojo namo langai jau kelerius metus be stiklų – jie, anot šeimininko, tapę chuliganų taikiniu.
NAMAI: Būdelė, kurioje glaudžiasi baimės kaustomas senolis, tapusi jo namais.