Naujausios
Vienkiemyje viena, bet ne vieniša
Šio vienkiemio šeimininkė turi tiek pomėgių, kad nėra kada nuobodžiauti. Ji tapo ant šilko ir paveikslus, piešia ant stiklo, fotografuoja, teleskopu stebi dangų, rašo eilėraščius, domisi savojo krašto praeitimi ir vis gražina sodybą.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Medžius palaidojo tarybinis ūkis
Vienkiemyje šalia Žarėnų (Šiaulių rajonas), kuris mena jos tėvų ir senelių žingsnius, Laima Steponavičienė gyvena viena.
Čia kadaise buvo vien pelkės. Žemė čia buvo prasta, taigi ir pigi – Laimos senelis, turėjęs tris hektarus, tarpukariu dar tiek pat jos nusipirko už ožką.
Prie namo, senelio pastatyto 1928 metais, Laima pasirūpino pastatyti priestatą. Senojo namo stogą kai keitė, sijos dar buvo puikiai išsilaikiusios, anot šeimininkės, net skambėjo. O juk jas senelis buvo ėmęs jau naudotas, iš kažkokio ūkininko tvarto.
Nors namas ir atnaujintas, padidintas, bet vis tiek jaučiasi senojo namo dvasia.
Tėvukas čia buvo pasodinęs beržų alėją, bet ją apie 1987-uosius sunaikino melioratoriai. L. Steponavičienė, tada dirbusi vaikų darželyje Žarėnuose, Žarėnų Latvelių tarybinio ūkio direktoriaus prašė: palikit tuos beržus. Direktorius atsakė, kad nepasirašysiąs ant melioracijos projekto, kol jie stovės.
Galingais traktoriais išstumdė žemę, padarė duobes, į jas suvertė medžius, žemę sulygino. Taip palaidojo ir alėją, ir netoliese augusį miškelį. Laima, grįžusi iš darbo, rado nepaliestus tik kelis mažus berželius.
Čia – jos namai. Ir žvėrelius, paukščius, kurie čia – nereti svečiai, savais ji vadina.
Penkios gervės dar neseniai į sodybą ateidavo, paklykaudavo. Dabar jau po vieną vaikšto – antrosios pusės, matyt, lizduose ant kiaušinių tupi.
Genys vis atskrenda ir darbuojasi – antai medyje jo iškalta skylė. Čia yra kurtinių, pelėdų ir kitokių paukščių. Lapės ateina. Voveraitės. Kriaušės drevėje bitės gyvena. Žiemą jos iššalė, bet iki Joninių, žinoma, naujos pareis. Visada pareina.
Darbai eksponuojami parodose
Čia – jos vienkiemis. Širdžiai mielas kampelis. Na ir kas, kad keliuką į sodybą žiemą užpusto – išbrisi, bet neišvažiuosi. Vienatvė neslegia, liūdėti nėra kada. Ir tuo metų laiku daug veiklos ji susigalvoja tyliuose savo namuose.
Devynerius metus Šakynos kultūros centre dirbusią renginių organizatore, dėl etatų mažinimo prieš metus ją atleido iš darbo. Dabar daugiau laiko randasi jos didžiausiam pastarojo meto pomėgiui – tapybai ant šilko.
Šilko tapybos darbų internete prisižiūrėdavo. Jie jai patiko. Kai dukterėčia rengė šios tapybos diplominį darbą, nusprendė ir pati pabandyti.
Kai darė pirmąjį darbą, daugiausiai vargo dėl fono. Jau manė, kad nepavyks. Antrasis pavyko jau geriau, trečiasis – ir visai gerai.
„Kantrybės tai reikia šiame darbe, o kadangi esu žemaitė – jos man užtenka“, – sako L. Steponavičienė.
Kai kurias šios kūrybos paslaptis teko atradinėti pačiai. Paprašė patarimo vienos ant šilko tapančios moteriškės. Ši atšovė: „Kaip aš atradau tą techniką, taip atrask ir tu“.
Visokiausių paslapčių turi kiekvienas, ėmęsis šio meno. Juk šiame darbe reikia ne tik dažų. Praverčia net druska ir cukrus.
Dirbti galima tik šviesiu paros metu. Kartą vieną šaliką reikėjo rytą išvežti į Hanoverį, todėl vakare jį Laima skubėjo elektros šviesoje pabaigti. Rytą pamačiusi, ką padariusi, ji išsigando – visai kitokios spalvos.
Žinantys L. Steponavičienės kūrybą, dažniausiai kreipiasi, kai prireikia kam nors ką nors padovanoti. Jie žino, kad šilkinis šalikas su jame išrašytu vardu tos, kuriai dovanojama, ją tikrai pradžiugins.
Laimos tapybos ant šilko darbų šiemet buvo eksponuojama Šiaulių rajono, po to – ir Šiaulių krašto tautodailės parodoje.
L. Steponavičienė sako, kad tapyba ant šilko – brangus užsiėmimas: perki ir šilką, ir dažus, ir kontūrus (kontūrai – dažai, naudojami besiliejantiems šilko dažams sulaikyti, – red. past.).
Gamtos žmogus
Piešti Laima mėgsta nuo vaikystės. Piešdavo ant popieriaus lapų. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį ėmėsi tapybos. Pirmasis paveikslas – „Žiema“ – kabo ant kambario sienos.
Savo kūrinių paskelbia internete. Kartą aukštosios mokyklos dėstytojas jai pasiūlė stoti neakivaizdžiai studijuoti meną. Deja, jau vien studijų kainos stabdo tokią mintį.
Ji dirbanti savo malonumui, ir tiek. Ir atranda vis naujas meno rūšis.
Specialiais dažais piešia ant stiklinių butelių. Jie praverčia rengiantiems vestuves ar krikštynas.
Dabar Laima ruošiasi užsiimti dekupažu. Reikiamų medžiagų jau nusipirko.
L. Steponavičienės paveiksluose – gamtos vaizdai, tapybos ant šilko ir kituose darbeliuose – gėlės, stilizuota augmenija. „Aš – gamtos žmogus“, – sako ji.
Meilė gamtai išreiškiama dar vienu potraukiu – fotografijai.
Jos nuotraukose – sodyba žiemą. O čia jos stirniukas miške. Bet jau iššaudė brakonieriai jos stirnas. Čia – jos žirgas, kurį parsivežė jau gaištantį, nevaikštantį, ir atgaivino. Dabar jis Papilėje.
Vis nueina Laima į mišką ir fotografuoja. Rudenį atvykę jos vaikai prisirenka pilnus krepšius baravykų, o ji aplink grybus sukasi su fotoaparatu rankose.
Matyt, žemės grožybių Laimai jau nebepakanka – ji mėgsta priglusti prie teleskopo okuliaro ir žvalgytis po dangų: „Draugės domisi žvaigždėmis artistais, o mano žvaigždės – aukštai“.
Viskas – ir gamta, visa visata, ir žmonės, ir tai, kas slypi savoje širdyje, atsispindi Laimos Steponavičienės eilėraščiuose. Jos kūrybos paskelbta Šiaulių rajono literatų kūrybos almanache „Širdim uždegsiu žalią beržo ugnį“. Ji labai nori išleisti savo eilėraščių knygą.
Mintys veda į praeitį
L. Steponavičienė linksta ir į kraštotyrą. Domisi savojo krašto praeitimi.
Jos vienintelė sodyba – tai Viliočių kaimas, kaimynų – jau Modlina. Keistas, nelietuviškai skambantis pavadinimas. Mama Laimai sakė, kad čia nuo senų laikų buvęs pono Liutiko kumetynas.
Dar toliau yra sodyba Mernastis. O senas namas Žarėnuose – Brazilija. Iš kur atklydo tokie pavadinimai? Yra daug įdomaus – reikėtų pasikapstyti.
Žarėnų bibliotekininkė Danutė Valančiuvienė į L. Steponavičienės sodybą atsiveda vaikų. Prieš Kūčias visi drauge daro sėmeninę druską, prieš Velykas mokė kiaušinius marginti vašku. Vaikai neretai prasitaria, kad namuose tai nebedaroma. O norisi, kad tradicijos būtų išsaugomos, jų laikomasi.
Atšilus orams jau mažiau kambaryje beužsibūnama. Jau kovo mėnesį atgimsta noras sukišti rankas į žemę. Tvarkyti aplinką, prižiūrėti gėlynus Laimai – didelis malonumas. Ji sako, jog gal kam Šanel kvepalai patinka, o jai mieliausias – žemės kvapas.
Patinka akmuo, molis, medis – jie geriausiai tinką sodybai puošti. Nors išdegusiame durpyne rastą iš žemės išlindusią eglės šaknį tris dienas kasė, bet vis dėlto išsikasė ir parsivežė. O parsigabenti bet ką nėra sudėtinga: Laima turi traktoriuką T-25 ir traktorininko pažymėjimą.
„Aš nemėgstu miesto. Negalėčiau mieste gyventi. Galiu nuvažiuoti, į renginius nueiti, pusę dienos pabūti, bet ne daugiau. Pavargstu. Man per mažai erdvės, per daug žmonių“, – sako L. Steponavičienė.
Autoriaus nuotr.
TĖVIŠKĖ: Kruopščiai tvarkoma sodyba vasarą akį traukia gėlynais ir netikėtais akcentais.
TELESKOPAS: Laimai Steponavičienei ypač įdomu po dangų žvalgytis, kai krinta žvaigždės.
POMĖGIS: Laima Steponavičienė sako, kad tapyba ant šilko – įdomus, bet brangus užsiėmimas.
SPALVOS: Tapyti Laima Steponavičienė pradėjo maždaug prieš dešimt metų.
KŪRINYS: Laimos Steponavičienės paveiksluose – kaimo vaizdai.
STIKLAS: Tapyti ant stiklinių daiktų – dar vienas pomėgis.
RELIKVIJA: Prisiminimus žadina tėvo kontrabosas, netikėtai sugrįžęs į šiuos namus