Naujausios
Nepaprasti paprastų žmonių gyvenimai
Vieno gyvenimo kronikos
Vita MORKŪNIENĖ
Šiaulietis Steponas Ventas gyvena dideliu ir maloniu rūpesčiu – ruošiasi savo gyvenimo devyniasdešimtmečiui. Tiesa, jubiliejus bus už pusmečio, tad rūpestis kai kam galėtų pasirodyti per ankstyvas.
Steponui taip neatrodo: jis visą gyvenimą viską iš anksto apgalvodavo, sprendimus priimdavo ir darbus dirbo atsakingai. Be to, jau keletą metų gyvena vienas, laiko nestokoja, tad ir varsto mintimis prabėgusius metus.
Šiaulietis nuo gimimo
Steponas Ventas tikras šiaulietis – tikresnių nebūna. Kaip gimė čia 1923 metais, kaip įleido šaknis, taip ir liko visam gyvenimui. Su keleto metų pertrauka, kai mokėsi Vilniuje, bet ir ten mintys sukosi apie savąjį miestą – sudėtingo likimo, griautą karų ir vėl atkakliai kilusį iš pelenų.
„Mano jaunystė ir aktyvaus gyvenimo laikotarpis buvo praėjęs XX amžius. (...) Mano tėvai 1922 m. grįžo iš Šiaurės Kazachstano, Petropavlovsko miesto į Šiaulius. Tėvas ten tarnavo caro kariuomenėje.
Reikia prisiminti, kad elektrą, radiją, telefoną tuomet turėjo tik vienas kitas turtingas žmogus. Nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, asfalto. Miesto gatvės buvo grįstos apvaliais, netašytais akmenimis. Gal buvo keli automobiliai. Nebuvo gatvių apšvietimo.“
Taip Steponas Ventas rašo savo gyvenimo kronikoje, kurios yra du pilnutėliai tomai ir kurią papildo, tikslina iki šios dienos.
Ankstyvos vaikystės įspūdžiai gyvi tarsi atgiję seno albumo atvirukai. Pirmoji vieta, kurią atsimena Šiauliuose – Basanavičiaus gatvė. Čia gyveno žydo Novickio, turėjusio malūną ir lentpjūvę, namo rūsyje.
Tėvas dirbo lentpjūvėje. Atsimena visad smaluotą kaimyną mechaniką Karolį ir jo sūnų, ateidavusį kūrenti „pečiaus“, kuris užsukdavo malūno garo katilą.
Vaikiškos pramogos buvo negudrios ir nebrangios, bet prisimena jas su malonumu. Dabartinės ligoninės vietoje buvo „Paroda“, taip tuomet šiauliečiai vadino atitvertą plotą, kuriame būdavo rengiamos žemės ūkio parodos. Įspūdingame mediniame paviljone su penkiakampiu bokštu ūkininkai eksponavo užaugintas daržoves, mėsos ir pieno produktus, o lauke – gražiausius užaugintus paukščius, galvijus.
Uždarbiauti pradėjo visai vaikas: vakarais nešiodavo dienraštį „Lietuvos žinios“, gaudavo už tai po 14 litų per mėnesį, miesto parke pardavinėjo teniso kamuoliukus, vasaromis su tėvu dirbo lentpjūvėje.
Vaikystėje prijunko prie vandens. Susirinkdavo būrelis berniukų ir traukdavo prie Vijolės upelio, kur vaikų maudynėms buvo įrengtas specialus tvenkinukas. Čia išmoko gerai plaukti.
Vanduo taip traukė, kad nepajėgė atsiplėšti nuo jo visą gyvenimą.
Didžioji svajonė – elektra
Steponas Ventas apie savo gyvenimą nori pasakoti nuosekliai, vis dėlto po netikėtos pauzės taria: „Žinote, nepasakiau jums paties svarbiausio – esu svajotojas...“
1938 metais Steponas pradėjo mokytis Šiaulių amatų mokykloje ką tik pradėjusiame veikti elektrotechnikos skyriuje.
Tai buvo pirma didžioji jo svajonė: elektra reiškė progresą, galimybę dalyvauti svarbiuose darbuose ir procesuose.
Paskui svajojo įsidarbinti baigiamoje statyti Rėkyvos elektrinėje. Išsipildė: priėmė budėtoju prie aukštos įtampos skydų. Tą dieną iš miegų pažadintas prisimintų – buvo 1941 metų liepos aštuntoji.
Nors į darbą kasdien dviračiu tekdavo sukarti po 15 kilometrų, nors žiemą tą dviratį per pusnis tekdavo nešti ant pečių, nors dirbti tekdavo ir naktimis, nesigailėjo.
Vandens Bangų Raižytojas
Rėkyvos elektrinė stovėjo ant ežero kranto, ežere matydavo buriuotojus, tarp kurių buvo ir Stepono vienmetis Olegas Truchanas, vėliau tapęs garsiu buriuotoju ir keliautoju.
Steponas svajojo ir pats kada nors turėti tokį laivelį. To malonumo jau buvo paragavęs: bendraklasio pažįstamas kartkartėm leisdavo savo laivu paplaukioti po Talkšą.
Rėkyvoje, prie elektrinės stovėjo didelė burinė valtis. Su ja ne tik plaukiojo, bet ir skendo, užėjus netikėtai audrai. Tąsyk bijojo, vėliau laikė tai savotišku krikštu.
Buvo pati jaunystė ir pats karas, sugebėjęs sugriauti miestus, bet neįstengęs sustabdyti gyvenimo. Iš tų metų likęs vienas itin šviesus ir romantiškas prisiminimas.
1942-ieji. Gyveno tuomet Tilžės gatvėje, Steponui buvo devyniolika. Tame pačiame kieme gyveno mergaitė, vardu Onutė, trimis metais jaunesnė už jį.
Steponas sodindavo ją ant dviračio rėmo ir lėkdavo prie Rėkyvos, maudytis. Steponas vadino Onutę Šokančia Liepsna, Onutė jį – Vandens Bangų Raižytoju, nes Steponas buvo puikus plaukikas.
Nuo tų dienų prabėgo 60 metų, o tas slapyvardis galioja ir šiandien. VBR – taip Steponas pasirašo visus savo raštus ir raštelius, dienoraščio įrašus, pastabas stalo kalendoriuje.
Tos trys raidės puikuojasi ir ant 85-erių metų jubiliejaus proga parašyto laiško artimiesiems, matyt, jos išliks ir ant kito laiško, žyminčio jau devynių dešimčių metų ribą.
Vandens Bangų Raižytojas – tie žodžiai įprasmina ir Stepono būdą, idealus, gyvenimo principus. Gyvenime jam neretai bures teko kreipti prieš vėją.
Karas
1943 metų pradžioje Steponas Ventas buvo perkeltas į Šiaulių elektros tinklus, planavimo ir statistikos skyriaus viršininko pavaduotoju, netrukus ir viršininku.
O Šiaulius toliau krėtė karas. Stepono kronikose gausu liudijimų apie šį laikotarpį.
„Vokiečiai pradėjo gaudyti 1919–1924 metais gimusius vyrus, man teko keletą savaičių slapstytis nuo kariuomenės.
1944 metų liepos 19, 20 ir 21 dienomis rusų bombonešiai masiškai bombardavo Šiaulius. Miestą pavertė griuvėsiais. Per kiekvieną bombardavimą bėgdavome iš namų į užmiestį. Visur buvo pilna bėgančių , išsigandusių žmonių.
Po trečios nakties bombardavimo nebeišlaikė nervai, aš, brolis ir motina išėjom toliau nuo miesto. Ėjom visą dieną, vėlai vakare, jau už Kurtuvėnų priglaudė vienas ūkininkas. Čia būdami, matėme bėgančių vokiečių būrį, o po dviejų dienų užėjo sovietų kariuomenė.
Atgal į Šiaulius grįžome irgi pėsti. Pakelėse gulėjo nušauti vokiečių kareiviai ir karininkai.
(...) Vieną 1944 metų rugsėjo rytą visi elektros tinklų darbuotojai buvome išrikiuoti kieme. Mums įteikė kastuvus, ir rusų kapitonas nuvedė už 8 kilometrų nuo Kužių miestelio kasti apkasų. Einant plentu, virš galvų švilpė kulkos, pamiškėje matėme vokiečių tankus, mus keliskart apšaudė“
Grįžes nuo apkasų, ilgai ieškojo namiškių, kurie buvo prisiglaudę sugriauto namo rūsyje netoli geležinkelio stoties. Miestui vėl grėsė bombardavimas, dabar jau vokiečių. Žmonės vėl bėgo iš miesto, ir Steponas su namiškiais taip pat. Šįkart į Šeduvos pusę. Po dviejų savaičių grįžtant į Šiaulius, buvo sunkiai sužalota mama. Jau ir taip sunkus gyvenimas tapo sunkiai pakeliamas. Trūko maisto, parduotuvės buvo sugriautos. Nuo visiško bado gelbėjo mamos išsaugotas maišas druskos – su ūkininkais mainydavo ją į duoną ir lašinius.
Virš miesto nesiliovė griaudusi fronto kanonada: užskrisdavo vokiečių lėktuvai, šaudė rusų zenitinės patrankos.
Steponas prisimena, kaip nelaukdami karo pabaigos, elektros tinklų darbuotojai ėmėsi atstatinėti elektros ūkį, sekmadieniais valė pastatų griuvėsius ir vežė juos už miesto. Suprato, kad karas baigsis, o gyvenimas eis toliau.
Tuose griuvėsiuose ryškėjo nauja svajonė: „Noriu mokytis, taip galėsiu nuveikti daugiau.“ Steponui buvo 21-eri.
Iki diplomo – keturios šaltos žiemos
1945-ųjų rudenį Steponas išvažiavo į Vilnių. Čia, studijuojant Politechnikumo elektrotechnikos skyriuje, prabėgo ketveri alkani, vargani metai. Vilnius buvo išsekintas karo, netekęs daug žmonių.
„Su draugu apsistojome tuščiame bute miesto centre – tokių buvo daug. Nebuvo elektros, nebuvo vandens, nebuvo malkų arbatai išsivirti. Maistą – duoną ir kruopas – pirkdavome pagal korteles. Viskas sunormuota gramais. Bet blogiausia – tai šaltos žiemos. Nusipirkau šiaudų čiužiniui, užsiklodavau paltu, bet nuo šalčio jis neapgindavo. Taip visas keturias žiemas: rankų pirštai sutindavo ir tapdavo dvigubai storesni, skaudėjo sąnarius. Namuose, prieš sėsdamas prie brėžinių, turėdavau apibėgti kelis kvartalus, kad nors kiek sušilčiau. Trūko maisto, pradėjau rūkyti...“
Tokį gyvenimą galėjo ištverti tik jaunas, atkaklus žmogus, Steponas kaip tik toks ir buvo.
Technikume įkūrė radio technikos būrelį, buvo vienas iš Lietuvos centrinio radijo klubo įkūrėjų, su savo sukonstruotais radijo prietaisais dalyvaudavo šio klubo kasmet rengiamose parodose.
Politechnikume Steponas buvo tarp pirmųjų, netgi pretendavo į „raudoną“ diplomą, bet jo prireikė komjaunimo sekretoriui.
Tai, kad buvo jo vertas, Steponas įrodė kitaip – savo diplominiu darbu. Projektavo naujus Šiaulių miesto elektros tiekimo įrengimus – aukštos įtampos pastotes ir paskirstymo tinklus – atsižvelgdamas į penkerių metų miesto plėtros perspektyvą.
Dienų neužteko – dirbdavo ir naktimis. Skaičiavimo technikos nebuvo, galėjo pasikliauti tik logaritmine liniuote ir mediniais skaitytuvais.
Darbą vertinusi komisija Steponą gyrė, sakė, kad tokį projektą paprastai atlieka grupė specialistų.
Antrieji namai
Diplomuotas elektrotechnikas 1949 metais sugrįžo į Šiaulius. Metus padirbėjo Rėkyvos elektrinėje, po to jį perkėlė į Šiaulius organizuoti aukštos įtampos elektrotechnikos laboratorijos.
Pradėjo nuo nulio. Nuo kelionių į Rygą ieškoti būtiniausių įrengimų iki savomis rankomis sukonstruotų įrengimų. Elektros poreikis buvo didžiulis, darbo – per akis, namo dažniausiai parsirasdavo tik su tamsa. Tačiau nė karto nesudejavo ir nesiskundė – tai buvo išsvajotas darbas.
Laboratorija augo, vienu metu joje dirbo per 30 žmonių. Steponas šios tarnybos viršininku buvo nei daug, nei mažai – 45 metus.
„Iš viso išdirbau energetikos sistemoje 55 metus, nuo 1941 iki 1996 m. – atėjau 18- os, išėjau 73-ejų. Galiu tvirtinti, kad savo gyvenimą pašvenčiau Lietuvos energetikos puoselėjimui.“
Į klausimą, kokia buvo jo pirmoji diena išėjus į pensiją, Steponas atsako, nežinojęs, ką daryti, juk darbas jam tikrai buvo antrieji namai.
Visą gyvenimą traukė prie vėjo
Visą gyvenimą Steponą traukė prie vėjo ir vandens. Vaikystėje patirti įspūdžiai ir jaunystėje gautas „krikštas“ buvo tokie tikri, kad negalėjo likti vien prisiminimais. Tačiau šio išsipildymo Steponui teko laukti ilgiausiai.
Pirmąją baidarę įsigijo jau subrendęs, šeimą sukūręs vyras – tai buvo dvivietė baidarė „Saliut“. Padarė jai dvi bures, pritaikė plaukti prieš vėją ir jautėsi beveik laimingas. Iki visiškos laimės jam trūko tik jachtos.
Pasidirbo ją pats – kokios jam reikėjo ir apie kokią svajojo. Ant vandens pralėkdavo visi savaitgaliai ir visos atostogos. Buriavo vienas ir su bendraminčiais, išmaišė ne tik Rėkyvą, bet ir visus gražiausius Lietuvos ežerus, upes.
Paskutinė įsimintina Stepono Vento kelionė įvyko 1979 metais aplink Kuršių marias. Jau su kita komanda – su sūnumi Vygantu ir jo draugais.
Dabar keliauja jau prisiminimų takais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KELIONĖ: Ant sienos – brangus prisiminimas: kelionės Kuršių mariomis 1979 metų rugpjūtį žemėlapis.
ISTORIJA: Steponas Ventas, tikras šiaulietis, miesto ir savo šeimos istoriją išguldė gyvenimo kronikose.