Naujausios
Menas į namus
Šiandien daugelis dalykų, užsakytų internetu, atkeliauja tiesiai į namus. Šiuos procesus ypač paskatino COVID-19 pandemija, o pastaruoju metu ir karantinas.
Kelmėje kasmet organizuojama šventė „Bičiulystės muzika“, skirta Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai paminėti. Šiemet dėl pandemijos šventės nebuvo galima organizuoti.
Su mūzomis iki šiol draugaujanti kelmiškė senjorė Jadvyga Gaupšienė, padedama meno mėgėjų kolektyvų, Kultūros centro direktoriaus Arno Arlausko, jo pavaduotojos Angelės Jovaišaitės, redaktorės Ritos Ščiglinskienės, meno vadovės genutės Ačienės ir IT specialisto Justino Drapanausko kelmiškiams ir iš Kelmės išvykusiems emigrantams į namus atsiuntė valandą mėgėjų meno – koncertą „Bičiulystės muzika“. Jame Kelmės rajono kolektyvų dainos, šokiai. Gimtinė ne tik apdainuojama, koncertas papildomas jos vaizdais.
„Dėl karantino po pasaulį išsibarstę emigrantai net per Kalėdas ir Naujuosius Metus negali grįžti į Lietuvą, gimtuosius namus, tad tegu pasidžiaugs gimtine ir pažįstamais veidais bent per nuotolį, – savo sumanymą aiškina ponia Jadvyga. – Šis koncertas mums ir toli gyvenantiems kelmiškių vaikams tegu bus tarsi paguoda, tarsi priminimas, kad netrukus viskas pasibaigs, grėsmės išnyks. O kol kas privalome gyventi pagal aplinkybių diktuojamą scenarijų, tad paieškokime „YouTube“ kanale „Bičiulystės muzikos“.
„Mūzos“ draugijos įkūrėja pasakoja, jog koncerte daug prasmingų dainų apie gimtąją Kelmę, apie gyvenimo prasmę. Ji viliasi, jog koncerto turinys sukels klausytojams ir žiūrovams teigiamų emocijų. Tai savotiška koronaviruso prevencija.
Pandemijos sąlygomis sudėlioti valandos koncertą nebuvo lengva. Meno mėgėjai filmavosi atskiromis grupelėmis. Panaudoti anksčiau nufilmuoti kūriniai.
Kultūrai reikia vartotojo
Visą darbingo amžiaus tarpsnį J. Gaupšienė praleido aktyviai dalyvaudama kultūroje. Tad ir tapusi senjore, tęsia panašų gyvenimą. Tik šis sidabrinis amžiaus tarpsnis – dar gražesnis, laisvesnis. Nes nebereikia rengti įvairių biurokratinių raštų, dokumentų. Galima veikti tik tai, kas teikia malonumą.
„Dabar „atlyginimą“ man moka „Sodra“ ir jo visiškai pakanka. Kaip ir anksčiau, mane supa daugybė aktyvių kultūra besidominčių žmonių, kurie noriai įsijungia ir į draugijos veiklą“, – apie šiandieninį savo gyvenimą pasakoja ponia Jadvyga.
Pagrindinis draugijos tikslas – ugdyti visuomenės aktyvumą, plėtoti meno mėgėjų veiklą ir siekti kuo daugiau gyventojų įtraukti į meninę saviraišką.
Be mėgėjų meno, draugija rūpinasi ir profesionalaus meno pristatymu Kelmės visuomenei. Kadangi Kelmėje ne visuomet pasitaiko galimybių matyti profesionalų meną, organizuojamos išvykos.
„Ne kartą esame pabuvoję Vilniaus, Rygos operos ir baleto teatruose, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, Šiaulių kultūros centre rengiamuose koncertuose, Šiaulių, Panevėžio arenose, Šiaulių dramos teatre ir kitose mūsų šalies ir užsienio kultūros įstaigose. Vyresniojo amžiaus žmonės domisi krašto istorija, kultūrinais objektais, todėl noriai dalyvauja įvairiose ekskursijose. Praėjusią vasarą vykome į Latviją, aplankėme Daugpilį, Agluoną, Kristaus kalną ir kitus objektus. Kelmiškiai mielai keliauja. Penkiasdešimties vietų autobusas kaip mat užsipildo“, – džiaugiasi J. Gaupšienė.
Kūrėjos dvasia neišskrido
Pradinių klasių mokytojos išsilavinimą turinti, vėliau į lietuvių kalbos mokytojas persikvalifikavusi ponia Jadvyga yra parašiusi ir išleidusi tris eilėraščių knygas: „Gyvenimo spalvos“, „Žemės keleivis“ ir „365 meilės dienos“, be to, sudariusi knygą „Dvidešimt penktoji liaudies meno šventė“.
Tačiau šiuo metu plunksnos nesiima. Nebėra potraukio rašyti. Mieliau klausosi kitų literatų kūrybos. „Buvo toks gyvenimo tarpsnis, kai visu sunkumu užgriuvo staigūs pokyčiai, kai turėjau daug skaudulių. Išsiliedavau kurdama. Iš kūrybos sėmiausi tvirtybės. Dabar praėjo tas laikas. Gyvenu savo aukso amžių, kai užtenka ir veiksmo, ir ramybės, ir vienumos, ir artimųjų dėmesio. Kai galiu rinktis ko šią ar kitą minutę noriu ir gyventi taip, kaip noriu.“
Tačiau tai nereiškia, kad moteris visiškai atsisakė kūrybos. Kūrėjos dvasia niekur neišskrido. Galbūt ji sklando netoliese ir laukia savo valandos, kai kas nors paprašo sukurti sveikinimą arba kalbą šventei, kai pačiai reikia pasiruošti renginiui ir apgalvoti, ką ir kaip sakys.
Galiausiai „Mūzos“ draugijoje yra daug kuriančių ir savo kūrybą pristatančių literatų. Draugija bendradarbiauja su rajono literatų klubu „Vieversys“, dalyvauja knygų pristatymuose, poezijos skaitymuose ir kituose literatūriniuose renginiuose.
Meno mėgėjų draugija „Mūza“ skatina gyventojus dalyvauti kūrybinėje veikloje ir savo gretose turi įvairaus žanro menininkų. Prisijungdami prie kitų organizacijų veiklos, pagal galimybes ir reikalingumą padeda jiems. Šiais ir ankstesniais metais „Mūza“ aktyviai prisidėjo prie Kelmės miesto VVG organizuojamo kasmetinio Vandens festivalio.
Meno mėgėjai įtraukiami į valstybinių švenčių bei atmintinų datų minėjimus ir šventes. Aktyviai kuria programas ir dalyvauja jų pristatymuose, bendradarbiauja su kitų rajonų meno mylėtojais ir puoselėtojais.
Kultūros ir meno aktyvistai yra įtraukiami į meninį procesą bei kūrybinę veiklą dalyvaudami profesionalaus meno pristatymuose, jubiliejinėse šventėse, įvairiose parodose, literatūriniuose renginiuose ir kt.
Jau tradicija tapo kasmet turiningai ir įdomiai palydėti praėjusius metus ir sutikti Naujuosius. Kuriant įvairius personažus, skaitant sveikinimus, pateikiant linkėjimus, tokiose šventėse kiekvienam yra sudaromos galimybės pasireikšti. Besiruošdami tokiam renginiui, draugijos nariai gali išnaudoti visas savo kūrybines galias: gebėjimus dainuoti, deklamuoti, vaidinti, kurti įvairių personažų kaukes.
Gyvenimas dar pasiūlo džiaugsmo
Ponios Jadvygos veikla įrodo, jog ir senjoro gyvenimas kasdien lyg vitaminų tabletę pasiūlo tavąją taurę džiaugsmo. Belieka ją tik pastebėti ir išgerti.
– Daugelis vyresnio amžiaus žmonių dejuoja, kad sunku pragyventi, kad yra užmiršti ir apleisti. Ar Jūs to nejaučiate?
– Kol esu sveika, savo proto, nedepresiška, be lėtinių ligų, nieko panašaus nejaučiu. Pensijos visiškai užtenka pragyvenimui. Moku taupiai, racionaliai gyventi.
Aplink mane būriuojasi tie patys žmonės, kurie ir anksčiau būriavosi. Pasenome visi kartu. Ir atrodo, jog visa Kelmė sensta drauge su manimi. Galbūt netrukus ir kitus panašaus amžiaus žmones pakeis jaunesni. Gal kada nors ir aš taip pasijausiu. Ir dabar „Mūzos“ draugijoje dalyvauja vyresnio amžiaus žmonės. Jauniems nesugebėčiau vadovauti. Jiems turi vadovauti jauni. Jų kiti poreikiai, kitoks meninis skonis.
– Aktyvi visuomeninė veikla užima daug laiko. Ar užtenka laiko poilsiui, pabūti vienumoje?
– Užima laiko. Reikia iki smulkmenų apgalvoti kiekvieną renginį, kiekvieną maršrutą, jei kur nors išvykstame. Šiandien žmonės nori kokybės. Negalima dirbti bet kaip.
Bet užtenka laiko ir sau. Iki pandemijos vasaromis labai daug keliaudavau. Išmaišiau visą Europą. Jei noriu vienumos, galiu sau leisti užsidaryti namuose kelioms dienoms ir neatsakyti nė į telefono skambučius. Juk jau nebedirbu už atlyginimą.
Kartais neriu į mišką. Visiškai viena. Uogauju. Grybauju. Grožiuosi medžiais.
Galiausiai labai džiaugiuosi savo namais. Gyvenu bute, bet tuo pačiu tarsi kaime. Kieme garažas. Žemės gabalas, kur auga mano pasodintos obelys ir kiti vaismedžiai. Žolynas, ant kurio gali išsitiesti prieš saulę. Daržas, kur auga daržovės ir vaistažolės.
Tik keli kaimynai, su kuriais gerai sutariame. Aplinka, kurioje gyvenu, mane įkvepia gerai jaustis.
