Naujausios
Visos dienos padvelkia moliu
Alė Ušinskienė iš Šiaulių į Naisius atsikėlė, kūrybai tikėdamasi geresnių sąlygų. Įsikūrusi kaime, bet darbuodamasi vienoje Šiaulių įmonėje, laisvu laiku ji imasi keramikos. Lipdo iš molio, vyksta į muges. Daugiau kaip prieš dešimt metų tapusi Tautodailininkų sąjungos nare, lyg ir suradusį savąjį kūrybos stilių, ji vis tiek dar mokosi iš kitų bei savęs.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Didžiausias rūpestis
Alė Ušinskienė, po darbo iš Šiaulių grįžusi į savo namus – į Naisius, jau galės vėl imtis širdžiai mielo darbo. Jos sugedusią keramikos dirbinių degimo krosnį elektrikas jau sutvarkė.
Jau galima ruoštis kovo pradžioje, kaip ir kasmet, Vilniuje vyksiančiai Kaziuko mugei. Be to, negalėjo dalyvauti Kuršėnuose atidarytoje Šiaulių rajono tautodailės parodoje. Dar tikisi, ją aplenkdama, savo darbų pateikti regioninei parodai, kuri bus rengiama Šiauliuose. Reikia skubėti.
Kol degimo krosnis stovėjo sugedusi, ji negalėjo lipdyti. Žinoma, gaminių prisidaryti gali, bet, anot ponios Alės, „neturi kur iškepti“. Galėtum juk vežti į Kuršėnus, kur yra pažįstamų keramikų, pasinaudoti jų krosnimis, bet kol nuveši, gaminiai gali ir sudužti.
Šiemet ji liko nenuvažiavusi ir į mugę Sartuose. Iki šiol širdį maudžia: o kaip ten būtų sekęsi?
Būsimoji Kaziuko mugė dabar – didžiausias jos rūpestis. Gauti vietas joje kiekvienais metais tampa vis sudėtingiau, bet negali nevažiuoti. Dažniausiai, ką nuveži – viską parduodi.
Pinigėliai visada praverčia. Be to, susitinki su pažįstamais keramikais. Ir pirkėjai, ankstesnėje Kaziuko mugėje jos gaminių įsigiję, ir po metų suranda, kad dar ko nors nusipirktų. Kartu ir pasakoja, kaip sekasi kepti, troškinti jos padarytais indais.
„Smagu, kad žmonės sugrįžta. Patys įvertina, ką nusipirkę, ir rekomenduoja kitiems“, – sako A. Ušinskienė.
Įgyjama naujų žinių
Daug A. Ušinskienės gaminių saugomi sudėti į dėžutes. Galima pasidžiaugti ir jais, laikomais kambaryje. Įvairiems poreikiams skirtų indų, molinių rakandų tautodailininkė apsčiai turi ir virtuvėje. Nusilipdo pati – nereikia parduotuvėje ieškoti.
Dabar ketina pasidaryti pašto dėžutę. Molinę. Norisi, kad nebūtų tokia, kaip visų.
A. Ušinskienė – iš tų molio meistrų, kurie siekia savo kūryboje išlaikyti tautos tradicijas. Žmonėms ypač patinka jos puodynės, papuoštos paukščiukais.
Tautodailininkė domisi senoviniais kad ir audimo, drožimo raštais – juos esą galima pritaikyti ir keramikoje. A. Ušinskienė mena keramikos veteranės kuršėniškės Virgilijos Silvestros Šufinskienės įspėjimą savo darbe naudoti tik keramikai skirtus raštus – reikia tęsti liaudies tradiciją.
Apskritai, literatūra šia tema jai labai įdomi. Antai, Trakuose tarp senų knygų, kuriomis buvo prekiaujama, ji aptiko Meno akademijos studentams skirtą leidinį apie kryždirbystę. Ją pradžiugino ši knyga, kurioje – daugybė raštų.
Daug žinių įgyjama Kuršėnuose organizuojamuose seminaruose, kuriuose susitinkama ir su seniai pažįstamais kitais keramikais, iš kurių taip pat yra ko pasimokyti.
„Visi tie raštai – lietuviški. Širdis apsąla – galėčiau sėdėti ir sėdėti prie tų raštų. Aišku, ir pasikopijuoji, paskui žiūri, kur tiktų – ar ant lėkštės, ar ant kokio dubens“, – A. Ušinskienė neslepia grožio kūrimo paslapčių.
Dirba keramikos įmonėje
Širdžiai mielos kūrybos A. Ušinskienė gali imtis tik pavakarę grįžusi po tiesioginio darbo dienos arba savaitgaliais. Nors su moliu ji dirba ir keramikos įmonėje Šiauliuose.
Dailininkė pagal jai pateiktas bažnyčių, kitų pastatų nuotraukas padaro iškarpas, išlieja formas. A. Ušinskienė ir kitos darbuotojos pagal jas iš molio turi padaryti įvairiose Europos valstybėse garsius sumažintus plonasienius pastatus. Gaminiai yra išvežami vokiečiams, švedams, suomiams, lenkams... Daugiausiai taikomasi į turistus.
A. Ušinskienę jau seniai traukė keramika. Draugės siūlymu, įsidarbino Šiauliuose. Tikėjosi, jog teks dekoruoti, bet iš pradžių turėjo išmokti nuvalyti puodynę, gaminiams prilipdyti ąseles. Ir tai jai labai patiko. Susipažino su liejimo technologija.
Kai išėjo iš darbo, galvojo imtis lipdyti. Tuo metu išpopuliarėjo suvenyrų mada. Jų ėmėsi ir ji, pradėjo važinėti po muges. O pamačius, ką sugeba kiti keramikai, jau buvo sunku imtis kitokio amato.
Dar gyvendama Šiauliuose, pradėjo daryti visokiausius smulkius dalykėlius, anot A. Ušinskienės, „baibokus“. Vis dėlto norėjosi imtis ko nors didesnio. Bet bute nei dirbtuvių įsirengsi, nėra ir trifazės elektros srovės. Todėl iš Šiaulių 2002-aisiais atsikėlė į Naisius. Iš čia važinėja jau į kitą darbovietę Šiauliuose.
Polinkį lėmė genai
Kūryba Alę paviliojo gal ir neatsitiktinai. Ji jau nuo mažens mėgo piešti – ir dabar yra išsaugojusi tapybos reikmenis. Lankydavosi parodose.
Jos tėvelis, kad ir elektriku dirbdamas, visą gyvenimą tapė. Tėvelio sesuo Elena Adomaitienė, gyvenanti Akmenėje, – plačiai žinoma tautodailininkė, tapytoja. Matyt, genai lėmė ir Alės pomėgį.
A. Ušinskienė lipdo iš molio. Ji apgailestauja dar neišmokusi žiesti. Tikisi, kad išmokti – dar ne vėlu. Pernai jau buvo sau pasižadėjusi, kad išmoks, bet negalėjo dalyvauti šiam darbui skirtame seminare.
Autoriaus nuotr.
KERAMIKĖ: Alė Ušinskienė nemažai savo darbų saugo namuose.
SUVENYRAI: Tautodailininkė yra nulipdžiusi daug smulkių gaminių.
BUITIS: Virtuvėje praverčia pačios daryti darbeliai.
VIRTUVĖ: Keramikė padaro daug įvairių buityje naudojamų gaminių.
PASTATAI: Ant sienos kabinami kūriniai primena įvairių šalių architektūrą.
SARGAI: Seniai daryti katinai kieme laukia pavasario.