Žirgais iki Baltijos jūros

Žirgais iki Baltijos jūros

„Savaitę laiko dalyvausiu žygyje, josiu žirgu iš Kurtuvėnų į Palangą!“ – entuziastingai gerą žinią pranešė į vieną radijo stotį paskambinusi Kurtuvėnų regioniniame parke dirbanti reindžerė Inga Adomėlytė. Tuo metu ji kaip tik keliavo namo patikrinusi specialiai parengtą maršrutą, kuriuo teks joti. Šešios dienos ant balno, apie 220 kilometrų ir Lietuvos gamtos romantika.

Simona PUŽAITĖ

simona@skrastas.lt

Pagrindiniai jojikai – užsieniečiai

Šešių dienų žygis žirgais iš Kurtuvėnų į Palangą – viena iš įdomiausių Kurtuvėnų regioninio parko siūlomų pramogų. Taip skatinamas žirginis turizmas, suteikiama proga pamatyti saugomas teritorijas. Maršrutas vingiuoja per Kurtuvėnų, Varnių, Salantų, netoli Pajūrio regioninių parkų.

Per metus į tokį žygį išvykstama vos keletą kartų. Beveik visi, sumanantys pakeliauti po Lietuvą žirgais, užsieniečiai.

Pasak Kurtuvėnų regioninio parko Rekreacijos skyriaus vedėjos Linos Kinčinienės, užsienio šalyse jojimo tradicijos gilesnės, yra daugiau patyrusių raitelių.

Iki Palangos nuo Kurtuvėnų – apie 220 km, žygio metu kasdien tenka įveikti apie 30–40 kilometrų  ne tik lygia danga, bet ir pakalnėmis, miškais, bristi per upes. Reikia mokėti joti įvairiais aliūrais – arklio judėjimo rūšimi (žingine, risčia, šuoliavimu ir kita).

Pasitaiko ir lietuvių, besiteiraujančių dėl žygio žirgais prie jūros. Pirmiausia pasidomima jų jojimo patirtimi, pasiūloma išbandyti keleto valandų ar dienos pasijodinėjimą, patikrinti savo sugebėjimus. Lietuvių žirgų mėgėjų  kompanijos panašias keliones kartais susiorganizuoja individualiai.

„Lietuviai, nors daug ko ir nematę savo šalyje, bet sako – gyvenu čia, viską žinau, neįdomu. Užsieniečiams yra atrakcija pamatyti apylinkes, kraštovaizdį, sužinoti kažką naujo“, – svarstė I. Adomėlytė.

Maršruto derinimas su vietiniais

Į ilgą žygį žirgais išvyksta nedidelė, iki 8 žmonių, kompanija, lydima dviejų patyrusių vadovų. Su šveicarų grupe gegužę pirmą kartą vyko reindžerė I. Adomėlytė.

22-ejų mergina jodinėja nuo antros klasės. Prieš pusantrų metų nutraukė sportinę jojimo karjerą.

„Stengiausi nuo žirgų atsiriboti, pailsėti, bet nepavyko“, – šypteli ji.

Nors yra parengtas preliminarus maršrutas, kaskart pasiruošiant žygiui jis iš naujo patikrinamas. „Viskas pradedama nuo nulio. Trasą reikia pravažiuoti, kad vėliau atsimintum, kur vėliau reikės joti, išsimatuoti. Yra tokių vietų, kurių nepravažiuosi ir  džipu. Tenka pasivaikščioti pėsčiomis arba atkarpą palikti nežiniai“, – pasakojo žygio vadovė.

Maršruto vaizdas keičiasi, jis veikiamas sezono ypatybių. Daug kur yra privačios žemės, pievos, kuriose laikomi gyvuliai. Atjosi, o pieva aptverta elektriniu piemeniu. Kur toliau?

Tenka bendrauti su vietiniais gyventojais, prašyti jų leidimo joti per privačias valdas. Ūkininkai dažniausiai geranoriškai leidžia, kol teritorijoje negano karvių. Girdžių bendruomenė net nutarė savo sūrių šventę derinti prie rugpjūčio mėnesio žygio, kad būtų abipusė atrakcija.

Mama rūpinasi žygeiviais

Mama – taip L. Kinčinienę vadina žygeiviai. Visos kelionės metu ji tarsi angelas sargas lydi keliautojus.

Automobiliu veža reikiamą žirgų inventorių, žmonių daiktus nuo vaistinėlės iki šiltų drabužių, rūpinasi maitinimu, nakvyne. Prireikus pasako padrąsinimo žodį. Kol žygeiviai atjoja iki suplanuoto taško, Lina jau būna pastačiusi laikinus žirgų aptvarus.

Ilgus atstumus keliauti tinkami tik specialiai paruošti, ištvermingi žirgai. Kelionėje svarbus žirgo ir raitelio psichologinis ryšys.

Kurtuvėnų regioniniame parke dirbantis treneris vos per penkias minutes nustato, koks žirgas tinkamiausias konkrečiam žmogui.

„Būna moterys, vyrai, skiriasi svorio kategorijos, jojimo lygis, kontaktas su gyvūnu – vienas grubesnis, kitas atsargesnis... Žirgai, kaip ir žmonės, pagal tai padarome duetą, kuris daugiau mažiau dera viso žygio metu“, – pasakojo I. Adomėlytė.

Žygyje svarbiausia – ne greitai nujoti atitinkamą atstumą, bet susipažinti su nematyta vietove.

„Galime palakstyti savo šalyje, o čia nenorime skubėti“, – sako keleiviai. Kasdien ant balno praleidžiama apie 8-9 valandas.

Nakvynė priklauso nuo žmonių poreikių: jie apsistoja palapinėse arba kaimo turizmo sodybose, viešbučiuose. Dažnai žirgų ir žmonių nakvynė nesutampa, todėl tenka rasti aukso vidurį.

Žirgų būryje visada yra žemaitukų veislės žirgų. Kelionėje su šveicarais jojo pora žemaitukų, kurie dalyvavo garsiajame ištvermės žygyje iki Juodosios jūros. Raiteliai pakylėti, kai joja žemaitukais Žemaitijoje.

Keliautojams įdomus sovietmetis

Ingai įdomiausia atkarpa nuo Užvenčio iki Lopaičių už Varnių, su gausiausiu lankytinų objektų skaičiumi: daug ežerų, piliakalnių.

„Jojom pro šlapynę, kurioje klykavo besiporuojančios gervės“, – epizodą prisiminė mergina.

Kadangi Šveicarija – kalnuotas kraštas, šveicarų grupei žavingiausios – vietiniams įprastos Lietuvos lygumos, nes galėjo matyti tolimą horizontą. Gamta – pagrindinis emocijų šaltinis, tačiau tiek pat svarbus kultūros pažinimas.

Keliautojams iš užsienio įdomus sovietmečio palikimas. „Jiems įdomūs istoriniai dalykai, daug klausinėja. Mato skirtumus tarp sovietmečio ir dabartinio laiko. Jojant pro ūkininkus šalia matome ir senų traktorių, ir naujausios technikos, įsigytos už ES paramos lėšas“, – pasakojo I. Adomėlytė.

Žirgais pro šalį jojanti grupė keliautojų daugeliui vietinių – džiuginantis susitikimas. Žmonės mojuoja per langą, noriai kalbina, pasakoja apie savo vietovę, sodyboje ne tik pagirdo žirgus, bet ir raitelius vaišina arbata, sausainiais.

Žmonės myli gamtą ir žirgus

Pasak L. Kinčinienės, žygyje dalyvaujantys žmonės myli gamtą ir žirgus, todėl svarbiausia ne patogumai, o pati kelionė, noras pasiekti jūrą.

Inga kosteli. Persišaldymas – netyčinių maudynių Minijoje pasekmė. Brendant per upę žygio vadovė pastebėjo, jog pametė pavaržas. Šoko į ledinį vandenį jų gaudyti.

Žygį gegužę keliautojai pradėjo su liūtimi. Vos po poros valandų nuo pradžios prasidėjo viesulas, linko medžių viršūnės, pylė lietus.

„Galvojom, kur mes čia papuolėm! Po pietų pradėję joti vėl gavome dušą, tik šįkart su ledukais“, – šyptelėjo I. Adomėlytė. Tačiau pacituoja klasiką – blogo oro nėra, tik bloga apranga.

Kiekvienas žygis – interpretacija, o ne šablonas. Negalima numatyti, kur miške iššoks zuikis, ar žirgas užsispirs ir nelips į vandenį, todėl teks daryti penkiolikos kilometrų lanką. Tuomet skambinama Mamai Linai ir raportuojama – planas pasikeitė.

„Žirgai tinkami ne tik sportui, bet ir kelionėms tokiu romantišku būdu kaip senovėje. Galima įsivaizduoti, kaip keliaudavo mūsų protėviai, gabendavo paštą“, – kalbėjo L. Kinčinienė. Ji viliasi, jog greit užaugs lietuvių karta, kuri norės dalyvauti tokiuose žygiuose.

Linos KINČINIENĖS nuotr.

ŽYGIS: Vadovaujami reindžerės Ingos Adomėlytės (priekyje) šveicarų keliautojai žirgais šešias dienas iš Kurtuvėnų jojo į Palangą.

MARŠRUTAS: Keliaujant žirgais nuo Kurtuvėnų iki Palangos  kasdien tenka įveikti apie 30–40 kilometrų ne tik lygia danga, bet ir pakalnėmis, miškais, bristi per upes.

POŽIŪRIS: Pasak Kurtuvėnų regioninio parko Rekreacijos skyriaus vedėjos Linos Kinčinienės, žygyje dalyvaujantys žmonės myli gamtą ir žirgus, todėl jiems svarbiausia ne patogumai, o kelionė.

PASIRUOŠIMAS: Prieš žygį reindžerė Inga Adomėlytė ne tik paruošia žirgus, bet iš anksto patikrina maršrutą. Kiekvienas žygis – interpretacija, o ne šablonas.

SUSTOJIMAS: Per šešias kelionės dienas žygeiviai susibičiuliauja, papasakoja vienas kitam apie savo gyvenimą, dalijasi patirtimi.