Zita Kelmickaitė – nuo tradicijų iki karstų

Zi­ta Kel­mic­kai­tė – nuo tra­di­ci­jų iki kars­tų

Nuo mė­sos iki kars­tų, nuo Aukš­tai­ti­jos kai­mo iki Aust­ra­li­jos did­mies­čio, nuo te­le­vi­zi­jos už­ku­li­sių iki et­nog­ra­fi­jos iš­sau­go­ji­mo – mar­gas te­mas su­si­ti­ki­me su gau­siai su­si­rin­ku­siais šiau­lie­čiais ap­ta­rė et­no­mu­zi­ko­lo­gė, te­le­vi­zi­jos, ra­di­jo lai­dų ir ren­gi­nių ve­dė­ja doc. Zi­ta Kel­mic­kai­tė.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Įsi­min­ti­niau­sias su­si­ti­ki­mas

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Bib­liog­ra­fi­jos-in­for­ma­ci­jos sky­riaus sa­lė sau­sa­kim­ša – Z. Kel­mic­kai­tės cha­riz­ma trau­kia. Ji kaip kun­ku­liuo­jan­tis vul­ka­nas sprag­si ir vie­ną po ki­tos pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas.

„Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, koks yra įdo­mus mū­sų Lie­tu­vos žmo­nių gy­ve­ni­mas! Kar­tais jie to­kie įdo­mūs, kad aš ne­su­gal­vo­čiau to­kio siu­že­to, jei rei­kė­tų ro­ma­ną ra­šy­ti“, – pa­ti­ki­na Z. Kel­mic­kai­tė.

Fil­muo­ti vie­ną iš sa­vo te­le­vi­zi­jos lai­dų ji nu­vy­ko į Aukš­tai­ti­jos kai­mą, kur pa­gal re­ko­men­da­ci­jas žmo­nės na­muo­se tu­ri daug se­no­vi­nių daik­tų. 80-me­tis pa­šne­ko­vas ap­ro­do sa­vo val­das, o jo žmo­na vis kart­kar­tėm pa­si­guo­džia, kad gy­ve­ni­me vis pa­že­min­ta bu­vo.

„Nu­sis­te­bė­jau ir už­klau­siau, ko­dėl. Ji sa­ko: aš mer­gos vai­kas bu­vau, mes sep­ty­ni mer­gos vai­kai... „Net pri­tū­piau! Anais lai­kais!“ – emo­cin­gai pa­sa­ko­ja Zi­ta.

Paaiš­kė­ja, kad še­ši vai­kai bu­vo nuo vie­no vy­ro, o pa­sku­ti­nio­ji – nuo ki­to. Ver­tė­si šei­ma sun­kiai. Vai­kai ma­ty­da­vo, kaip žmo­nės val­go viš­tie­ną, o skū­re­lę nu­me­ta ir sva­jo­jo, kad jiems ati­duo­tų. Ma­ma ne­leis­da­vo im­ti, sa­ky­da­vo ap­siei­ti su tuo, kas na­mie.

Kas jos tė­vas mo­te­ris ne­ži­no­jo, nes ma­ma apie tai pri­si­pa­ži­no tik pri­bu­vė­jai prieš gim­dy­mą – ji gra­si­no­si ne­priim­ti gim­dy­mo, jei ne­pa­sa­kys. Ki­ti še­ši vai­kai bu­vo nuo kai­my­no.

Ar suau­gu­si pa­ti nie­ko ma­mos ne­klau­sė? „Ma­ma pa­sa­kė, kad ne­gar­bin­ga apie tai kal­bė­ti...“ – pri­si­pa­ži­no mo­te­ris. „Kas da­bar taip pa­sa­ky­tų? Įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek tuo me­tu bu­vo gar­bin­gu­mo, žmo­nių su­pra­ti­mo“, – ža­vė­jo­si Z. Kel­mic­kai­tė. Šis su­si­ti­ki­mas per­nai jai bu­vo vie­nas la­biau­siai įsi­mi­nu­sių.

Čia pat pri­du­ria, Aukš­tai­ti­jai esan­ti šiek tiek sko­lin­ga – vis į Dzū­ki­ją ar Že­mai­ti­ją va­žiuo­ja. Į Su­val­ki­ją la­bai re­tai, nes ten su­dė­tin­giau žmo­nes pra­kal­bin­ti: „Dzū­ke­lis at­si­duo­da iš­kart – cakt ir vis­kas! O su­val­kie­tis, vai­ke­li, ni­kaip! Vi­sa­da pa­gal­vos, ar ge­rai at­ro­do, ką pa­sa­kys kai­my­nai, jei pa­kal­bės, o kai pra­de­da pa­sa­ko­ti nuo Ado­mo ir Ie­vos...“

Te­le­vi­zi­jos dar­bo už­ku­li­siai

Z. Kel­mic­kai­tė at­sklei­dė te­le­vi­zi­jos dar­bo už­ku­li­sius – mon­ta­vi­mo niuan­sus, vaiz­do svar­bą. Lai­dų ve­dė­ja nie­ka­da ne­ga­li pa­ro­dy­ti žmo­gaus ne­gra­žaus, vi­sus sty­ran­čius plau­kus su­žiū­ri. Kar­tą vie­na mo­te­ris pri­myg­ti­nai no­rė­jo sė­dė­ti bū­tent taip, o ne ki­taip, o ant jos skruos­to – di­džiu­lė kar­pa.

„Kai ji šo­nu at­si­suks – jos kar­pa bus pen­kis kar­tus di­des­nė ir vi­sa ek­ra­ne. Įkal­bi­nė­ju ją pa­si­suk­ti į ki­tą pu­sę, o ji vis tiek ne. Kaip man jai da­bar pa­sa­ky­ti, kad dėl tos kar­pos?“ – keb­lią si­tua­ci­ją pri­si­mi­nė Z. Kel­mic­kai­tė. To­kiais at­ve­jais ten­ka im­tis su­bti­lios dip­lo­ma­ti­jos. „Te­le­vi­zi­jo­je vis­kas pen­kis kar­tus di­di­na­si. Tai yra di­džiu­lė iliu­zi­ja, di­džio­ji ap­gau­lė, – pri­du­ria. – Kuo bjau­riau, tuo ryš­kiau ma­to­si.“

Ren­giant re­por­ta­žą itin svar­bus vi­sos ko­man­dos su­si­klau­sy­mas ir su­si­kal­bė­ji­mas – skir­tin­gi žmo­nės tą pa­čią si­tua­ci­ją, vaiz­dą ma­to ki­taip. Vi­suo­met esi pri­klau­so­mas nuo ki­to.

Kar­tą stu­den­tė pa­sa­ko­jo, ko­kia jai svar­bi et­no­mu­zi­ko­lo­gi­ja. „Ji čia, šir­dy“, – ran­kos mos­tu pri­glaus­da­ma prie krū­ti­nės, su­stip­ri­na pa­sa­ky­mą. Žur­na­lis­tė Z. Kel­mic­kai­tė min­ty­se jau ap­si­džiau­gia, ma­ty­da­ma ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą: „Va, taip ir pa­baig­siu lai­dą!“

Par­si­ve­žu­si fil­muo­tą me­džia­gą žiū­ri – ka­dan­gi bu­vo jau­nas ope­ra­to­rius, stu­den­tė jau­na pa­na, tai ope­ra­to­rius mer­gi­ną iki pu­sės nu­fil­ma­vo, vei­dą ak­cen­ta­vo, o no­ri­mo ran­kos mos­to – nė­ra.

„Ten­ka įvai­riai su­ktis iš si­tua­ci­jų, kol žmo­gų pra­ra­ki, kol jis ta­vi­mi pa­ti­ki. Kar­tais daug kar­tų ap­si­mes­ti, kad ga­lė­tum jam įtai­giai pa­sa­ky­ti, jis ne­bi­jo­tų, bū­tų nuo­šir­dus“, – dar­bo niuan­sus at­sklei­džia žur­na­lis­tė.

Ži­no pi­ni­go kai­ną

Bend­ra­vi­mas su už­sie­nio ša­ly­se gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais Z. Kel­mic­kai­tei su­tei­kė ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti po­žiū­rių skir­tu­mus. „Jie ži­no pi­ni­go kai­ną“, – sa­ko.

Pa­vyz­džiui, Ame­ri­ko­je da­rė in­ter­viu su mo­ky­to­ju, tris­de­šimt­me­čiu vai­ki­nu, dir­ban­čiu atei­ti­nin­kų sto­vyk­lo­se. Kel­tis 7 ry­te, gul­tis tik 23.30, vi­są die­ną pri­žiū­rė­ti di­de­les vai­kų gru­pes, per sa­vai­tę mo­ka tik 100 do­le­rių.

„Aš be­veik ga­ran­tuo­ta, ką jis at­sa­kys – dėl lie­tu­vy­bės. Nė vel­nio. Jis sa­ko, pir­miau­sia – drau­gai vi­so­je Ame­ri­ko­je. Tai la­bai di­de­lis da­ly­kas – jei kur nu­va­žiuo­ji, ne­mo­ka­mai pas juos ga­li ap­si­sto­ti. Dir­bant atei­ti­nin­kų sto­vyk­lo­se tris sa­vai­tes su­si­tau­po – na­mie ne­kai­nuo­ja švie­sa, van­duo, val­gy­ti ne­rei­kia ga­min­tis. O iš pir­mo žvilgs­nio mums at­ro­do, kad nie­kas nie­ko ne­skai­čiuo­ja“, – pa­sa­ko­ja Z. Kel­mic­kai­tė.

Ji pa­ste­bi, jog Ame­ri­ko­je pa­šne­ko­vai gy­ve­na ne dėl vai­kų, anū­kų, bet sau – iš to lie­tu­viai ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti. „Kar­tą va­žiuo­jant tro­lei­bu­su priė­jęs vy­ras dėl to­kios pro­pa­gan­dos per te­le­vi­zi­ją man pa­sa­kė pa­sta­bą“, – juo­kia­si lai­dų ve­dė­ja.

„Pas mus vi­si de­juo­ja, kad nėr pi­ni­gų!“ – pa­žymi Z. Kel­mic­kai­tė. Ka­na­do­je ji su­si­dū­rė su si­tua­ci­ja, kaip pi­ni­gų pra­si­ma­ny­ti. Vie­tos bend­ruo­me­nės sen­jo­rai sa­va­no­riau­ja skirs­ty­da­mi daik­tus, ku­riuos kaip ne­be­rei­ka­lin­gus vi­si su­ne­ša. Ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu iš daik­tų spor­to sa­lė­je su­ren­gia­mas tur­ge­lis, ku­ria­me ga­li­ma įsi­gy­ti nuo pu­sės bu­te­liu­ko kve­pa­lų iki su­rū­di­ju­sių vi­nių, pa­veiks­lo, dvi­ra­čio ar mu­zi­ki­nės dė­žu­tės. Taip bend­ruo­me­nė už­si­dir­ba.

Mė­sa ir kars­tas

Aust­ra­li­jo­je bend­rau­jant su te­nykš­čiais pen­si­nio am­žiaus žmo­nė­mis žur­na­lis­tei įsi­mi­nė jų pra­gma­tiš­ku­mas – jie gy­ve­na ra­miai su­ra­šę tes­ta­men­tą, ži­no­da­mi, kam jų tur­tas ati­teks po mir­ties, ko­kie gie­dotojai tu­rės bū­ti, ko­kios šeimininkės ga­mins mais­tą.

„Ko­dėl lie­tu­viai bi­jo kal­bė­ti apie mir­tį?“ – svars­tė Z. Kel­mic­kai­tė. Pri­si­mi­nė si­tua­ci­ją, kuo­met kar­tą tur­gu­je pir­ko ga­ba­liu­ką mė­sos.

„Tai jau tams­ta ga­lit įpirk­ti to­kią bran­gią mė­są“, – pa­rep­li­ka­vo ša­li­mais pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris. „Ir jūs ga­lit sau leis­ti, tik ke­tu­ri li­tai!“ – šyp­te­lė­jo Zi­ta. Mo­te­ris pur­tė gal­vą – ne ne, ji tau­pys pi­ni­gus.

„Sa­kau, o kur dė­si pi­ni­gus? Ne­gi kars­tui tau­pai? Sa­kyk, kiek da­bar smer­čiui rei­kia pa­si­dė­ti? Sep­ty­nių tūks­tan­čių?“ – kont­raa­ta­kuo­ja Z. Kel­mic­kai­tė. Mo­te­ris ne­su­tin­ka – rei­kia 15 tūks­tan­čių li­tų.

„Ne­gi auk­si­nį kars­tą pirk­si?!“ – klau­sia Zi­ta. Mo­te­ris aiš­ki­na, kad rei­kia ba­liui po lai­do­tu­vių, nes koks šim­tas žmo­nių grei­čiau­siai ateis. Pra­dė­ju­sios nuo ke­tu­rių li­tų už mė­sos ga­ba­liu­ką,  abi mo­te­rys dar ap­ta­rė kars­tų kai­nas ir pri­va­lu­mus.

Tra­di­ci­jų sau­go­ji­mas Nor­ve­gi­jo­je

Nor­ve­gi­jos Ro­ga­lan­do sa­lo­je lie­tu­vių bend­ruo­me­nė Z. Kel­mic­kai­tei įsi­mi­nė kaip stip­ri, nes iš­lai­ko tra­di­ci­jas, ger­bia te­nykš­čius pa­pro­čius. Ge­riau­sia do­va­na per Pir­mą­ją ko­mu­ni­ją – tau­ti­nis kos­tiu­mas, ku­riam pirk­ti pi­ni­gus de­da­si vi­sa gi­mi­nė. Kos­tiu­mą, tau­ti­nes juos­tas pa­pras­tai siu­vi­nė­ja tai­lan­die­tės mo­te­rys, nes Nor­ve­gi­jo­je la­bai bran­giai ap­mo­ka­mas dar­bas, kos­tiu­mo kaš­tai išaug­tų.

Šie­met di­džiau­sią įspū­dį Z. Kel­mic­kai­tei pa­da­rė su­si­ti­ki­mas su nor­ve­gų šei­ma, kurioje ji su­pra­to itin ver­ti­na­mą tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mą. Nor­ve­gas, pas ku­rį ati­te­kė­jo že­mai­tė mar­ti, pa­ro­dė sa­vo my­li­miau­sią skai­to­mą kny­gą. Ant jos pa­ra­šy­ta „1546-1900“, ki­ta kny­ga to­kia pat, su už­ra­šais „1990-1964“. Kny­go­se su­ra­šy­tos pa­var­dės, sta­tis­ti­niai da­ly­kai.

At­si­ver­tęs pa­čią anks­čiau­sią kny­gą nor­ve­gas pa­ro­dė, kur pra­si­dė­jo jo pro­tė­viai. Kny­go­se – to re­gio­no vi­sas žmo­nių są­va­das, kas kur gi­mė, kur te­kė­jo, kaž­kas pa­na­šaus į baž­ny­ti­nę re­gist­ra­ci­jos kny­gą. „Man taip įdo­mu, aš su jais pa­žin­di­nuo­si“, – pa­sa­ko­jo nor­ve­gas.

Kny­go­je nu­fo­tog­ra­fuo­ti vi­si pro­se­ne­liai, pro­pro­se­ne­liai. Pa­vyz­džiui, pro­se­ne­lio laz­da su paukš­čio gal­vu­te. Nor­ve­gas svars­tė, gal­būt laz­dą jis iš kaž­kur at­si­ve­žė, nes kraš­tui to­kie mo­ty­vai ne­bū­din­gi.

Vy­ro žmo­na di­džiuo­da­ma­si pa­pa­sa­ko­jo, jog yra krikš­to suknelės sau­go­to­ja. Ją jai pa­ti­kė­jo jos mo­čiu­tė. Suk­ne­lę pa­siu­vo 1900 me­tais te­ta, ku­ri pa­ti ne­tu­rė­jo vai­kų, vi­sa li­ni­jos gi­mi­nė krikš­ti­jo­si su ta su­kne­le.

Suk­ne­lę mo­te­ris sko­li­na, bet ne­duo­da nie­kam ki­tam skalb­ti, ly­gin­ti. Gal­būt jau­ni­mas ne­kant­rus, su­ga­dins. Vė­liau ji nu­spręs, kam iš sa­vo vai­kų dra­bu­žį per­leis­ti sau­go­ti.

„Ta­da su­pran­ti, kad tra­di­ci­ja atei­na la­bai pa­pras­tai, ge­bė­ji­mas pa­si­džiaug­ti pa­pras­tais da­ly­kais“, – ža­vė­jo­si Z. Kel­mic­kai­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

EMO­CI­JOS: Emo­cin­gai pa­sa­ko­da­ma et­no­mu­zi­ko­lo­gė, te­le­vi­zi­jos, ra­di­jo lai­dų ir ren­gi­nių ve­dė­ja doc. Zi­ta Kel­mic­kai­tė ap­ta­rė gau­sy­bę te­mų: te­le­vi­zi­jos už­ku­li­sius, tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mo, emig­ran­tų gy­ve­ni­mo.

PUB­LI­KA: Šiau­lie­čiai gau­siai su­si­rin­ko į su­si­ti­ki­mą su Zi­ta Kel­mic­kai­te.