Žmogus su kamera ir jo užderėjęs sodas

Žmo­gus su ka­me­ra ir jo už­de­rė­jęs so­das

Šiau­lie­tį Al­gir­dą Ku­li­kaus­ką pa­lie­tė mū­za ir ne­pa­lei­do. 1958 me­tais Vor­ku­to­je pir­mą kar­tą į ran­kas paė­męs fil­ma­vi­mo ka­me­rą, po­mė­giu už­si­krė­tė vi­sam gy­ve­ni­mui. A. Ku­li­kaus­ko odi­sė­jos daž­nai kei­tė kryp­tis. Į šach­tą pa­te­ko iš jū­ros. Ne­ta­po lai­vo ka­pi­to­nu, bet pa­ga­mi­no dve­jus var­go­nus.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pas­kui Jo­ną Me­ką

Ket­vir­ta­die­nį A. Ku­li­kaus­kas pa­kvie­tė į 80-mečio va­ka­rą Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Prieš ren­gi­nį su­ko gal­vą: fil­mų daug, kaip vis­ką su­tal­pin­ti? O dar „Da­gi­lė­lio“ jau­nu­čių cho­ro, tau­to­dai­li­nin­kų folk­lo­ro ko­lek­ty­vo „Mar­gu­lis“, cho­ro „Trem­ti­nys“ pa­si­ro­dy­mai...

Perk­lau­sy­da­mas įra­šus, su­sto­jo ties Jo­nu Me­ku ir jo žo­džiais: „Jei no­ri ką nors da­ry­ti, tai imk ir da­ryk. Jei­gu gal­vo­ji, kad ga­li ne­si­sek­ti, tai nė ne­gal­vok. Bet jei no­ri pa­da­ry­ti, tai imk ir da­ryk. Ir vi­sai ne­svar­bu, pa­si­seks ar ne­pa­si­seks. Jei no­ri pa­da­ry­ti fil­mą, kad vi­siems pa­tik­tų, ži­nok, kad ne­pa­si­seks.“

Išk­lau­sęs J. Me­ką, A. Ku­li­kaus­kas pri­si­mi­nė se­ną­jį – ne­by­lųjį – ki­ną. Ki­lo min­tis ar­chy­vo vaiz­dus ek­ra­ne „įgar­sin­ti“ gy­vai at­lie­ka­mais kū­ri­niais.

Ren­gi­ny­je bu­vo pa­ro­dy­tas ir pir­ma­sis fil­mas „So­das, ku­ris ne­de­rė­jo“. Jo sim­bo­lis – tar­pu­ka­riu so­din­tas tė­vo ir jo bro­lio so­das Ma­žu­čiuo­se. Tė­vas dir­bo Šiau­liuo­se mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, bro­lis dir­bo že­mę. Su­ta­rė: mo­ky­to­jas, gau­nąs ge­rą al­gą, ap­mo­kės vek­se­lius. Taip ir plė­tė­si so­das abiems bro­liams pa­si­ta­riant. Ka­ras, po­ka­ris. Bro­lio trem­tis. Atim­tas so­das.

Kai Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę so­das grį­žo šei­mi­nin­kams, A. Ku­li­kaus­ko tė­vas vai­kų na­mams pa­siū­lė: „Yra so­das, ku­ria­me de­ra obuo­liai, va­žiuo­jam!“

„Pa­ma­čiau: čia – ge­riau­si kad­rai! Nu­fil­ma­vau tė­vą, vaik­ščio­jan­tį po so­dą. Gal­vo­ju, ga­ta­vas pa­va­di­ni­mas: „So­das, ku­ris už­de­rė­jo“. Pas­kui per­gal­vo­jau: „Bet jis taip ir nie­ka­da ne­de­rė­jo... Tik kai ta­po se­nas, ta­da už­de­rė­jo...“ – fil­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja A. Ku­li­kaus­kas.

Perk­lau­sy­da­mas J. Me­ką, A. Ku­li­kaus­kas stab­te­lė­jo ties dar vie­na min­ti­mi. Į klau­si­mą, ko­dėl Jo­nas Me­kas yra toks, pa­šne­ko­vas at­sa­kė: „Die­vas ma­ne to­kį pa­da­rė.“

„Tai – pa­sau­lio žmo­gus, ku­ris pa­ži­no pa­sau­lį ir ži­no, kas yra Die­vas. Ne se­niu­kas, kur ant de­be­sė­lio sė­di ir ko­jo­mis mas­ka­tuo­ja. Die­vas – tas, kas yra mū­sų są­mo­nė­je. Ir jis tę­sė: grai­kai mums per­da­vė, kad kiek­vie­ną žmo­gų ku­ri nors mū­za glo­bo­ja. Tas žmo­gus ga­li no­rė­ti, ga­li ne­no­rė­ti, bet neiš­si­suks. Mes pri­klau­so­mi nuo aukš­tes­nių jė­gų.“ A. Ku­li­kaus­kas sa­ko tuo įsi­ti­ki­nęs.

Vi­si jo su­kur­ti fil­mai – lais­va­lai­kio dar­bas. Vis­kas pa­gal mū­zą: „To­dėl ta­pau la­bai pa­na­šus į J. Me­ką, tik jis žy­miai to­liau nuė­jo. Aš toks pat pri­mi­ty­vis­tas, kaip ir jis. Ba­ra ir šian­dien ma­ne, kad ne taip mon­tuo­ju, ne taip fil­muo­ju. Aš ne­no­riu bū­ti pro­fe­sio­na­las. La­biau ver­ti­nu tuos, ku­rie iš šir­dies dai­nuo­ja, o ne pa­gal tai­syk­les.“

Gy­ve­ni­mo ra­tas

Sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pus A. Ku­li­kaus­kas va­di­na odi­sė­jo­mis. Gi­mė Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne. Tė­vai su­siė­jo, kai tė­vas, gro­jęs vio­lon­če­le, bu­vo pa­skir­tas į Ša­kius. Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je Šiau­liuo­se pri­rei­kus mu­zi­kos mo­ky­to­jo, grį­žo į Šiau­rės Lie­tu­vą.

„Ku­li­kaus­kų gi­mi­nė ne iš kel­mo spir­ta“, – juo­kia­si A. Ku­li­kaus­kas. Ir pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją.

„Nu ne, aš jau uno­ro ant š... ne­mai­ny­siu“ – iš­rė­žė tė­vo bro­lis, ko­lū­kio ap­skai­ti­nin­kas, pa­ra­gin­tas at­lik­ti pi­ni­gi­nę ma­chi­na­ci­ją. Ir bu­vo iš­vež­tas.

O vė­liau, jau po Sta­li­no mir­ties, gi­mi­nė su­siė­jo Vor­ku­to­je, kur lais­vai sam­do­mi dar­bi­nin­kai gau­da­vo ge­rus at­ly­gi­ni­mus. Kai A. Ku­li­kaus­ko tė­vas pa­si­skun­dė bro­liui, jog yra at­leis­tas iš mo­ky­to­jo pa­rei­gų, kaip ne­tin­ka­mas, iš Vor­ku­tos ga­vo at­sa­ky­mą: „Jo­nai, baik su tais šu­ni­mis lo­dy­tis, at­va­žiuok ši­čia, už­si­dirb­si pi­ni­gų, už­teks tau ir ta­vo šei­mai.“

Tė­vas ir bro­lis iš­va­žia­vo pir­mie­ji, pa­skui – ma­ma, se­sė, ki­tas bro­lis ir pa­sku­ti­nis – 19-metis Al­gir­das.

Į šach­tą A. Ku­li­kaus­kas iš­vy­ko iš jū­ros. Jau bu­vo bai­gęs Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų mo­kyk­lą, pa­dir­bė­jęs ka­pi­to­no pa­dė­jė­ju. Kai bend­ra­moks­liams da­vė ka­pi­to­nų pa­rei­gas ir lai­vus, A. Ku­li­kaus­kas kad­rų sky­riu­je per­skai­tė: „Per­ves­ti į mat­ro­sus“. Pa­si­vi­jo Vor­ku­tos žy­mė.

„Iki šios die­nos gal­vo­ju, ge­rai ar ne­ge­rai pa­siel­giau. Vi­si, kas pa­ken­tė­jo, iš­lau­kė ir grį­žo į sa­vo vie­tas. Man jū­ra už­si­da­rė vi­sam lai­kui“, – svars­to šiau­lie­tis.

Į Vor­ku­tos 32-ą šach­tą A. Ku­li­kaus­kas vė­liau iš­vy­ko ir dar kar­tą – 1964-ai­siais.

Bū­tent Vor­ku­to­je pir­mą kar­tą paė­mė ka­me­rą į ran­kas. Bu­vo 1958-ie­ji. Po ket­ve­rių me­tų jau įsi­gi­jo sa­vo ka­me­rą.

Aki­mir­ką pa­gal­vo­ja. „Pa­ra­fe­ni­len­dia­mi­no sul­fa­tas! Šį žo­dį iš­mo­kau 1964 ar­ba 1966 me­tais“, – lai­ką, ka­da juos­tas ryš­kin­da­vo vo­nio­je, pri­si­me­na A. Ku­li­kaus­kas.

Fo­tog­ra­fuo­jan­tį ir fil­muo­jan­tį A. Ku­li­kaus­ką se­kio­jo KGB akys ir au­sys. Pri­si­me­na, kaip va­žiuo­da­mas trau­ki­niu Šiau­rė­je, neiš­ken­tė ne­nu­fo­tog­ra­fa­vęs la­ge­rių pa­li­ki­mo. Įduo­tas pa­ly­do­vės, iš­si­su­ko: su­kei­tė juos­te­les. Po kiek lai­ko grį­žęs į Vor­ku­tą su­lau­kė sau­gu­mie­čių kvie­ti­mo ir klau­si­mo, ką fo­tog­ra­fa­vo: „Mums kaž­kas ne­la­bai ga­vo­si...“

„Oi jūs, pie­me­nys! Su­ga­di­no­te man juos­tą, to­kių kad­rų bu­vo!“ – įšir­do A. Ku­li­kaus­kas. – Jie pa­si­ju­to kal­ti. O aš pri­fo­tog­ra­fuo­tą juos­tą vė­liau iš­si­ryš­ki­nau ir te­be­tu­riu nuo­trau­kas. Da­bar jos be ga­lo įdo­mios.“

Grį­žęs į Šiau­lius, A. Ku­li­kaus­kas įsto­jo į mu­zi­kos tech­ni­ku­mą. Ket­ve­rius me­tus mo­kė­si, bet ne­bai­gė: su­truk­dė li­ga. Kartu mo­kė­si ir Bui­vy­diš­kių tech­ni­ku­me žu­vi­nin­ku: „Įdo­mus da­ly­kas: prie žu­vies, prie van­dens at­si­gau­na or­ga­niz­mas! Vien mu­zi­kos mo­ky­tis ne­ga­lė­jau – svei­ka­ta ne­lei­do.“ Ar­nė­nų žu­vi­nin­kys­tės ūky­je žu­vi­nin­ku dir­bo aš­tuo­ne­rius me­tus.

Šias odi­sė­jas A. Ku­li­kaus­kas va­di­na vie­nu gy­ve­ni­mo ra­tu.

At­gi­mę var­go­nai

Ki­tas ra­tas pra­dė­jo su­ktis 1982 me­tais. A. Ku­li­kaus­kas dir­bo tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te pia­ni­nų de­rin­to­ju, kai Eduar­das Bal­čy­tis pa­siū­lė pa­ga­min­ti var­go­nus.

„Jis ži­no­jo, kad su tė­vu po Lie­tu­vą va­ži­nė­ja­me ir neo­fi­cia­liai var­go­nus pri­kė­li­nė­ja­me. Oi, koks tai bu­vo įdo­mus gy­ve­ni­mo eta­pas! Iš tų var­go­nų ten nie­ko ne­be­bū­da­vo li­kę. Mes dump­les, po­rą ei­lu­čių dū­de­lių su­tvar­ko­me, su­de­ri­na­me. At­si­sė­da var­go­ni­nin­kas, skam­ba mu­zi­ka. Mo­te­rė­lės verk­da­vo: „O aš ma­niau, kad jau tų var­go­nų dau­giau neiš­gir­siu...“ To lai­ko pri­si­mi­ni­mai A. Ku­li­kaus­kui ir da­bar ke­lia grau­du­lį.

Var­go­nai ins­ti­tu­te su­kur­ti 1982–1985 me­tais. Be brė­ži­nių. Tuo­me­tis rek­to­rius Vy­tau­tas Ben­di­kas vi­siems sve­čiams pir­miau­sia pa­ro­dy­da­vo: mes tu­ri­me var­go­nus!

Kai pra­si­dė­jo lais­vė­ji­mas, E. Bal­čy­tis pa­siū­lė var­go­nus stu­den­tams kaip pa­si­ren­ka­mą­ją dis­cip­li­ną. Su ma­lo­nu­mu A. Ku­li­kaus­kas pri­si­me­na ir var­go­ni­nės mu­zi­kos šven­tes.

Var­go­nus uni­ver­si­te­te pri­žiū­ri ir tvar­ko iki šiol. Tik nuo­gąs­tau­ja, kad jie ga­li tap­ti nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi.

Liūd­na is­to­ri­ja nu­ti­ko su ant­rais A. Ku­li­kaus­ko pa­da­ry­tais var­go­nais Šiau­lių ak­lų­jų ir silp­na­re­gių kom­bi­na­te. Pri­va­ti­zuo­to­je sa­lė­je įsi­kū­rę pre­ky­bi­nin­kai be gai­les­čio į var­go­nų vamz­džius pri­ka­li­nė­jo vi­nių, įsi­su­ko ir va­gys.

Da­bar A. Ku­li­kaus­kas po Lie­tu­vą va­ži­nė­ja de­rin­da­mas pia­ni­nus. Vi­są ša­lį ma­to kaip ant del­no: „Nu­va­žiuo­ji – ba­kū­žė­lė. Nus­tem­bi: pia­ni­ną tu­ri? Vi­du­je – re­mon­tas pa­da­ry­tas, nau­jas vir­tu­vi­nis kom­pek­tas, bal­dai iš Ang­li­jos. Ar aš Ang­li­jo­je, ar Lie­tu­vo­je, gal­vo­ju.“

Liū­di­na A. Ku­li­kaus­ką mo­kyk­lų mu­zi­kos ka­bi­ne­tai be lie­tu­viš­kų inst­ru­men­tų. Jo nuo­mo­ne, ne mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų nė­ra. Mo­kyk­lų nė­ra.

Są­jū­džio aša­ros

Są­jū­džio met­raš­ti­nin­kas – taip ti­tu­luo­ja­mas A. Ku­li­kaus­kas, Lie­tu­vos są­jū­džio ta­ry­bos na­rys, Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas. Įsi­su­kus at­gi­mi­mo įvy­kiams, į mi­tin­gus nei­da­vo be ka­me­ros. Pri­si­me­na, kaip su­ku­te­no šir­dį: tuoj tu­rė­tų bū­ti di­de­lis virs­mas.

Pa­si­ta­rė su žmo­na, pa­si­kal­bė­jo su trem­ti­niais: rei­kia ir pa­dai­nuo­ti! Su­bū­rė cho­rą, pa­ren­gė re­per­tua­rą, kon­cer­ta­vo ap­link Šiau­lius.

„Iki šiol jau­čiu tą įtam­pa, kai žmo­nės dai­nuo­jant at­si­sto­da­vo ir klau­sy­da­vo­si sto­vė­da­mi... Ne­ži­nau, kaip tą jaus­mą nu­pa­sa­ko­ti...“

1989 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną trem­ti­nių cho­ras už­dai­na­vo Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, prie ram­pos.

„Prieš ke­le­rius me­tus su­si­rin­ko cho­ras, gal­vo­ju, pa­fil­muo­siu, in­ter­viu paim­siu. Bet kad cho­ris­tų ne­bė­ra, dau­gu­ma ana­pi­lin išė­ję, vos ke­li be­li­kę iš se­nų­jų, dau­giau nau­ji. Gal­vo­ju: ko­kia jė­ga juos lai­ko? Jie aki­vaiz­džiai kei­čia­si, bet re­per­tua­ras, no­ras dai­nuo­ti trem­ties dai­nas iš­lie­ka.“

Są­jū­džio me­tai ir vė­les­ni įvy­kiai A. Ku­li­kaus­ką, ap­do­va­no­tą Sau­sio 13-osios me­da­liu, iki šiol jau­di­na iki aša­rų. Gi­liai ir skau­džiai at­min­tin įsi­rė­žė par­ti­za­nų pa­lai­kų paieš­kos, 1991 sausio15-oji, kai Vil­niu­je bu­vo lai­do­ja­mi žu­vu­sie­ji už lais­vę. Mo­men­tai, kai fil­muo­to­jas nuo įtam­pos ne­be­jau­tė že­mės trau­kos. Ats­ki­ra is­to­ri­ja – 24 va­lan­dos S. Ko­nars­kio gat­vė­je, prie Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos, kur va­go­nė­ly­je vy­ko ba­do strei­kas.

De­šimt me­tų Lie­tu­vos ki­no mė­gė­jų są­jun­gos Šiau­lių sky­riui va­do­va­vęs, dve­jus me­tus te­le­vi­zi­jos lai­das ren­gęs A. Ku­li­kaus­kas pa­ban­do su­skai­čiuo­ti: pla­čia­juos­čio ki­no yra su­si­kau­pę apie 350 ka­se­čių, o kiek­vie­na ka­se­tė uži­ma 3–4 va­lan­das. Mi­ni-DV bus per 200 ka­se­čių. O kur dar nuo­trau­kos! Da­lį ar­chy­vo yra per­da­vęs Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­ša­jai bib­lio­te­kai, Šiau­lių ki­no mu­zie­jui.

At­sis­vei­kin­da­mas A. Ku­li­kaus­kas pa­si­džiau­gia, kad jau gau­na pa­ta­ri­mų iš duk­ters. Su­ta­ria­me: ge­ras mo­ky­to­jas, ku­rį pra­no­ko mo­ki­nys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­gir­das Ku­li­kaus­kas Šiau­lių uni­ver­si­te­te prie sa­vo pa­da­ry­tų var­go­nų. Sa­ve va­di­na mu­zi­kan­tu, ku­ris ne­gro­ja: „Man nė­ra ka­da gro­ti. Kai su­tvar­kau inst­ru­men­tą, prie jo sė­da tas, ku­ris tu­ri priim­ti dar­bą.“

Al­gir­do Ku­li­kaus­ko ar­chy­ve – šim­tai juos­tų, tūks­tan­čiai nuo­trau­kų.

Va­kar Al­gir­dui Ku­li­kaus­kui su­ka­ko 80 me­tų. Še­šis de­šimt­me­čius šiau­lie­tis sky­rė fo­tog­ra­fi­jai ir ki­ne­ma­tog­ra­fi­jai.