Žvėrūnos hedonistai valgo rožines spurgas

Žvė­rū­nos he­do­nis­tai val­go ro­ži­nes spur­gas

Lie­tu­vių ra­šy­to­ja Že­mai­tė pan­kuo­ja – vil­ki džem­pe­riu, sė­di su žiur­ke ir au­si­nu­ku ant ska­re­lės. Šių die­nų he­do­niz­mas, siur­rea­lis­ti­nė ir sar­kas­tiš­ka kas­die­ny­bė vaiz­duo­ja­ma gra­fi­kės Ži­vi­lės Spū­dy­tės-Žvė­rū­nos pa­veiks­luo­se. Api­pie­šu­si sa­vo po­rtre­tą spur­go­mis ji nu­ke­lia sa­ve nuo pa­moks­li­nin­kės pje­des­ta­lo.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Mū­zų pra­kai­to kva­pas

Me­ni­nin­kės bu­te Šiau­lių Pie­ti­nia­me ra­jo­ne skam­ba is­pa­niš­ka-in­dė­niš­ka mu­zi­ka. Sod­riai kve­pia smil­ka­lais. Čia jos kū­ry­bi­nė erd­vė.

– Ką šiuo me­tu ku­ri?

– Uni­ver­si­te­to bai­gi­mo dip­lo­me pa­ra­šy­ta, kad esu gra­fi­kė, bet sa­ve va­di­nu ir iliust­ra­to­re – iliust­ruo­ju sa­vo bui­tį, bū­se­ną. Bai­gus stu­di­jas vi­sa­da gal­vos skaus­mas ką to­liau da­ry­ti, jau­čia­si spau­di­mas iš tė­vų, drau­gų. Pa­gal­vo­jau ne­pul­ti ieš­ko­ti bet ko­kio dar­bo vien tam, kad jį tu­rė­čiau. Bi­jo­jau įsi­suk­ti į bui­tį, kai ne­be­liks lai­ko kū­ry­bai.

No­rė­jau iš­spir­ti sa­ve iš kom­for­to zo­nos, bėg­ti ne pa­skui pi­ni­gus, pa­to­gų gy­ve­ni­mą, bet pir­miau­sia bū­ti at­sa­kin­ga sa­u, o ne ap­lin­ki­niams. No­rė­jau at­si­duo­ti kū­ry­bi­niam ke­liui.

Nors daug iš to neuž­dir­bu, bet tai tik pra­džia. Ge­riau ma­žiau pi­ni­gų, bet dau­giau mė­gsta­mos veik­los. Aiš­ku, ne­rei­kia sė­dė­ti ran­kas su­dė­jus ir lauk­ti. Man pa­siū­lė vie­ną ki­tą pro­jek­tą, bet aš pa­ti iš­siun­ti­nė­jau be ga­lo daug laiš­kų, pri­sta­ty­da­ma sa­vo dar­bus. Ei­da­ma kū­ry­bi­niu ke­liu pa­ma­žu uo­ge­les ran­kio­ju.

– Ar leng­va jau­nam kū­rė­jui at­ras­ti sa­vo ni­šą?

– Nie­kas nė­ra leng­va. Ti­kiu, ne­leng­va ir fab­ri­ke dirb­ti 12 va­lan­dų per die­ną. Bet koks dar­bas sun­kus, tik dir­bant mėgs­ta­mą nuo­var­gis bū­na ma­lo­nus, dir­bi su už­si­de­gi­mu. Bū­na, įsi­kvė­pu­si nak­tį pie­šiu, nors žiau­riai no­riu mie­go, bet gai­la lai­ko, nes ži­nau, kad ki­tą die­ną rei­kės da­ry­ti kaž­ko­kius bui­ti­nius da­ly­kus.

Ne­mis­ti­fi­kuo­ju kū­rė­jo dar­bo. Jis – kaip bet koks ki­tas – ar­ba jį my­li, ar­ba ne. Ne­ma­nau, kad be­si­ren­kan­tys kū­rė­jo ke­lią ti­ki­si kom­for­tiš­ko gy­ve­ni­mo.

– Kas ta­ve įkve­pia?

– Man pa­ti­ko iš­girs­ta me­ni­nin­kės No­me­dos Mar­čė­nai­tės min­tis: mū­zos mėgs­ta pra­kai­to kva­pą. Tie žo­džiai la­bai tiks­lūs. Ga­li­me dir­gin­ti įkvė­pi­mą, bet tai nuo­la­ti­nis dar­bas, net jei ne­pie­ši. Lan­kai pa­ro­das, spek­tak­lius ir sme­ge­ny­se vis­ką filt­ruo­ji. Kū­ry­ba yra tai, ką iš­trans­liuo­ji per sa­ve, pa­tir­tį. Įk­vė­pi­mas atei­na pro­ce­so me­tu.

Ma­ne la­biau­siai įkve­pia su­tik­ti žmo­nės. At­si­me­nu, try­li­kos me­tų su drau­gais va­ka­re ei­da­mi na­mo gat­vė­je su­ti­ko­me gir­tą tak­sis­tą, jis mus už­kal­bi­no. Drau­gai pa­si­plo­vė, o man vy­ras pa­si­ro­dė la­bai įdo­mus. Da­bar pa­gal­vo­jus, tai si­tua­ci­ja bu­vo la­bai pa­vo­jin­ga... O ta­da at­si­sė­dau ša­lia ant bor­diū­ro ir kal­bė­jo­mės, net neat­si­me­nu apie ką, tik tą at­mos­fe­rą.

Ne­ži­nau, kas ga­li neįk­vėp­ti! Tai ga­li bū­ti ir di­din­gi da­ly­kai, ir pur­vi­ni.

Spal­vo­ta he­do­nis­ti­nė kul­tū­ra

– Kas la­biau­siai ju­di­na ta­vo kū­ry­bi­nį ner­vą?

– Pas­ku­ti­niai ma­no dar­bai – la­bai ryš­kūs ir spal­vo­ti. Spal­vos man bu­vo at­ra­di­mas, nes mė­gau juo­dą. Mo­ky­to­jai, gi­mi­nai­čiai nuo­lat sa­ky­da­vo: „Ka­da tu užaug­si? Juk spal­vos yra jau­nys­tė, gy­ve­ni­mo džiaugs­mas“.

Jiems juo­da daž­niau­siai aso­ci­ja­vo­si su mir­ti­mi, o man prie­šin­gai – gy­vy­be. Juo­da yra že­mės spal­va, iš jos au­ga gy­vy­bė.

Spal­vos į kū­ry­bą atė­jo na­tū­ra­liai ir su iro­ni­ja – pa­žiū­rė­kit, kaip da­bar suau­gau!

Pie­ši­niuo­se pa­šie­piu šian­die­ni­nę he­do­nis­tiš­ką, po­pkul­tū­riš­ką vi­suo­me­nę, bet ne kaip tei­sė­ja, ne­va „pa­žiū­rė­ki­te į ma­ne, ko­kia aš as­ke­tė ir vi­sus kri­ti­kuo­ju“. Aro­gan­tiš­ka šai­py­tis iš vi­suo­me­nės, žiū­rė­ti tar­si iš aukš­to. Nie­kam ne­pa­tin­ka, kai jiems aiš­ki­na, kaip gy­ven­ti, vi­si esa­me įsi­ti­ki­nę, kad gy­ve­na­me, mąs­to­me tei­sin­giau­siai. Pa­ti esu tos vi­suo­me­nės da­lis, da­rau to­kias pat nuo­dė­mes.

Ma­no pie­ši­niuo­se skrai­do bur­ge­riu­kai, spur­gos, ci­ga­re­tės – var­to­to­jiš­ko pa­sau­lio sim­bo­liai. Esa­me vis­kuo per­si­so­ti­nę he­do­nis­tai, no­ri­me vis­ko dau­giau ir dau­giau – tą mo­men­tą pa­si­ten­ki­na­me, bet tar­si nai­ki­na­me sa­ve iš vi­daus.

Už­sa­ky­mas su­kur­ti Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos or­ga­ni­zuo­ja­mo me­di­jų fes­ti­va­lio pla­ka­tą at­si­ra­do dėl to, kad kū­riau apie he­do­nis­tus. Me­nas yra tai, apie ką no­ri kal­bė­ti su žiū­ro­vu. Kū­ri­nys yra jung­tis tarp dvie­jų žmo­nių.

– Ta­vo dar­buo­se daug nuo­go kū­no. Tau svar­bus kū­niš­ku­mas?

– Ma­no tiks­las nė­ra šo­ki­ruo­ti, nes kū­ne ne­ma­tau nie­ko blo­ga, jis ma­nęs ne­šo­ki­ruo­ja. Iš vai­kys­tės at­si­me­nu, kaip ma­ma dai­li­nin­kė man pieš­da­vo ana­to­miš­kai tiks­lius nuo­gus vy­ro ir mo­ters kū­nus.

Ne­tu­riu vul­ga­raus žvilgs­nio į kū­ną – jis man la­bai gra­žus, sak­ra­lus, ne gė­dos sta­bas, ku­rį rei­kė­tų slėp­ti.

Po­žiū­ris, kad rei­kė­tų deng­ti plau­kus ar kaž­ku­rias kū­no da­lis, yra tie­siog at­ski­rų kul­tū­rų as­pek­tas. Esa­me vien­ti­sas kū­nas su vi­so­mis kū­no da­li­mis. Me­dis ir­gi yra kū­nas. Tai su­pra­tus, pa­si­da­ro la­bai pa­pras­ta. Ko­dėl tu­rė­tu­mė­me to gė­dy­tis?

– Vaiz­duo­da­ma mo­te­ris įpi­ni į pa­veiks­lus fe­mi­nis­ti­nių idė­jų?

– Ne­se­niai pie­šiau iliust­ra­ci­ją Tarp­tau­ti­nei mo­ters die­nai. Vi­si feis­bu­ke da­li­ja­si pa­veiks­liu­kais su pa­lin­kė­ji­mais mo­te­rims žy­dė­ti, o aš pa­gal­vo­jau, kad ši die­na tu­rė­tų bū­ti ne vien pa­mi­nė­ti mo­te­rų gro­žiui.

Vi­siems aiš­ku, kad mo­te­rys gra­žios, bet dar yra abe­jo­jan­čių jų pro­tu. Mo­te­rys ga­li ne tik žy­dė­ti, jos tu­ri ir vi­di­nės jė­gos. Nu­pie­šiau iliust­ra­ci­ją „Mums ne­rei­kia jū­sų tvo­ros iš gė­lių“. Tą die­ną vy­rai mo­te­rims do­va­no­ja gė­les su pa­lin­kė­ji­mu „žy­dėk, gė­le­le“, nors kar­tais gal­vo­ja – „žy­dėk, žy­dėk, tik ne­si­kišk kur tau ne­rei­kia“. Mo­te­rys bū­na nu­ver­ti­na­mos, o žy­dė­ji­mas yra tar­si pa­guo­dos pri­zas.

La­bai svar­bu kal­bė­ti apie ly­gias vy­rų ir mo­te­rų tei­ses, nors ki­ti sa­ko, kad jas tu­ri­me. XXI am­žiu­je vis dar yra ma­nan­čių, kad mo­te­rys yra kvai­les­nės, tu­ri už­dirb­ti ma­žiau, kas yra vi­siš­kas ab­sur­das. Kar­tais svar­bu pie­ši­niu pa­siųs­ti aiš­kią ži­nu­tę.

– Ko­dėl ta­vo pie­ši­niuo­se at­si­dū­rė tau­tos pa­triar­chas Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius ar ra­šy­to­ja Že­mai­tė?

– J. Ba­sa­na­vi­čių pie­šiau, nes ga­vau to­kį už­sa­ky­mą – žur­na­las lei­do nu­me­rį to­kia te­ma. Že­mai­tė pa­si­ro­dė be ga­lo įdo­mi, kai pa­žiū­rė­jau biog­ra­fi­nę lai­dą apie jos gy­ve­ni­mą.

Iš mo­kyk­los lai­kų Že­mai­tę at­si­mi­niau, kaip la­bai nuo­bo­džią, o lai­do­je apie ją pa­pa­sa­ko­ta la­bai žmo­giš­kai – apie rū­kan­čią, aist­rin­gai my­lin­čią jau­ną vy­rą. Iš pir­mo žvilgs­nio tai bul­va­ri­niai da­ly­kai, bet jie la­biau priar­ti­na. Pa­si­ro­do, mo­čiu­tė su ska­re­le bu­vo to laik­me­čio maiš­ti­nin­kė!

Ją pa­so­di­nau kar­tu su mek­si­kie­čių dai­li­nin­ke Fri­da Ka­lo, nes ji taip pat bu­vo maiš­ti­nin­kė.

Dar vie­na­me pie­ši­ny­je Že­mai­tė sė­di su žiur­ke, džem­pe­riu ir au­si­nu­ku – no­rė­jau pa­ro­dy­ti ją šian­dien. Ma­n at­ro­do, jei tie au­to­riai gy­ven­tų šian­dien, jie bū­tų vi­sai ki­to­kie.

– Ta­vo dar­buo­se daug hu­mo­ro, sar­kaz­mo, iro­ni­jos. Ko­dėl?

– Ne­sis­ten­giu žiū­rė­ti rim­tai į rim­tus da­ly­kus. Ga­li­ma juok­tis iš rim­tų da­ly­kų. Taip juos lyg nu­ke­lia­me nuo pje­des­ta­lo. Man taip įdo­miau kur­ti. Vi­sa­da sten­gia­mės bū­ti la­bai rim­ti, pa­si­ro­dy­ti ge­res­ni, pro­tin­ges­ni ne­gu esa­me. Kai pa­ts iš sa­vęs pa­si­juo­ki, leng­viau ir ki­tam, ir pa­čiam.

Pri­si­jau­kin­ti Šiau­lius pa­dė­jo Tur­ki­ja

– Feis­bu­ke ra­šei, kad prieš 5-6 me­tus Šiau­liai tau at­ro­dė „ma­ro­ziš­kiau­sias“ Lie­tu­vos mies­tas, pil­kas ir neį­do­mus. Kas pa­kei­tė ta­vo nuo­mo­nę?

– Vi­są gy­ve­ni­mą ži­no­jau, kad sto­siu į dai­lę Vil­niu­je, apie Šiau­lius ne­bu­vo nė min­ties. Ga­lė­jo­me pa­si­rink­ti, kur lai­ky­ti sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus, ka­dan­gi esu iš Ma­žei­kių, į Šiau­lius at­va­žiuo­ti bu­vo ar­čiau. Man taip pa­ti­ko sto­ja­mie­ji, pa­gal­vo­jau: „Vau, mo­ky­si­mės Zu­bo­vų rū­muo­se“. Pas­ku­ti­nę nak­tį per­ra­šiau Šiau­lių uni­ver­si­te­tą pir­mu nu­me­riu.

Pas­kui ko­kius me­tus gai­lė­jau­si, nes man čia taip ne­bu­vo ką veik­ti! Trū­ko ren­gi­nių, bend­ra­min­čių.

Ant­ra­me kur­se iš­va­žia­vau į Tur­ki­ją pa­gal mai­nų pro­gra­mą ir su­pra­tau, kaip Šiau­liuo­se yra ge­rai! Ma­ža­me Tur­ki­jos mies­te­ly­je Bo­lu bu­vo dar ny­kiau, o stu­di­jo­se jau­čiau­si kaip rank­dar­bių bū­re­ly­je.

Grį­žu­si pra­dė­jau at­ras­ti džiaugs­mą, sa­vo erd­ves, žmo­nes, pra­dė­jau ak­ty­viau vi­sur da­ly­vau­ti. Da­bar at­ro­do, vi­sai ne­svar­bu, kur gy­ve­ni, te­rei­kia no­ro veik­ti.

Man čia ge­rai, bet Šiau­liuo­se ne­pla­nuo­ju lik­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Po stu­di­jų su drau­gu no­rė­jo­me pa­gy­ven­ti sės­lų gy­ve­ni­mą, įgau­ti pa­tir­ties, bet vė­liau ke­liau­si­me po pa­sau­lį, nes la­bai gai­la švais­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mą mo­kes­čiams mo­kė­ti ir bu­tui gra­žin­ti.

Po­žiū­ris į Šiau­lių mies­tą kei­tė­si pa­ma­žu, dėl ma­žų de­ta­lių. Re­pe­rį Mak­są pir­mą kar­tą pa­ma­čiau bū­da­ma 13 me­tų per „You­tu­be“, į jį ne­žiū­rė­jau rim­tai ir nė ne­nu­ma­niau, kad ka­da nors su juo nuo­šir­džiai kal­bė­si­mės.

Kai ku­riems šiau­lie­tis Mak­sas yra tie­siog re­pe­ris-links­min­to­jas, bet man jis yra Šiau­lių to­le­ran­ci­jos, li­be­ra­lu­mo ir mei­lės sim­bo­lis. Man la­bai įdo­mus san­ty­kis tarp jo ir mies­to, kaip į jį rea­guo­ja žmo­nės.

Ste­bė­da­ma Mak­so gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se pa­ma­čiau tik­ruo­sius šiau­lie­čių vei­dus, ku­rie vi­sai nė­ra „ma­ro­ziš­ki“. Su juo ma­lo­niai bend­rau­ja ren­gi­niuo­se, vi­si svei­ki­na­si, gir­dė­jau, kad net ne­mo­ka­mai ap­ker­pa. Ma­nau, jis my­li žmo­nes ir žmo­nės my­li jį.

Tai yra su­bren­du­sios ir my­lin­čios vi­suo­me­nės po­žy­mis.

– Ar Šiau­liai nė­ra per ma­žas mies­tas skleis­tis kaip kū­rė­jai?

– Tik­rai ne! Sie­nos neuž­da­ry­tos – pa­grin­di­nė erd­vė yra in­ter­ne­tas, o aš ne­su me­dis, ku­rio šak­nys su­lin­du­sios į že­mę ir ne­ga­li pa­ju­dė­ti. Jei erd­vė ga­li ap­ri­bo­ti kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą, tai ne su erd­ve yra kaž­kas blo­gai, o su pa­čiu kū­rė­ju. Mes pa­tys sa­ve ri­bo­ja­me, o ne sie­nos, mies­tai ar ša­lys.

Gin­ta­rės KAZ­LAUS­KAI­TĖS nuo­tr., Žvė­rū­nos pie­ši­nys

Žvė­rū­na api­pie­šia sa­vo po­rtre­tus, nes ne­no­ri at­skir­ti sa­vęs nuo he­do­nis­ti­nės vi­suo­me­nės, ku­rios ydas pa­šie­pia: „Ne­bi­jau pri­pa­žin­ti jog esu to da­lis, bet no­riu kaž­ką keis­ti“. Spur­gos jai – vie­na iš var­to­to­jiš­kos po­pkul­tū­ros iko­nė­lių. Iš pir­mo žvilgs­nio spur­ga spal­vin­ga, sal­di, bet iš tie­sų nuo­din­ga.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Me­ni­nin­kė Ži­vi­lė Spū­dy­tė-Žvė­rū­na ro­do sa­vo dar­bus, ku­rie at­si­ra­do iliust­ruo­jant žur­na­lą.

Ek­ra­ne at­vers­tas jos pieš­tas pla­ka­tas ren­gi­niui „Vin­ta­ge Šiau­liai“, ku­ris vyks Di­zai­no sa­vai­tės me­tu.

Žvė­rū­nos pie­ši­niai

Pie­ši­ny­je – me­ni­nin­kę su­ža­vė­ju­sios maiš­tin­gos mo­te­rys: Mek­si­kos dai­li­nin­kė Fri­da Ka­lo ir lie­tu­vių ra­šy­to­ja Že­mai­tė.

Pie­ši­niuo­se Žvė­rū­na iro­niš­kai, sar­kas­tiš­kai žvel­gia į šian­die­ni­nę he­do­nis­tiš­ką, po­pkul­tū­riš­ką vi­suo­me­nę.