Išnykęs Janelionių kaimas ir jo žmonės įamžinti knygoje

Į kny­gos "Ja­ne­lio­niai" pri­sta­ty­mą at­vy­ko Sei­mo na­riai Arū­nas Gu­mu­liaus­kas ir Sta­sys Tu­mė­nas, Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Ilo­na Ge­laž­ni­kie­nė, me­ro pa­dė­jė­ja Si­mo­na Lips­ky­tė, Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­jos se­niū­nė Ri­ma Kriš­to­pai­tie­nė, po­li­ti­kas Ar­tū­ras Zuo­kas, ku­rio gi­mi­nės šak­nys yra Ja­ne­lio­nių kai­me.

Per su­si­ti­ki­mą bu­vo pri­sta­ty­ta kny­ga "Ja­ne­lio­niai", ku­rio­je su­rink­ta ar­chy­vi­nė me­džia­ga nuo 1800 me­tų apie šio kai­mo gy­ven­to­jus ir jų li­ki­mus. Kny­ga skir­ta vie­to­var­džių me­tams. Tai gau­siai iliust­ruo­tas fo­tog­ra­fi­jo­mis lei­di­nys, ku­ria­me ap­ra­šo­mi, pri­me­na­mi Ja­ne­lio­nių kai­mo so­dy­bų šei­mi­nin­kai, čia gy­ve­nu­sios šei­mos (Be­lec­kų, Zuo­kų, Di­liū­nų, Lo­pe­tų, Mar­ti­nai­čių, Nor­vai­šų, Kur­lių ir kt.) Į vie­ną lei­di­nį at­rink­ta ne tik me­džia­ga apie žmo­nes, bet ir kai­mo val­gy­mo pa­pro­čius ir eti­ke­tą, kai­me vy­ra­vu­sią bui­tį, gy­ven­to­jų ama­tus, po­mė­gius.

Kny­gos su­da­ry­to­ja Ju­ze­fa Kur­ly­tė-Ša­cho­va sa­kė no­rė­ju­si pri­si­min­ti pa­čius gra­žiau­sius, darbš­čiau­sius, kul­tū­rin­giau­sius, drau­giš­kiau­sius ir mie­liau­sius kai­my­nus. La­bai no­rė­jo­si įam­žin­ti šį že­mės kam­pe­lį, kad kiek­vie­nas ei­da­mas ar va­žiuo­da­mas iš Lin­ku­vos per Rim­kū­nus į Paš­vi­ti­nį, su­sto­tų ir pa­ma­ty­tų, jog čia bu­vo kai­mas, ku­ria­me gy­ve­no žmo­nės maž­daug nuo XVI am­žiaus vi­du­rio.

At­min­ty­je vis iš­ky­la nu­pjau­tų ja­vų, nu­rau­tų li­nų gu­bos, šie­no žai­gi­niai, bul­vių plo­tai, il­giau­sios run­ke­lių va­gos, ku­rias rei­kė­da­vo ra­vė­ti ir ra­vė­ti. Tai bu­vo pa­ts sun­kiau­sias dar­bas, ku­rį rei­kė­da­vo nu­dirb­ti.

Min­ti­mis la­bai daž­nai su­grįž­ta į gim­tą­jį kie­mą, ku­ria­me au­go la­bai ska­ni sal­di­nė obe­lis, prie ąžuo­lo – kriau­šė, ir kaš­to­nas. Po jais sta­ty­da­vo iš pa­klo­džių pa­la­pi­nes ir žais­da­vo. O žie­mą, tarp tvar­to ir gy­ve­na­mo na­mo, su­pus­ty­da­vo di­džiu­les pus­nis, nuo ku­rių, tė­ve­lio pa­dirb­to­mis ro­gu­tė­mis, leis­da­vo­si, su­li­pę ant jų po ke­lis. Į tas links­my­bes atei­da­vo Mar­ti­nai­čių Arū­nas, Lo­pe­tų Re­gi­na ir ki­ti kai­my­nų vai­kai.

Ap­ša­lu­sio­mis no­si­mis, tė­ve­lio pa­da­ry­to­mis sli­dė­mis žie­mos me­tu ke­liau­da­vo į Paš­vi­ti­nio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą lau­kais, veng­da­mi ke­lių. Tie 7 ki­lo­met­rai bū­da­vo vi­sai trum­pi. Il­giau­si jie bū­da­vo tik ru­de­nį ir pa­va­sa­rį, kai pa­tvin­da­vo lau­kai. Ta­da tė­ve­lis ly­dė­da­vo ir di­de­liais žings­niais, ap­sia­vęs il­gus gu­mi­nius ba­tus, per­neš­da­vo per di­džiu­les ba­las po vie­ną ant sa­vo tvir­tų pe­čių.

Grįž­tant iš mo­kyk­los vi­sa­da pa­vė­žė­da­vo sunk­ve­ži­mius (ki­to­kių ne­bu­vo) vai­ruo­jan­tys Jo­nas Rat­kus iš Pe­le­niš­kių ir Vil­čiaus­kas iš So­de­liš­kių. Pa­va­sa­rį, va­sa­rą ir ru­de­nį ke­lio­nes į mo­kyk­lą pa­leng­vin­da­vo dvi­ra­čiai.

Kny­gos su­da­ry­to­ja pri­si­me­na kiek­vie­ną kie­mą. La­bai pa­tik­da­vo Sta­nis­lo­vo Mar­ti­nai­čio vyš­nių so­de­lis prie kie­mo, li­ku­sios Du­do­nių obe­lys prie De­gi­mo, Lo­pe­tų miš­ke­lis prie dar­ži­nės ir di­džiu­lis An­ta­no ir Bri­gi­tos Pet­raus­kų so­das, apie ku­rį ga­ny­da­vo ko­lū­kio avis. Kaž­ko­dėl šiur­pas ei­da­vo per kū­ną, kai anks­ti ry­tą ar­ba vė­lai va­ka­re, rei­kė­da­vo praei­ti pro Va­la­ši­nų na­mus, ka­da jau bu­vo li­kęs tik ap­leis­tas na­mas su at­da­rais lan­gais, du­ri­mis.

Mū­sų tiks­las šio­je kny­go­je bu­vo trum­pai ap­ra­šy­ti Ja­ne­lio­nių kai­me gy­ve­nu­sių žmo­nių li­ki­mo vin­gius. O jei­gu ką nors pa­mir­šo­me, ar ne­ra­do­me duo­me­nų, pra­šo­me at­leis­ti.

No­riu pa­dė­ko­ti bu­vu­siems Ja­ne­lio­nių kai­mo gy­ven­to­jams Pra­nei Kur­ly­tei-Klau­sie­nei, Al­gir­dui Di­liū­nui, Ir­mai Bal­čiū­nai­tei-Bar­kaus­kie­nei, Sil­vai Skač­kaus­kie­nei, Ja­ni­nai Bal­čiū­nai­tei-Na­vic­kie­nei, Ge­no­vai­tei Bal­čiū­nie­nei,Va­le­ri­jai Bal­čiū­nai­tei-Prie­lai­die­nei, Dai­vai Ba­jars­kai­tei- Ma­li­ko­nie­nei, Dai­vai Kat­laus­kie­nei, Dai­vi­dui Kur­liui, Do­na­tai Ve­ro­ni­kai Mar­ti­nai­ty­tei-Šniuo­lie­nei ir anū­kui Rai­mon­dui Šniuo­liui, Ro­me­nai Mar­ti­nai­ty­tei-Bu­lie­nei, Liu­cei Mar­ti­nai­ty­tei-Mar­cin­kie­nei, Jo­nui Va­la­ši­nui ir jo duk­rai As­tai Va­la­ši­nai­tei-Mi­siu­kie­nei, Ig­nui Mik­šiui, Ar­tū­rui Zuo­kui, Vla­dai Kur­ly­tei-Jur­ge­lie­nei , Egi­di­jui Jur­ge­liui, Da­liui Nie­kiui ir ki­tiems, pa­si­da­li­ju­siems sa­vo min­ti­mis, pri­si­mi­ni­mais. Ačiū ir Rim­kū­nų-Paš­vi­ti­nio bib­lio­te­kų ve­dė­jai Jo­vi­tai Mar­ti­šie­nei, ku­ri ne vie­ną mė­ne­sį rin­ko kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą apie kai­mą ir ja­me gy­ve­nu­sias šei­mas.

Kny­gą "Ja­ne­lio­niai" bus ga­li­ma ras­ti Rim­kū­nų ir Paš­vi­ti­nio bib­lio­te­ko­se.

Bu­vu­sio Ja­ne­lio­nių kai­mo bend­ruo­me­nė pa­si­ry­žu­si tęs­ti su­si­ti­ki­mus, lan­ky­tis prie pa­mink­li­nio ak­mens per Mo­ti­nos, Tė­vo bei Vi­sų Šven­tų­jų die­nas.