Kojinių ir pirštinių karalienė

At­si­sė­do į nu­ga­lė­to­jos suo­le­lį

Rad­vi­liš­kie­čių Lai­mu­tės ir Gin­tau­to In­di­lų so­do na­mo sve­tai­nė­je pui­kuo­ja­si bal­tas me­di­nis suo­le­lis, ant ku­rio šei­mi­nin­kai mėgs­ta pa­sė­dė­ti poil­sio mi­nu­tę, pa­var­ty­ti laik­raš­tį ar žur­na­lą.

Suo­le­lį L. In­di­lie­nė lai­mė­jo lie­pos mė­ne­sį Rad­vi­liš­ky­je vy­ku­sia­me ko­ji­nių mez­gi­mo čem­pio­na­te, ap­len­ku­si ki­tus 26 da­ly­vius ir ta­pu­si jo nu­ga­lė­to­ja.

Iki šiol sa­vo sėk­me ne­ga­lin­čiai pa­ti­kė­ti mez­gė­jai šis čem­pio­na­tas – ne­be pir­mas, ku­ria­me ji da­ly­vau­ja, tik, va, iki per­ga­lės vis pri­trūk­da­vo to vie­no žings­nio.

L. In­di­lie­nė yra bu­vu­si įvai­rių no­mi­na­ci­jų, ant­ro­sios vie­tos lai­mė­to­ja, per­nai mo­kiu­si pra­de­dan­čią­sias mez­gė­jas, bet at­si­sės­ti ant nu­ga­lė­to­jos krės­lo, ku­ris tra­di­ciš­kai do­va­no­ja­mas čem­pio­na­to nu­ga­lė­to­jai, iki šiol taip ir ne­te­ko.

L. In­di­lie­nė pri­si­me­na: šių me­tų mez­gė­jų čem­pio­na­to da­ly­ves ly­dė­jo nei­tin mez­gė­joms pa­lan­kios są­ly­gos – nuo pu­čian­čio vė­jo te­ko slėp­tis ir po dve­jo­mis striu­kė­mis, gau­dy­ti nuo­lat nu­pu­čia­mus siū­lų ka­muo­lius, kol ne­su­gal­vo­ta su­si­ras­ti vė­jo neuž­pu­čia­mą kam­pą ir su vi­su tur­tu per­si­kraus­ty­ti į užuo­vė­ją.

„Yra te­kę megz­ti įvai­riau­sio­mis są­ly­go­mis – ir lie­tus yra prau­sęs, ir sau­lė bea­to­dai­riš­kai kai­ti­nu­si. Ge­rai dar, kad mez­gė­jos mez­ga po sto­gu. Oro ne­pa­si­rink­si, o nu­ma­ty­tos ren­gi­nio da­tos dėl to ne­pa­kei­si“, – sa­ko ne vie­na­me iš de­šim­ties reng­tų čem­pio­na­tų da­ly­va­vu­si mez­gė­ja.

L. In­di­lie­nė džiau­gia­si, kad ap­skri­tai gi­mė min­tis reng­ti to­kius čem­pio­na­tus, nes ko­ji­nių mez­gi­mas, anot jos, mū­sų kraš­tuo­se bū­da­vęs ant­raei­lia­me pla­ne.

„Pirš­ti­nės – la­biau ma­to­mos, to­dėl joms vi­sa­da bū­da­vo ski­ria­ma dau­giau dė­me­sio, di­des­nė bū­da­vo spal­vų, raš­tų, mez­gi­mo tech­ni­kos įvai­ro­vė. O ko­ji­nės kas – jos „dar­bi­nin­kės“, dė­vi­mos po ba­tais.

Jos bū­da­vo mez­ga­mos iš li­ku­čių, ne­suk­tų siū­lų, bu­vo ado­mos. Daž­niau­siai jų net ne­si­ma­to, nors ir jos ga­li bū­ti vi­lio­jan­čios tiek spal­vo­mis, tiek raš­tais“, – sa­ko čem­pio­na­to lai­mė­to­ja ta­pu­si ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja.

Dar po­nia Lai­mu­tė džiau­gia­si, kad čem­pio­na­tas į die­nos švie­są iš­kė­lė mez­gė­jus vy­rus. Tie­sa, Rad­vi­liš­ky­je vyks­tan­čiuo­se čem­pio­na­tuo­se vy­rų gi­mi­nei at­sto­vau­ja daž­niau­siai tik vie­nas mez­gė­jas – pa­ne­vė­žie­tis Rai­mun­das Mi­ku­še­vi­čius, bet kar­tas nuo kar­to iš­drįs­ta pa­si­ro­dy­ti ir ki­tų.

L. In­di­lie­nės vy­ras Gin­tau­tas ir­gi – tik nuo­la­ti­nis žmo­nos pa­ly­do­vas, ste­bė­to­jas ir pa­lai­ky­to­jas. Vir­ba­lai ir mez­gi­mas – žmo­nos ka­ra­li­ja.

Pen­ki la­ga­mi­nai mez­gi­nių

Megz­ti L. In­di­lie­nę iš­mo­kė mo­čiu­tė. Pa­ti megz­da­vu­si, siū­da­vu­si ir verp­da­vu­si, anū­kę spė­jo iš­mo­ky­ti tik mez­gi­mo. Su­dė­tin­giau­sia pa­mo­ka – iš­mok­ti dai­liai nu­megz­ti ko­ji­nės kul­ną.

Kol sū­nūs bu­vo ma­žiu­kai, po­nia Lai­mu­tė jiems pri­megz­da­vo ir megz­ti­nu­kų, ir kom­bin­zo­niu­kų. Da­bar jos mez­gi­mas daž­niau­siai ap­si­ri­bo­ja pirš­ti­nių ir ko­ji­nių mez­gi­mu.

„Atei­kit, pa­ro­dy­siu sa­vo tur­tą“, – šyp­so­si mo­te­ris ir ve­da į mie­ga­mą­jį, ku­ria­me sto­vi vie­nas ant ki­to su­krau­ti pen­ki įvai­raus dy­džio se­no­vi­niai la­ga­mi­nai.

Ati­da­ro vie­ną – jis pil­nas pri­krau­tas gra­žiau­sių raš­tuo­tų pirš­ti­nių. Ki­ta­me ka­ra­liau­ja tik ko­ji­nės. Dar ki­ta­me – ir­gi ko­ji­nės, tik jau pa­pras­tes­nio, ne­be įmant­raus mez­gi­mo – ko­ji­nės "dar­bi­nin­kės".

Ste­bi­na ne tik nu­megz­tų gro­žy­bių gau­sa, bet ir pa­tys la­ga­mi­nai – iš kur jų tiek?

„La­bai pa­to­gu juo­se lai­ky­ti ir ko­ji­nes, ir pirš­ti­nes. Ką pa­ti tu­rė­jau, ką pir­kau ar ga­vau do­va­nų“, – dė­lio­ja sa­vą­jį tur­tą mez­gė­ja.

Idė­jų raš­tams ir nau­joms tech­ni­koms L. In­di­lie­nė se­mia­si įvai­riais bū­dais: tu­ri ir mez­gi­mo kny­gų įsi­gi­ju­si, ir pa­ti raš­tų su­ku­ria, pa­si­mo­ko iš mez­gė­jų, su­va­žiuo­jan­čių į ko­ji­nių mez­gi­mo čem­pio­na­tą.

„Iš ko­le­gių iš­mo­kau spal­vų de­ri­ni­mo. La­bai nau­din­gos čem­pio­na­tuo­se ren­gia­mos pa­ro­dos, įdo­mus at­ra­di­mas – mez­gi­mas dviem vir­ba­lais, rom­be­liais. Aš la­biau lai­kau­si tra­di­ci­jų, bet pa­ban­dau ir vis ką nors nau­jo“, – var­di­ja.

Šių­me­čia­me čem­pio­na­te „Že­mai­čių py­nė“, skir­ta­me Že­mai­ti­jos me­tams pa­mi­nė­ti, te­ko pa­si­do­mė­ti ir pa­nau­do­ti Že­mai­ti­jos re­gio­no mez­gi­mo raš­tus.

Per­nai pa­ti mo­kė dvi pra­de­dan­čią­sias mez­gė­jas.

Kiek džiaugs­mo bu­vo pa­ty­ru­siai mez­gė­jai, kai jos mo­ki­nė at­siun­tė nuo­trau­ką, ku­rio­je – jos pa­čios nu­megz­tos vai­kiš­kos ko­ji­nai­tės su už­ra­šu, kad ji iš­mo­ko pa­mo­ką ir pa­bai­gė dar­bą iki ga­lo.

Anot L. In­di­lie­nės, lat­vių mez­ga­mos ko­ji­nės yra dai­les­nių raš­tų nei lie­tu­vių. Gal to­dėl, kad lat­viai jas mez­ga il­ges­nes, iš­len­dan­čias iš ba­tų, to­dėl dau­giau dė­me­sio ski­ria jų gro­žiui ir raš­tams, mez­ga kruopš­čiau.

Do­va­nų ne­per­ka – do­va­no­ja ko­ji­nes

Pak­laus­ta, per kiek lai­ko su­kau­pė sa­vą­ją į la­ga­mi­nus su­krau­tą ko­lek­ci­ją, L. In­di­lie­nė nu­si­šyp­so: tai ne ko­lek­ci­ja – ji ge­ro­kai ap­tirps ar­tė­jant Ka­lė­doms, o po to vėl bus pil­do­ma.

Mez­gė­ja daug sa­vo mez­gi­nių pa­do­va­no­ja drau­gams, gi­mi­nėms, ar­ti­mie­siems Ka­lė­dų pro­ga. Da­lį jos dar­bų nu­per­ka Rad­vi­liš­ky­je ren­gia­mų šeš­ka­tur­gių lan­ky­to­jai.

Bū­na, kad Lai­mu­tė gau­na tiks­li­nių pra­šy­mų. Yra mez­gu­si lie­me­nę iš šiurkš­čios avies vil­nos anks­tu­kui. Pa­si­ro­do, šiems į pa­sau­lį per anks­ti pa­si­bel­du­siems ma­žy­liams bū­tent to­kia vil­na suak­ty­vi­na krau­jo­ta­ką.

Ko­ne kas­met ji da­ly­vau­ja ak­ci­jo­se ir pri­mez­ga ke­pu­ry­čių, pirš­ti­ny­čių ir ko­ji­ny­čių nau­ja­gi­mių sky­rių lė­liu­kams. Li­go­niams mez­gė gy­dan­čius mez­gi­nius iš šuns vil­nos, il­ges­nes ko­ji­nes mez­gė sli­di­nin­kams. Yra mez­gu­si vie­no­das ko­ji­nes vi­sam šo­kių ko­lek­ty­vui, nors šiaip mo­no­to­ni­jos ir vie­no­du­mo ne­mėgs­ta. Jai megz­ti du vie­no­dus dar­bus – neį­do­mu.

Kai tik su­ži­no, jog kaž­kur vyks šven­tė su mu­gė­mis, kur ga­li bū­ti ją do­mi­nan­čių siū­lų, L. In­di­lie­nė ten ir ap­si­lan­ko. Daž­niau­siai per­ka tik­ros vil­nos siū­lų. Yra ban­džiu­si megz­ti iš al­pa­kų vil­nos. Pa­ti­ko jos švel­nu­mas, ši­lu­ma, tik la­bai jau bran­gus šis ma­lo­nu­mas.

Iš ar­dy­tų megz­ti­nių L. In­di­lie­nė ko­ji­nių ne­mez­ga – lai­kai ne­be tie, kai ar­dy­da­vo, ga­rin­da­vo ir megz­da­vo. Jos mez­gi­niai nu­megz­ti iš nau­jų, dau­giau­sia na­tū­ra­lių siū­lų.

Ar ma­te­ma­ti­kės pro­fe­si­ja pa­de­da mez­gi­mui?

„Gal­būt pa­de­da ge­riau su­si­kaup­ti, tiks­liau ap­skai­čiuo­ti raš­tą. O mez­gi­mas pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti, pail­sin­ti gal­vą, pa­mirš­ti kas­die­nius rū­pes­čius.

Tai – tik­ra me­di­ta­ci­ja, nors vie­nai po­rai nu­megz­ti su­gaiš­ti ir aš­tuo­nias va­lan­das, o kar­tais ten­ka išar­dy­ti ne­pa­ti­ku­sį de­ri­nį“, – pro­fe­si­jos ir mė­gia­mo už­siė­mi­mo pliu­sus var­di­ja mez­gė­ja ir pri­me­na tu­rin­ti dar vie­ną ga­na nau­ją po­mė­gį – abu su vy­ru jau ke­le­rius me­tus šo­ka liau­diš­kų šo­kių ko­lek­ty­ve „Pat­rep­sė­lis“.

Šis už­siė­mi­mas, į ku­rį ji su­ge­bė­jo įtrauk­ti ir sa­vo vy­rą, abiems ta­po dar vie­na mie­la lais­va­lai­kio lei­di­mo for­ma.