
Naujausios
Pertvarka įsivažiavo
Daiva Rutkevičienė, Pakruojo rajono savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus vedėja, perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų laikotarpį įvardija aktualiausiu šio laikmečio rūpesčiu, nors socialinėje sferoje nuolat apstu ir kitokių problemų.
"Snausti nebegalima, bet manau, jog per metus spėsime sutvarkyti visus nebaigtus reikalus.
Šiuo metu rajone jau veikia trys šeimynos, kuriose gyvena 17 vaikų. Turime dvi budinčias globotojas. Petrašiūnuose veikiančiuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose "Nykštukas" gyvena septyni vaikai.
Pamūšio globos namų, kur tebegyvena 16 vaikų, pertvarkymas ir yra paskutinė mūsų užduotis", – lenkia pirštus vedėja.
Pati anksčiau dirbusi vaikų globos namuose, kur gyvendavo apie 100 vaikų, D. Rutkevičienė įsitikinusi, jog ši reforma – labai reikalinga. Ji viliasi, jog ateityje neliks ir bendruomeninių vaikų globos namų, nes, anot jos, vaikai turi augti šeimose, o ne tarp "etatinių" darbuotojų.
Tiesa, jau ir dabar Pakruojyje institucinė globa per penkerius metus sumažėjo daugiau nei perpus: 2015 metais institucinėse rajono įstaigose gyveno 56 vaikai, o šių metų pradžioje – jau 23.
Specialistė mintimis sugrįžta į tuos laikus, kai Pakruojyje į mažesnius vienetus imti "skaldyti" valstybiniai vaikų globos namai.
"Didžiuosius vaikų namus ėmėme skaidyti patys. Nors ir juose jau tada buvo gyvenama šeimynomis, kurios turėjo atskiras virtuvėles ir savaitgaliais gaminosi valgyti, bet vis tiek tai buvo viena didžiulė įstaiga.
Jau tada, prieš porą dešimtmečių, pradėjome galvoti apie pertvarkas. Kreipėmės į parapijos dekaną, jis palaikė idėją ir taip Pamūšyje buvo įsteigti Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapijos vaikų globos namai.
Dviejuose butuose buvo įkurti samariečių vaikų namai. Tai yra, jau tuomet darėme tai, ką turime įgyvendinti dabar.
Vienas iš šių butų dabar yra laisvas, jame po remonto ir ruošiamės įkurdinti bendruomeninius namus", – pasakoja vedėja.
Pakruojiečių tolerancija didėja
Savivaldybė planavo bendruomeninius vaikų globos namus kurti Pamūšyje. Pasak D. Rutkevičienės, ten ramiau, bet pastatai jau seni, o ir namai yra nuošaliau, tad nebuvo gauta ministerijos palaiminimo.
Todėl, be remontuoti numatyto 4 kambarių buto, kuriame galės gyventi 5-6 vaikai, planuojama pirkti namą, kur galėtų apsigyventi iki 9 vaikų.
"Norėtume namą pirkti Pakruojyje – čia yra daugiau veiklų: muzikos mokykla, geresnės sąlygos sportuoti. Tačiau namų pasirinkimas nelabai koks. Dauguma namelių maži, jų plotas neatitinka net minimalių reikalavimų. O gal pirksime Linkuvoje, gal Klovainiuose ar Rozalime", – sako D. Rutkevičienė.
Namui ir buto remontui yra skirta 100 tūkstančių eurų, dar 20 tūkstančių – įrangai įsigyti. D. Rutkevičienė sako, jog šios sumos viskam gali ir neužtekti. Tuomet esą tektų kreiptis į rajono Tarybą ir prašyti biudžetinių lėšų.
Ar tolerantiški pakruojiečiai kaimynystėje įsikursiantiems be tėvų globos likusiems vaikams?
Pasak D. Rutkevičienės, gyventojų reakcija gana geranoriška – gal dėl to, kad jų daugiabutyje jau yra buvę vaikų namai.
"Buvome susitikę su gyventojais, susirinkome jų parašus. Gal visuomenė jau tampa tolerantiškesnė? O gal ir dėl to, kad bendruomeniniuose namuose visą parą bus mūsų darbuotojų, bet priešiškumo nesulaukėme.
Pakruojyje atidarant grupinio gyvenimo namus, nuogąstavome dėl kaimynų pasipriešinimo, tačiau bendruomenė šiuos žmones su psichine negalia priėmė gana gražiai , o ir jie labai gražiai integruojasi į bendruomenės gyvenimą, lanko šventes, renginius.
Kai prieš keliolika metų kūrėme laikino gyvenimo namus, tada pasipriešinimo buvo daugiau", – po truputį didėjančia gyventojų tolerancija likimo nuskriaustiems žmonėms džiaugėsi vedėja.
Globėjas nebepaliekamas vienas
Įkūrus Globos centrą, tarpusavio ryšys su globėjais, pasak D. Rutkevičienės, irgi keičiasi į gerąją pusę.
Ilma Geležėlienė, Pakruojo nestacionarių socialinių paslaugų centro Globos centro atestuota socialinė darbuotoja, sako, jog dabar globėjas nebėra paliekamas vienas su jį užklupusiomis problemomis – vaiką pasiryžusiai globoti šeimai skiriamas globos koordinatorius.
Jis padeda, jei reikia papildomų paslaugų – psichologo, specialiojo pedagogo, logopedo ar psichiatro. O gal problemų atsiras vėliau, paauglystėje. Gal reikia papildomų įgūdžių bendraujant su biologiniais tėvais?
Globėjai kviečiami į savipagalbos grupes, kur gali pasitarti tarpusavyje, pasidalinti patirtimi konkrečiais atvejais.
"Pradžioje globėjai labai atsargiai žiūrėjo į globos koordinatorius, ypač tie, kurie vaikus globoja nuo seno, nebe vienerius metus. Nauji globėjai jau supranta pagalbos naudą. Bet pamažu labiau atsiveria visi. Ir tie, kurie anksčiau sakydavo: viskas pas mus gerai, tik nelįskit, kurie problemas spręsdavo patys, nes neturėjo su kuo tartis", – naujovių pliusais dalijosi specialistė.
Pasak jos, esminės globos problemos nesikeičia, jos yra tos pačios, bet keičiasi laikmetis, susiduriama su aštresnėmis problemos iš aplinkos: tai išmaniosios technologijos ir galimybė jomis naudotis, priklausomybės, svaiginančių medžiagų vartojimas, ko anksčiau nebuvo.
"Tad ir aiškiname, kaip geriau su tuo tvarkytis?, – sako I. Geležėlienė ir čia pat pripažįsta, jog vis dar būna atvejų, kai globėjai atsisako globos.
Tačiau anksčiau to daugiau būdavę. Dabar esą globėjai sąmoningesni tapo, labiau pasirengę atsakingam žingsniui ir į globą nebežiūri per rožinius akinius.
Lėšų stygius augina problemas
Jei institucinių vaikų globos namų pertvarka jau pakankamai įsivažiavo, tai sprendimai, kaip pagerinti senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę – stovi vietoje.
"Pakruojiečiai sensta, vienišų senų žmonių daugėja, eilės norinčių patekti į senelių namus – auga.
Linkuvos socialinių paslaugų centre ir Rozalimo senjorų namuose gali apsigyventi 80 žmonių, o eilėje laukia dar pusšimtis. Savivaldybė nepajėgi pastatyti senelių namus.
Nors ir teikiama pagalba į namus, integrali pagalba, bet to senstančiai visuomenei nepakanka. Anksčiau daugiavaikės šeimos pačios galėdavo labiau pasirūpinti savo tėvų senatve. Dabar jaunimas išvažinėjo, tėvai liko. Ir kartais net nepranešama, jog jiems reikia pagalbos", – tolydžio didėjančia problema pasidalijo D. Rutkevičienė.
Pasak jos, lėšų trūksta ne tik sprendžiant senjorų problemas.
"Mums visokių idėjų pakanka, bet dažnai nebūna lėšų joms įgyvendinti", – apgailestavo D. Rutkevičienė.
Anot jos, pagal galimybes stengiamasi pagelbėti globėjams.
"Paimant globoti vaiką, yra išmokama vienkartinė išmoka. Šeimynoms pagal prašymus stengiamės skirti lėšų remontui, automobiliui įsigyti. Tik ar pakankama tokia paskata?"
Dar socialinės darbuotojos pasidžiaugė, jog keičiasi ir visuomenės požiūris į globėjus – mažėja manančių, jog globa yra pasipelnymo šaltinis ir kad globoti našlaitį apsiimama daugiausia dėl to.
"Tikrai ne dėl pinigų ryžtamasi imtis tokios atsakomybės. Kai vaikui visko tiek reikia, iš gaunamų pinigų neprasigyvensi. Pastebime atvirkštinius atvejus: šeimos globotinius augina iš šeimos uždirbamų pinigų, o globotinio išlaikymui skiriamos lėšos yra kaupiamos jo ateičiai", – gražiais pavyzdžiais džiaugėsi darbuotojos.
