Penkių vaikų mama visada juos ragino siekti tikslų

Vai­kus iš­lei­do į moks­lus

Pen­kis vai­kus – tris duk­ras ir du sū­nus – do­rai užau­gi­nu­sią ma­mą Ja­ni­ną Bu­tie­nę į sa­vi­val­dy­bę su­si­tik­ti su me­ru Vi­ta­li­ju­mi Gai­liu­mi, Ad­mi­nis­ta­ci­jos di­rek­to­re Va­le Kul­vins­kie­ne bei So­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos sky­riaus ve­dė­ja Lai­ma Kle­mie­ne pa­ly­dė­jo duk­ra Sol­vei­ga Skun­či­kie­nė – do­cen­tė, Šiau­lių Uni­ver­si­te­to so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė.

„Ma­ma nie­ka­da ne­ver­tė kaž­ką da­ry­ti, pa­lai­kė ei­nant pa­si­rink­tu ke­liu, bu­vo to­le­ran­tiš­ka ir nuo­šir­di, sku­ban­ti iš­klau­sy­ti, o ne baus­ti“, – sa­kė duk­ra.

Vi­si jo­niš­kie­tės vai­kai bai­gė aukš­tą­sias mo­kyk­las. Ire­na – gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti Šve­di­jo­je Vi­mer­bio mies­te, stu­di­ja­vo Lin­čio­pin­go uni­ver­si­te­te, va­do­vau­ja par­da­vi­mų sky­riui tarp­tau­ti­nė­je kom­pa­ni­jo­je. Sū­nus Jo­nas dir­ba Užim­tu­mo tar­ny­bo­je, yra įgi­jęs elekt­ros in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę, ki­tas sū­nus Al­gis – Jo­niš­kio no­ta­rų kon­to­ros dar­buo­to­jas, tu­ri vie­šo­jo val­dy­mo ma­gist­ro laips­nį. Abu bro­liai bai­gė Šiau­lių Uni­ver­si­te­tą. Sos­ti­nė­je gy­ve­nan­ti Gi­ta­na Vil­niaus Uni­ver­si­te­te pa­si­rin­ko lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, taip tar­si įkū­ny­da­ma ma­mos sva­jo­nę.

„Šei­mo­je au­go­me dvie­se su bro­liu, lan­kė­me tą pa­čią kla­sę pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau – „Auš­ros“ gim­na­zi­jo­je. Tė­ve­liai iš­nuo­mo­jo kam­ba­rį Jo­niš­ky­je, kur pra­bėg­da­vo sa­vai­tė, o sek­ma­die­niais pės­čio­mis pa­rei­da­vo­me į kai­mą. Bu­vo ne­leng­va, nes abu vie­nu me­tu bai­gė­me 11 kla­sių ir sto­jo­me mo­ky­tis. Bro­lis pa­si­rin­ko Kau­no po­li­tech­ni­kos ints­ti­tu­tą, o aš, pa­ra­gin­ta kla­sės auk­lė­to­jo, dės­čiu­sio ang­lų bei lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, nu­spren­džiau baig­ti lie­tu­vių kal­bos stu­di­jas Vil­niaus Uni­ver­si­te­te. Ta­čiau ne­ti­kė­tai per sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus iš ru­sų kal­bos ga­vau tre­je­tą ir su­pra­tau, kad jau ne­pa­tek­siu tarp lai­min­gų­jų. Ta­čiau la­bai ne­per­gy­ve­nau, nes du stu­den­tai tė­ve­liams bū­tų bu­vu­si per­ne­lyg di­de­lė naš­ta“, – me­na Ja­ni­na Bu­tie­nė.

Iš tė­viš­kės ne­no­rė­jo išei­ti

Mo­ters ke­lias pa­su­ko vi­sai ki­ta link­me. 1956 me­tais ji dar ėjo su ma­ma pa­dė­ti ra­vė­ti va­di­na­mą­sias nor­mas ko­lū­ky­je, o nuo 1957-ųjų pa­ti bu­vo pa­kvies­ta į „Pa­ry­žiaus ko­mu­nos“ ko­lū­kį Jo­niš­kio ra­jo­ne im­tis bu­hal­te­rio pa­va­duo­to­jos ir ka­si­nin­kės dar­bo. Spe­cia­lių moks­lų ne­bai­gu­siai jau­nai mer­gi­nai ne­bu­vo pa­pras­ta, juo­lab kad ko­lū­kio ka­są ra­do iš­vog­tą. Ta­čiau darbš­tu­mas, pa­rei­gin­gu­mas nu­ga­lė­jo. Vė­liau du kar­tus to­bu­li­no­si bu­hal­te­ri­jos kur­suo­se Vil­niu­je. Ga­biai jau­nai mo­te­riai siū­lė dar­bo vie­tas ar­čiau Vil­niaus, ta­čiau ji pa­si­rin­ko grįž­ti į Jo­niš­kio ra­jo­ną, nie­kur iš tė­viš­kės so­dy­bos Mer­giū­nuo­se ne­no­rė­jo išei­ti.

Už­tat sa­vo vai­kams mo­te­ris su­tei­kė vi­sas ga­li­my­bes stu­di­juo­ti: į moks­lus juos iš­lei­do, nes tu­rė­jo ūkį – lai­kė pen­kias kar­ves, tad ne­trū­ko pie­no pro­duk­tų ir pa­tiems, ir vež­ti į pie­ni­nę, au­gi­no po še­šias par­ša­ve­des – mė­sos ir­gi tu­rė­jo už­tek­ti­nai.

Vai­kus užau­gi­no dvie­se su vy­ru Al­giu Juo­zu Bu­te, su ku­riuo su­si­pa­ži­no dar gy­ven­da­ma pas tė­ve­lius, kai šis, ki­lęs iš Pa­ne­vė­žio ra­jo­no, su bri­ga­da bu­vo at­vy­kęs dirb­ti į Jo­niš­kio ra­jo­ną. Jam išė­jus tar­nau­ti į ka­riuo­me­nę, su­si­ra­ši­nė­jo tre­jus me­tus, o grį­žus – su­si­tuo­kė. Ne­te­ko vy­ro prieš še­še­rius me­tus.

Svar­bu su vai­kais kal­bė­tis

„Mū­sų tė­ve­lio, ku­rio gim­ti­nė – Mer­giū­nai, ir ma­mos, ki­lu­sios nuo Ža­ga­rės iš Li­ži­kų kai­mo, gi­mi­nės bu­vo kaip kumš­tis – vi­sa­da jun­gė drau­gys­tė, pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­lai­ky­mas. Taip ir mes gy­ve­no­me. Gal to­dėl vai­kus au­gin­ti ne­bu­vo sun­ku. Sten­giau­si su jais daug kal­bė­tis, aiš­kin­ti. Tė­vai da­bar kar­tais sa­ko, kad neį­ma­no­ma su­si­tar­ti su sū­nu­mis, duk­ro­mis. Aš kvies­da­vau šne­kė­tis, paim­da­vau už ran­kos, pra­šy­da­vau pa­žiū­rė­ti į akis, pa­si­pa­sa­ko­ti, sa­ky­ti tei­sy­bę, nes su me­lu to­li ne­nu­ke­liau­si. Ir man at­si­ver­da­vo. Da­bar su anū­kais, ku­rių tu­riu de­šimt, taip pat bend­rau­ju, esa­me ge­ri drau­gai. Vie­nas jų, štai, su skrai­dyk­le iš­mu­šė lan­go stik­lo da­lį ūkio pa­sta­te, pri­si­pa­ži­no. Džiau­giuo­si, jog neiš­si­su­ki­nė­jo. Man at­ro­do, kad suau­gu­sy­sis, vy­res­nis žmo­gus tu­ri iš­lai­ky­ti blai­vų pro­tą bend­rau­da­mas, ne­pul­ti į emo­ci­jas, ne­šauk­ti“, – pa­ta­ria 82-ejų me­tų pen­kių vai­kų ma­ma.

Duk­ra Sol­vei­ga sa­ko, kad ma­ma tu­rė­jo psi­cho­lo­gi­nių ir va­dy­bi­nių su­ge­bė­ji­mų, be to, skie­pi­jo vai­kams mei­lę gro­žiui, me­nui. Sū­nūs Jo­nas su Al­giu ne tik bai­gė mu­zi­kos mo­kyk­lą, bet ir daug me­tų gro­jo pu­čia­mų­jų or­kest­re „To­nas“, o šiuo me­tu yra kvar­te­to mu­zi­kan­tai. 10 anū­kų taip pat mo­kė­si ar­ba dar be­si­mo­ko me­no mo­kyk­lo­se. Pa­ti Ja­ni­na Bu­tie­nė mo­kyk­lo­je lan­kė tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vą, dai­na­vo cho­re.

Pat­rio­tiz­mo jaus­mas

Gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si mo­te­ris vi­sa­da pa­ti bu­vo ak­ty­vi, mė­go fi­zi­nę veik­lą, ke­lio­nes. Dirb­da­ma ko­lū­ky­je sa­vo ma­lo­nu­mui net iš­lai­kė eg­za­mi­ną ir įgi­jo mo­to­cik­lo vai­ruo­to­jo tei­ses. Taip pat su­ka­si po sa­vo gė­ly­nus, tai per­so­din­da­ma gė­lės, tai kur­da­ma, for­muo­da­ma nau­jus gė­ly­nė­lius, kur vi­sa­da pa­de­da vai­kai. Mer­giū­nai – tar­si jų pa­sau­lio cent­ras, į ku­rį nuo­lat su­si­bė­ga.

„Vie­ta ka­dai­se bu­vo ply­na. Tė­ve­lis so­dy­bą ap­so­di­no lie­po­mis. Jis bu­vo sa­va­moks­lis, bet la­bai ge­ras sta­lius. Ga­mi­no bal­dus, ku­bi­lus ir – gar­dų na­mi­nį alų. Tu­rė­jo gi­lų pa­trio­tiz­mo jaus­mą. Kai su­sės­da­vo­me va­ka­rais, už­trauk­da­vo dai­ną: „Jo­siu aš į Vil­nių, vė­lia­vą iškelsiu/Ir prie Auš­ros var­tų karš­taio pa­si­mel­siu“. O da­bar aš jau­čiuo­si lai­min­ga, kad ga­li­me lais­vai to­kias dai­nas dai­nuo­ti, vė­lia­vą prie na­mų iš­kel­ti“, – su jau­du­liu pa­sa­ko­ja Ja­ni­na Bu­tie­nė.