
Naujausios
Vaikus išleido į mokslus
Penkis vaikus – tris dukras ir du sūnus – dorai užauginusią mamą Janiną Butienę į savivaldybę susitikti su meru Vitalijumi Gailiumi, Administacijos direktore Vale Kulvinskiene bei Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Laima Klemiene palydėjo dukra Solveiga Skunčikienė – docentė, Šiaulių Universiteto socialinių mokslų daktarė.
„Mama niekada nevertė kažką daryti, palaikė einant pasirinktu keliu, buvo tolerantiška ir nuoširdi, skubanti išklausyti, o ne bausti“, – sakė dukra.
Visi joniškietės vaikai baigė aukštąsias mokyklas. Irena – gyvenanti ir dirbanti Švedijoje Vimerbio mieste, studijavo Linčiopingo universitete, vadovauja pardavimų skyriui tarptautinėje kompanijoje. Sūnus Jonas dirba Užimtumo tarnyboje, yra įgijęs elektros inžinieriaus specialybę, kitas sūnus Algis – Joniškio notarų kontoros darbuotojas, turi viešojo valdymo magistro laipsnį. Abu broliai baigė Šiaulių Universitetą. Sostinėje gyvenanti Gitana Vilniaus Universitete pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, taip tarsi įkūnydama mamos svajonę.
„Šeimoje augome dviese su broliu, lankėme tą pačią klasę pradinėje mokykloje, vėliau – „Aušros“ gimnazijoje. Tėveliai išnuomojo kambarį Joniškyje, kur prabėgdavo savaitė, o sekmadieniais pėsčiomis pareidavome į kaimą. Buvo nelengva, nes abu vienu metu baigėme 11 klasių ir stojome mokytis. Brolis pasirinko Kauno politechnikos intstitutą, o aš, paraginta klasės auklėtojo, dėsčiusio anglų bei lietuvių kalbą ir literatūrą, nusprendžiau baigti lietuvių kalbos studijas Vilniaus Universitete. Tačiau netikėtai per stojamuosius egzaminus iš rusų kalbos gavau trejetą ir supratau, kad jau nepateksiu tarp laimingųjų. Tačiau labai nepergyvenau, nes du studentai tėveliams būtų buvusi pernelyg didelė našta“, – mena Janina Butienė.
Iš tėviškės nenorėjo išeiti
Moters kelias pasuko visai kita linkme. 1956 metais ji dar ėjo su mama padėti ravėti vadinamąsias normas kolūkyje, o nuo 1957-ųjų pati buvo pakviesta į „Paryžiaus komunos“ kolūkį Joniškio rajone imtis buhalterio pavaduotojos ir kasininkės darbo. Specialių mokslų nebaigusiai jaunai merginai nebuvo paprasta, juolab kad kolūkio kasą rado išvogtą. Tačiau darbštumas, pareigingumas nugalėjo. Vėliau du kartus tobulinosi buhalterijos kursuose Vilniuje. Gabiai jaunai moteriai siūlė darbo vietas arčiau Vilniaus, tačiau ji pasirinko grįžti į Joniškio rajoną, niekur iš tėviškės sodybos Mergiūnuose nenorėjo išeiti.
Užtat savo vaikams moteris suteikė visas galimybes studijuoti: į mokslus juos išleido, nes turėjo ūkį – laikė penkias karves, tad netrūko pieno produktų ir patiems, ir vežti į pieninę, augino po šešias paršavedes – mėsos irgi turėjo užtektinai.
Vaikus užaugino dviese su vyru Algiu Juozu Bute, su kuriuo susipažino dar gyvendama pas tėvelius, kai šis, kilęs iš Panevėžio rajono, su brigada buvo atvykęs dirbti į Joniškio rajoną. Jam išėjus tarnauti į kariuomenę, susirašinėjo trejus metus, o grįžus – susituokė. Neteko vyro prieš šešerius metus.
Svarbu su vaikais kalbėtis
„Mūsų tėvelio, kurio gimtinė – Mergiūnai, ir mamos, kilusios nuo Žagarės iš Ližikų kaimo, giminės buvo kaip kumštis – visada jungė draugystė, pasitikėjimas, palaikymas. Taip ir mes gyvenome. Gal todėl vaikus auginti nebuvo sunku. Stengiausi su jais daug kalbėtis, aiškinti. Tėvai dabar kartais sako, kad neįmanoma susitarti su sūnumis, dukromis. Aš kviesdavau šnekėtis, paimdavau už rankos, prašydavau pažiūrėti į akis, pasipasakoti, sakyti teisybę, nes su melu toli nenukeliausi. Ir man atsiverdavo. Dabar su anūkais, kurių turiu dešimt, taip pat bendrauju, esame geri draugai. Vienas jų, štai, su skraidykle išmušė lango stiklo dalį ūkio pastate, prisipažino. Džiaugiuosi, jog neišsisukinėjo. Man atrodo, kad suaugusysis, vyresnis žmogus turi išlaikyti blaivų protą bendraudamas, nepulti į emocijas, nešaukti“, – pataria 82-ejų metų penkių vaikų mama.
Dukra Solveiga sako, kad mama turėjo psichologinių ir vadybinių sugebėjimų, be to, skiepijo vaikams meilę grožiui, menui. Sūnūs Jonas su Algiu ne tik baigė muzikos mokyklą, bet ir daug metų grojo pučiamųjų orkestre „Tonas“, o šiuo metu yra kvarteto muzikantai. 10 anūkų taip pat mokėsi arba dar besimoko meno mokyklose. Pati Janina Butienė mokykloje lankė tautinių šokių kolektyvą, dainavo chore.
Patriotizmo jausmas
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris visada pati buvo aktyvi, mėgo fizinę veiklą, keliones. Dirbdama kolūkyje savo malonumui net išlaikė egzaminą ir įgijo motociklo vairuotojo teises. Taip pat sukasi po savo gėlynus, tai persodindama gėlės, tai kurdama, formuodama naujus gėlynėlius, kur visada padeda vaikai. Mergiūnai – tarsi jų pasaulio centras, į kurį nuolat susibėga.
„Vieta kadaise buvo plyna. Tėvelis sodybą apsodino liepomis. Jis buvo savamokslis, bet labai geras stalius. Gamino baldus, kubilus ir – gardų naminį alų. Turėjo gilų patriotizmo jausmą. Kai susėsdavome vakarais, užtraukdavo dainą: „Josiu aš į Vilnių, vėliavą iškelsiu/Ir prie Aušros vartų karštaio pasimelsiu“. O dabar aš jaučiuosi laiminga, kad galime laisvai tokias dainas dainuoti, vėliavą prie namų iškelti“, – su jauduliu pasakoja Janina Butienė.