Pokyčiams neužtenka vienos nakties

Er­nes­ta at­lie­ka ty­ri­mą, ko­kie įpro­čiai stab­do mo­te­ris siekiant vers­lo ir kar­je­ro­s. Bend­rau­da­ma su klien­tė­mis ir be­si­gi­lin­da­ma į pa­sau­li­nę pra­kti­ką, ji su­da­rė 12 "blo­gų­jų" įpro­čių są­ra­šą. Tarp jų – mo­te­rų kuk­lu­mas nu­ro­dy­ti sa­vo pa­sie­ki­mus, ti­kė­ji­ma­sis, kad ki­ti pa­ma­tys pa­stan­gas ir jas įver­tins, su­kur­tų ry­šių ne­pa­nau­do­ji­mas sa­vo kar­je­rai ir veik­lai, taip pat įsi­ti­ki­ni­mas, kad svar­biau dar­bas, o ne kar­je­ra, dar – sa­vo ver­tės, įta­kos ma­ži­ni­mas, per­fek­cio­niz­mas, no­ras įtik­ti, il­ga­lai­kis ne­sėk­mių "at­ra­jo­ji­mas". Er­nes­ta juo­kia­si, kad ir pa­ti iš su­da­ry­to są­ra­šo ga­lė­tų su­si­rink­ti sa­vo įpro­čių puokš­tę.

"Moks­li­nin­kai tei­gia, kad dau­giau ne­gu 60 pro­cen­tų kas­die­nių veiks­mų su­da­ro mū­sų įpro­čiai. Tad pra­de­di su­si­mąs­ty­ti, kiek esi pri­klau­so­mas nuo įpro­čių? Ko­kią įta­ką da­ro vi­sai ne­kal­ti, ma­ži įpro­čiai?" – svars­to Er­nes­ta.

Ji ak­cen­tuo­ja: vi­si esa­me la­bai skir­tin­gi, tur­tin­gi ir gra­žūs sa­vo vi­du­mi, "gal­būt tik ap­lin­ky­bės lė­mė, kad mes ne­si­do­mi­me ar ne­su­vo­kia­me, ką tu­ri­me sa­vy­je".

– Ar pa­grįs­tas ste­reo­ti­pas, kad lie­tu­viai kant­rūs, dėl to ne­ryž­tin­gi ir ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi?

– Ar tai nė­ra tik pa­si­tei­si­ni­mai, juk esa­me pa­si­tei­si­ni­mų meist­rai? Mes ne­pa­si­ti­ki­me ne vi­so­se sri­ty­se. Pa­vyz­džiui, ne­pa­si­ti­kiu sa­vi­mi, nes ne­ga­liu da­ry­ti vers­lo, ne­pa­si­ti­kiu sa­vi­mi, nes ne­ran­du klien­tų ir taip to­liau. Ta­čiau yra daug sri­čių, ku­rio­se žmo­gus pa­si­ti­ki: gal kaip ma­ma, kaip šei­mi­nin­kė ar ma­ra­to­nų bė­gi­kė?

Daž­nai žmo­nės ži­no, ko ne­no­ri, bet neį­var­di­ja, ko no­ri vie­to­je to. Jei­gu ne­ži­no, ko no­ri, kaip ga­li ženg­ti pir­mą žings­nį?

Mes ti­ki­mės per nak­tį tap­ti ki­tais žmo­nė­mis. Bet taip nė­ra. Po­ky­čių pui­ku siek­ti eta­pais. Jei­gu per sa­vai­tę da­ry­si­te sep­ty­nis ar pen­kis ma­žus žings­nius, ti­kė­ti­na, kad juos pa­da­ry­si­te. Ta­čiau per vie­ną die­ną pa­da­ry­ti sep­ty­nis – daug. Iš­si­kė­lę ne­rea­lius tiks­lus, nu­si­vil­si­me, lai­ky­si­me sa­ve ne­vy­kė­liais, pra­si­dės sa­vig­rau­ža.

Ma­žiau skųs­ki­mės, kal­tin­ki­me ap­lin­ką, dau­giau pri­siim­ki­me at­sa­ko­my­bės už sa­ve. Iš są­mo­nin­gų aki­mir­kų gims­ta žmo­nių no­ras ei­ti po­ky­čių link. Po­ky­čiams tu­ri pri­bręs­ti. Ži­no­ma, yra si­tua­ci­jų gy­ve­ni­me, kai ap­lin­ky­bės smo­gia la­bai skau­džiai, kai ne­be­tu­ri­me, kur dė­tis ir kei­čia­mės.

Ma­žiau skųs­ki­mės, kal­tin­ki­me ap­lin­ką, dau­giau pri­siim­ki­me at­sa­ko­my­bės už sa­ve. Iš są­mo­nin­gų aki­mir­kų gims­ta žmo­nių no­ras ei­ti po­ky­čių link.

Nu­si­tei­ki­me išei­ti iš kom­for­to zo­nos, nes kom­for­tas ir po­ky­tis kar­tu ne­ga­li eg­zis­tuo­ti.

– Gal su­pras­ti, ko no­ri, nė­ra leng­va, ypač jau­niems žmo­nėms, ku­rie, at­ro­do, no­ri vis­ko ir da­bar?

– Aš la­bai my­liu Y ir Z kar­tą. Ga­li­me pyk­ti, ig­no­ruo­ti, bet jie atei­na į dar­bo rin­ką.

Apie švie­ti­mo sis­te­mą ne­tu­riu tei­sės daug kal­bė­ti, bet ma­nau, kad ir šei­mo­je, ir mo­kyk­lo­je vai­kai ne­gau­na in­di­vi­dua­laus rū­pes­čio, pa­lai­ky­mo, iš­klau­sy­mo ir pa­ti­ki­ni­mo, kad jie daug ką ga­li. Ne­si­for­muo­ja ge­bė­ji­mai kel­ti tiks­lus, kur­ti pla­nus, kaip tai pa­siek­ti, to­dėl kuo to­liau – tuo jiems su­dė­tin­giau.

Įp­ro­čiai leng­viau for­muo­ja­si, kai są­mo­nin­gai pla­nuo­ji lai­ką ir ki­tus re­sur­sus. Pa­vyz­džiui, atei­na žmo­gus į in­di­vi­dua­lią kou­čin­go se­si­ją ir sa­ko: aš nie­ka­da neiš­mok­siu ang­lų kal­bos, esu ne­ga­bus ir tu­riu tiek daug an­ti­komp­li­men­tų sau, kad au­sys kais­ta. Bet rei­kia su­pras­ti ver­tę: ko­dėl man tai svar­bu? Ar aš no­riu iš­va­žia­vęs į už­sie­nį ge­bė­ti už­si­sa­ky­ti ka­vos, pa­si­klaus­ti ke­lio, ar no­riu kal­bė­ti de­ry­bo­se?

Kai įvar­di­ji tiks­lą, leng­viau ap­skai­čiuo­ti lai­ko są­nau­das. Ar man už­teks pu­sės me­tų po 15 mi­nu­čių kas die­ną, ar man rei­kės va­lan­dų? Ku­riuo lai­ku tą da­ry­siu? O ką da­bar da­rau tuo lai­ku? Ar ga­liu ir no­riu vie­ną veik­lą pa­keis­ti ki­ta?

La­bai re­ko­men­duo­ju su­si­ras­ti bend­ra­min­tį ar žmo­gų, ku­riam "at­si­skai­ti­nė­si", nes prin­ci­pin­gai at­si­skai­ty­ti dėl die­nos pa­stan­gų sau – la­bai sun­ku: tai pa­var­gęs, tai konf­lik­tą tu­rė­jau ar pa­na­šiai.

Pri­ta­riu pa­sau­li­nio ly­gio kou­čin­go spe­cia­lis­tui Mar­ša­lui Golds­mi­tui (Mars­hall Golds­mith), ku­ris tei­gia, kad reikš­min­gas ir ženk­lus įpro­tis, ku­rio ne­be­rei­kia nie­kam kont­ro­liuo­ti, su­si­for­muo­ja po pu­sant­rų me­tų.

Neu­ro­moks­las pa­tvir­ti­na, kad mū­sų sme­ge­nys yra plas­tiš­kos ir sa­vo įpro­čius mes ga­li­me pa­keis­ti.

– Va­di­na­si, dau­ge­lio mi­ni­mas 21-os die­nos iš­šū­kis pa­keis­ti įpro­tį yra per trum­pas lai­kas?

– 21-a die­na, ma­no nuo­mo­ne, yra pro­ver­žis, bet kas po to? Iš sa­vo ir klien­tų pa­tir­ties ži­nau, kad la­bai re­tas tai da­ro to­liau. Rei­ka­lin­gas ki­tų žmo­nių – kou­če­rio, men­to­riaus, gal ku­ni­go – pa­lai­ky­mas, nes keis­ti įpro­čius vie­nam yra su­dė­tin­ga. Pa­si­kei­tu­sį įpro­tį tu­ri jaus­ti ne tik pa­ts, jį tu­ri pa­ste­bė­ti ap­lin­ka. O gal aš gy­ve­nu fan­ta­zi­jų pa­sau­ly­je?

– Pa­sau­ly­je po­ky­čiai vyks­ta kas se­kun­dę, at­si­ran­da vis nau­jes­nių tech­no­lo­gi­jų, ro­bo­tai kei­čia žmo­nes, dirb­ti­nis in­te­lek­tas ra­šo kny­gas, net straips­nius vie­to­je žur­na­lis­tų – spau­di­mas žmo­giš­kai pri­gim­čiai di­džiu­lis. Kaip spė­ti pa­skui šiuos po­ky­čius?

– Per mū­sų po­kal­bį pa­sau­lis jau pa­si­kei­tė: kaž­kas pa­skel­bė moks­li­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tus, kaž­kas pa­si­ra­šė su­tar­tis... In­for­ma­ci­jos yra la­bai daug, o at­si­rink­ti tin­ka­mą – me­nas, bet grįž­ta­me prie to pa­ties: koks yra ma­no tiks­las?

Jei­gu no­riu kuo il­giau bū­ti pa­trauk­lus dar­bo rin­ko­je, ne­ga­liu ig­no­ruo­ti po­ky­čių, ro­bo­ti­za­ci­jos, dirb­ti­nio in­te­lek­to. Ne­ga­li­me už­si­da­ry­ti sa­vo bur­bu­le ir kal­tin­ti ap­lin­ką, kad mes ne­no­ri­me keis­tis. Pa­vyz­džiui, vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau ap­skai­ti­nin­kas, bet at­si­ra­do nau­jos pro­gra­mos ir ką aš ga­liu da­ry­ti to­liau? Paž­velg­ti pla­čiau. Mo­ky­tis nau­jų da­ly­kų, ieš­ko­ti, kur ge­riau­siai ga­liu pa­nau­do­ti tu­ri­mas ži­nias ir pa­tir­tį. Neig­da­mi – ne­lai­mė­si­me.

Ska­ti­nu rū­pin­tis sa­vo ver­te dar­bo rin­ko­je ir su­vok­ti, kiek tu­riu skir­ti sa­vo re­sur­sų pa­pil­do­mai ar nau­jai veik­lai, spe­cia­li­za­ci­jai, gal at­ras­ti vers­lo idė­ją, gal per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Ne­pa­si­seks? Bet ar tai ne­sėk­mė? Tai – iš­mok­tos pa­mo­kos. Jei­gu kaž­ko sie­kiu kas­met – iš­siug­dau imu­ni­te­tą, už­siau­gi­nu rau­me­nis.

Tar­kim, žmo­gus su­gal­vo­ja bėg­ti ma­ra­to­ną. Jis su­pran­ta, kad mai­gy­ti te­le­vi­zo­riaus pul­te­lį ant so­fos neuž­teks, to­dėl ei­na spor­tuo­ti, ran­da bend­ruo­me­nę, klau­so­si me­to­di­kų, tre­ni­ruo­ja­si.

Kai su­gal­vo­ja­me el­ge­sio po­ky­čius, taip pat pui­ku vis­ką su­si­dė­lio­ti iki po­ky­čių pra­džios. Ta­da bus ma­žiau nu­si­vy­li­mo.

Sa­vo klien­tams pa­ta­riu da­ry­ti pa­sie­ki­mų są­ra­šą. Vy­res­niems ne­gu 30 me­tų re­ko­men­duo­ju su­ra­šy­ti 100 pa­sie­ki­mų, iki 30 me­tų – 50 pa­sie­ki­mų. Sa­ko – ne­rea­lu! Bet pri­si­min­ki­me vai­kų dar­že­lį, mo­kyk­lą, kiek­vie­ną pa­sie­ki­mą, ku­rį ne­bū­ti­nai pa­ste­bė­jo ap­lin­ka, bet jis su­tei­kė vi­di­nio pa­si­ten­ki­ni­mo ir sti­mu­lo siek­ti dau­giau. Pa­sie­ki­mų są­ra­šas – tramp­li­nas su­vok­ti, kiek esa­me pa­sie­kę ir kad mes, na, jei ne vis­ką, tai tik­rai la­bai daug ga­li­me.

Ne­su ša­li­nin­kė šiuo­lai­ki­nio op­ti­miz­mo, kad man jū­ra – iki ke­lių. Ir žo­dį "sėk­mė" aš ma­žai nau­do­ju. Sėk­mė yra at­kak­lu­mas, pa­stan­gos ir mū­sų veiks­mai, ku­rie at­ve­da į no­ri­mą re­zul­ta­tą, gy­ve­ni­mą, jau­se­ną, mąs­ty­se­ną.

– Ar Y ir Z kar­tos jums pa­tin­ka dėl to, kad jos la­biau lin­ku­sios į po­ky­čius?

– Ne­ga­liu pa­tvir­tin­ti, nes po­ky­čiai la­bai in­di­vi­dua­lu. Y ir Z mo­ka pa­si­nau­do­ti laik­me­čio tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis. Mes tik­rai daug ko ga­li­me ir tu­ri­me iš jų mo­ky­tis.

Ki­ta ver­tus, jau­ni­mas no­ri dirb­ti žmo­nėms, ku­rie jiems yra au­to­ri­te­tai, iš ku­rių ga­li pa­si­mo­ky­ti.

Ski­ria­si kar­tų ver­ty­bės. Iš to ky­la ne­sup­ra­ti­mas ir ne­su­si­kal­bė­ji­mas. Ko­le­gos da­li­jo­si tai pa­tvir­ti­nan­čiu at­ve­ju. De­ry­bų mo­ky­mų me­tu vie­nos ko­man­dos bu­vo su­for­muo­tos iš Y, o ki­tos – iš X kar­tos žmo­nių, elg­se­nos de­ry­bo­se vi­siš­kai ski­ria­si. X kar­tos žmo­nės ga­li at­si­sa­ky­ti sa­vo žo­džio, kad pa­siek­tų tiks­lą, o Y svar­bu su­si­tar­ti, kad vi­si bū­tų lai­mė­to­jai. Jie ei­na per par­tne­rys­tę, su­si­ta­ri­mą, jiems skau­džiau­sia ne tai, kad jie pra­lai­mė­jo, bet tai, kad juos ap­ga­vo ir ne­si­lai­kė žo­džio.

– Kas jus pa­ska­ti­no po­ky­čiams – po 12-os me­tų pa­lik­ti per­so­na­lo va­do­vės dar­bą di­de­lė­je kom­pa­ni­jo­je?

– Vie­na­reikš­miai at­sa­ky­ti nė­ra leng­va. Dir­bau la­bai įdo­miu lai­ko­tar­piu, me­tai pra­lė­kė la­bai grei­tai, jie bu­vo tur­tin­gi su­tik­tais žmo­nė­mis ir ma­no iš­siug­dy­to­mis kom­pe­ten­ci­jo­mis. Bet atei­na min­čių, kad ga­li bū­ti gy­ve­ni­me ir ki­taip. La­bai pa­dė­jo kou­čin­gas, at­ra­dau sa­vy­je daug gi­lu­mi­nių da­ly­kų, ku­riuos bu­vau pa­mir­šu­si. Atė­jo drą­sa pa­ban­dy­ti. Taip, drą­sos rei­kė­jo, ne­su lin­ku­si į avan­tiū­ras.

– Su drau­gais juo­kau­ja­me, kad 50 me­tų yra ta ri­ba, kai kaž­kas at­si­tin­ka ir tu šo­ki į po­ky­čius – vie­ni ieš­ko ant­ros jau­nys­tės, ki­ti – vi­siš­kai nau­jos veik­los. Ar yra koks ry­šys?

– Ga­li­ma pa­šmaikš­tau­ti, kad tai – pa­sku­ti­nis de­šimt­me­tis iki pen­si­jos, kai ga­li kaž­ką pa­da­ry­ti. Tu­ri­me daug pa­tir­ties, fi­zi­nės svei­ka­tos, kom­pe­ten­ci­jų, vai­kai užau­gę, su­si­for­ma­vęs mąs­ty­mo mo­de­lis. O gal pra­de­da veik­ti iki tol "iš­ger­tos" drą­sos tab­le­tės, to­dėl imi ir da­rai.

– Jei ieš­kai po­ky­čių pas plas­ti­kos chi­rur­gą, ži­nai jų kai­ną, o ko­kių in­ves­ti­ci­jų rei­kia po­ky­čiams gy­ve­ni­me, kar­je­ro­je?

– In­ves­ti­ci­jos gy­ve­ni­mo po­ky­čiams – są­mo­nin­gu­mas ir lai­kas. Ne­pap­ras­ta iš­ma­tuo­ti.

Kar­je­ro­je pri­klau­so nuo to, kiek mes no­ri­me keis­tis: ar per­si­kva­li­fi­kuo­ti, įgy­ti nau­ją pro­fe­si­ją, ar iš­mok­ti nau­ją kal­bą. Ga­li­ma įgy­ti įvai­rių ser­ti­fi­ka­tų ir per nuo­to­li­nes stu­di­jas, nuo­to­li­nes pro­gra­mas. Tuo ypač nau­do­ja­si jau­ni­mas.

Ži­no­ma, yra ir spąs­tų, kai tam­pi ži­nėd­ra, ku­ris už­si­kre­čia įpro­čiu da­ly­vau­ti, mo­ky­tis, bet ne­žen­gia nė vie­no žings­nio no­ri­mo po­ky­čio link. Tai­gi svar­bu su­vok­ti: o kam vi­sa tai?