Benamių nakvynė po gluosniais

Gluos­nių ša­kos nu­tį­su­sios iki že­mės. Be­veik ne­per­ma­to­ma sie­na. To­kia­me ap­va­lia­me, jur­tos for­mą pri­me­nan­čia­me "kam­ba­ry­je" įsi­kū­rę ke­li be­na­miai. Čia jie at­si­vel­ka kon­tei­ne­riuo­se ras­tus čiu­ži­nius, ant ku­rių nak­čiai iš­tie­sia nu­ga­ras. Čia pa­si­de­da plas­ti­ki­nius mai­še­lius su kuk­lia sa­vo man­ta.

Už ke­lių žings­nių – neaukš­ta be­to­ni­nė tvo­re­lė. Pa­kan­ka­mo plo­čio, kad ga­lė­tų at­si­sės­ti ir iš­si­dė­lio­ti pus­ry­čius. Pus­ry­čiau­ja anks­ti, kol ta­ku dar ne­pra­de­da vaikš­čio­ti šu­nų ve­džio­to­jai. Ke­li vy­rai ir vie­na tvar­kin­gai ap­si­ren­gu­si so­li­daus am­žiaus mo­te­ris su kuo­du vir­šu­gal­vy­je. Lyg glo­bė­ja ma­žais ga­ba­liu­kais pjaus­to varš­kės sū­rio ga­ba­liu­kus, de­da ant duo­nos ir iš­tie­sia kiek­vie­nam vy­rui. Tie at­sar­giai pai­ma ir ki­ša­si į bur­ną. Pas­kui pa­da­li­ja ma­žą ga­ba­lė­lį la­ši­nių.

Pra­dė­jus tem­ti, jie sė­di ant be­to­ni­nės tvo­ros lyg kaž­ko lauk­tų. Gal kol dau­gia­bu­čiuo­se už­ges švie­sos? Tuo­met vi­si su­migs – o jie sau­giai ga­lės štur­muo­ti kon­tei­ne­rius.

Kar­tą vi­dur­die­nį, kai be­na­miai kaž­kur dings­ta, už­kal­bi­nau mo­te­rį, tvar­kan­čią te­ri­to­ri­ją ap­link gluos­nius. "O ką žmo­nėms da­ry­ti? – skal­si­no žo­džius ko­mu­na­li­nio ūkio at­sto­vė. – Būs­to jie jau ne­nu­si­pirks ir neiš­si­nuo­mos. Bet kon­tei­ne­riuo­se pa­sta­ruo­ju me­tu, ma­tyt, ran­da dau­giau gė­ry­bių. Pas­te­bė­jau, kad ir mais­tas – ge­res­nis, ir gė­ri­mai bran­ges­ni."

Vie­ną ry­tą ir pa­ti iš­drį­sau už­kal­bin­ti be­na­mius. Gal kuo įma­no­ma pa­dė­ti? Be­na­miai pa­pra­šė van­dens. Mat jo ne­ran­da kon­tei­ne­riuo­se, o pirk­ti – per bran­gu. Nu­ne­šiau ke­le­tą plas­ti­ki­nių bu­te­lių.

Mo­te­ris ir ne­klau­sia­ma pra­dė­jo pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją. Mi­rė vy­ras. Bu­tas bu­vo įkeis­tas. Ants­to­liai iš­va­rė iš na­mų. Su sū­nu­mi at­si­dū­rė gat­vė­je. Ge­rai, kad pa­va­sa­rį. Per va­sa­rą nak­vo­ja po gluos­niais. Ką da­rys žie­mą – ne­ži­no. Anks­čiau dir­bo slau­gos na­muo­se. Da­bar dar­bo nė neieš­ko. Be­veik vis­ką at­skai­čiuo­tų ant­sto­liai – atė­mė bu­tą, bet vis tiek dar li­ko sko­lin­ga. Ne­bent dirb­tų ne­le­ga­liai. Pa­vyz­džiui, pri­žiū­rė­tų vai­kus. Tik kas įsi­leis į sa­vo na­mus auk­lę iš gat­vės?

Ki­tas vy­ras dės­to sa­vo šir­dies skaus­mą. Gy­ve­no su tė­vais. Kai jie mi­rė, se­se­rys par­da­vė bu­tą. Jis at­si­dū­rė gat­vė­je.

Ne­siim­siu spręs­ti tik­ros ar su­me­luo­tos tų ne­lai­mė­lių is­to­ri­jos. Jie sa­kė, jog la­biau­siai rei­kia dra­bu­žių. Raus­da­mie­si po kon­tei­ne­rius grei­tai iš­si­te­pa. O iš­si­skalb­ti ne­tu­ri kur.

Ko­dėl nei­na į nak­vy­nės na­mus? Kol šil­ta, neap­si­mo­ka. Nak­vy­nės na­muo­se šeš­tą ry­to vis tiek iš­va­ro į gat­vę. Ge­riau gat­vė­je lik­ti ir nak­čiai. Juo­lab, kad po kon­tei­ne­rius raus­tis nak­tį ra­miau. Nie­kas ne­trik­do. Žmo­nės va­ka­rais daž­niau­sia iš­ne­ša šiukš­les. Su jo­mis ir die­nos mais­to li­ku­čius.

Ar ne­no­rė­tų kel­tis į kai­mą? Ten bū­na lais­vų na­mų, ku­riuo­se pa­vel­dė­to­jai ar­ba už­sie­ny­je dir­ban­tys sa­vi­nin­kai lei­džia gy­ven­ti be nuo­mos mo­kes­čio.

"Ten kon­tei­ne­riai – pri­va­čiuo­se kie­muo­se. Be to, kai­mo žmo­nės neiš­me­ta tiek ge­ro mais­to ir ki­tų da­ly­kų kaip mies­tie­čiai. Iš ko gy­ven­tu­me? Tek­tų ei­ti vog­ti. O mes – pa­do­rūs žmo­nės. Gy­ve­na­me iš to, kas nuo ki­tų at­lie­ka", – at­rė­mė iki tol nu­lei­dęs gal­vą ty­lė­jęs be­na­mis.

Nors pa­čiai bent akies kraš­te­liu dirs­tel­ti į be­na­mių gy­ve­ni­mą bu­vo įdo­mu, gal­būt ne­pa­sa­ko­čiau šios is­to­ri­jos, jei ne gal­vo­je be­si­su­kan­tis mo­ra­las.

Ko­dėl taip at­pi­go Lie­tu­vos kai­mas, kad ja­me ne­no­ri gy­ven­ti net sa­vo pa­sto­gę pra­ra­dę be­na­miai?

Ko­dėl kai­mas da­bar sie­ja­mas tik su už­si­li­ku­siais be­jė­giais se­nu­kais, gir­tuok­liais, ne­tin­kan­čiais nė į sam­di­nius, ar­ba stam­biais ūki­nin­kais, ku­rių ne vie­nas ten va­žiuo­ja tik kaip į dar­bo vie­tą, o pa­ts su šei­ma gy­ve­na mies­te? Be­je, da­bar jau ir dau­ge­lis sam­di­nių – ne vie­ti­niai, va­ži­nė­ja iš mies­to.

Ko­dėl de­šim­tys kai­me­lių iš vi­so ne­ten­ka gy­ven­to­jų, virs­ta tik aria­mos že­mės plo­tais su iš­li­ku­siu kai­mo pa­va­di­ni­mu?

Kai­mas išau­gi­no ne vie­ną Lie­tu­vos poe­tą, ra­šy­to­ją, dai­li­nin­ką, moks­li­nin­ką, gar­sų gy­dy­to­ją, iš­ra­dė­ją. Kai­mas tu­ri įkve­pian­čios, kū­ry­bin­gu­mą ska­ti­nan­čios, as­me­ny­bę tvir­ti­nan­čios ga­lios. Kai­me dau­gu­mos lie­tu­vių šak­nys. Mies­tuo­se gry­nak­rau­jų mies­tie­čių – ne­daug. Dau­gu­ma jų – išei­viai iš kai­mo.

Bu­vo me­tas, kai mies­tie­čiai pirk­da­vo kai­mo so­dy­bas sa­vait­ga­lio poil­siui. Da­bar praei­na ir ta ma­da. Tarp miš­kų pa­si­kly­du­siuo­se vien­kie­miuo­se, kur žie­mą iki ci­vi­li­za­ci­jos ga­li nu­si­gau­ti tik sli­dė­mis, už­si­lie­ka tik vie­nas ki­tas keis­tuo­lis, ne­pa­ken­čian­tis gy­ven­ti dau­gia­bu­čio nar­ve­ly­je. Sug­rįž­ta vie­na ki­ta jau­na šei­ma, ne­pa­būgs­tan­ti kas­dien va­ži­nė­ti dar­ban į mies­tą. Bet tuš­čių so­dy­bų dau­gė­ja. Žval­go­si jos liūd­no­mis lan­gų aki­mis, po tru­pu­tį smen­ga į že­mę, kol vi­sai su­trū­ni­ja ir su­nyks­ta.

To­kio­mis jau ne­su­si­do­mės nė vie­na ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ra, nors, par­duo­da­ma so­dy­bą kai­me, ji par­duo­tų ir gry­ną, au­to­mo­bi­lių du­jo­mis ir pra­mo­nės dū­mais neuž­nuo­dy­tą orą, neap­rė­pia­mą erd­vę su sau­lė­te­kiais ir sau­lė­ly­džiais, nuo pa­va­sa­rio ža­liuo­jan­čius me­džius, jų gel­to­ną la­pų kri­ti­mą, paukš­čių gies­mes, kie­mą, ža­liuo­jan­tį žo­le ar­ba bal­tuo­jan­tį snie­gu, ne­to­lie­se vin­giuo­jan­čią upę ar bent iš­kas­tą tven­ki­nu­ką, so­dą, kur tie­siai nuo obels ga­li nu­si­skin­ti vai­sių, dar­žą, ku­ria­me au­ga eko­lo­giš­kas svo­gū­nas, mor­ka, bu­ro­kė­lis, dar­že­lį su ryš­kių spal­vų gė­lė­mis.

Dau­gia­bu­čiuo­se vie­ni ant ki­tų gy­ve­nan­tys mies­tie­čiai to ne­tu­ri. Bet pa­na­šu, jog kuo to­liau, tuo re­čiau to pa­si­gen­da. Išau­go be pa­to­gios inf­rast­ruk­tū­ros, mies­to pri­vi­le­gi­jų ir pra­mo­gų ne­mo­kan­čios gy­ven­ti kar­tos.

Kam au­gin­ti, kai pre­ky­bos cent­re ga­li nu­si­pirk­ti ne tik užau­gin­tą, bet ir nu­lup­tą ne­tgi iš­vir­tą bu­ro­kė­lį, nu­plau­tą mor­ką, gra­žiai su­pa­kuo­tą ža­lu­my­ną, su­rai­ky­tą duo­ną?

Kam tie me­džiai kie­me, kai ga­li nuei­ti į par­ką? Kam upė, kai po ke­le­tą kar­tų per me­tus ga­li iš­va­žiuo­ti prie ko­kios nors pa­sau­lio jū­ros?

Lai­ki­nu­mo jaus­mas, per­smel­kęs nuo gal­vos iki ko­jų. Vieš­bu­ti­nis gy­ve­ni­mo sti­lius, kai ne­rei­kia ži­no­ti, jog ko­jos re­mia­si į sa­vo kie­mo žo­lę, o tu vie­nin­te­lis bren­di per nie­kie­no ne­nuk­ra­ty­tą ra­są.

Ir ne­no­ras kur­ti pa­čiam. Tik troš­ki­mas nau­do­tis jau su­kur­to­mis gė­ry­bė­mis.

Ar ne per daug pra­ran­da­me?

Kai­mo žmo­nės neiš­me­ta tiek ge­ro mais­to ir ki­tų da­ly­kų kaip mies­tie­čiai. Iš ko gy­ven­tu­me? Tek­tų ei­ti vog­ti. O mes – pa­do­rūs žmo­nės.