Naujausios
Skryniadirbiai iš pašaukimo
Kraitis ir kraičio skrynia — vis labiau į praeitį besitraukiantys daiktai ir žodžiai. Ventos miestelyje (Akmenės rajonas) gyvenantys tautodailininkai 47-erių metų Rimantas Balčiauskas ir ketveriais metais jaunesnė jo žmona Jolanta šią patirtį neigia. Per keletą metų R.Balčiauskas yra padirbinęs ir pardavęs keliolika didelių bei mažesnių skrynių. Kraičio skrynias jis padarė ir savo dukterims.
Laimutė ZIMKIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Skrynių papuošalas — pats medis
R. Balčiauskas dirbina skrynias tik iš ąžuolo, jų nedažo, nepaišo ant jų gėlių ir balandžių.
„Didžiausias skrynių papuošalas — pats medis, — sako meistras. —–Dažytos, raštais puoštos skrynios turėtų būti autentiškos, būdingos žemaičiams ar aukštaičiams. Mano skrynios yra ne regioninio tipo–autorinės, šiuolaikiškos.“
Daugiau nei dešimt metų dekoratyvių medinių dirbinių gamyba užsiimantis tautodailininkas pradžioje dirbino suoliukus, įvairius baldus, druskines, cukrines, šaukštus, duonines ir kitokias interjero bei buities smulkmenas.
Rimantas Balčiauskas teigia, kad link skrynių jį „atvedė“ duoninės. “Noriu, kad mano dirbiniai būtų saviti, tokie, kokių dar nėra buvę,–atviravo meistras. — Taip buvo ir su duoninėmis. Gaminu jas iš ąžuolo, su dekoratyviais metaliniais lankstais ir rankenėlėmis, plyšeliais orui, papuošimais iš odos. Kai kurios duoninės — didelės, su antvožais, panašios į skrynias“.
Metus prašė didelės skrynios
Pirmąją skrynią prieš keletą metų R. Balčiauskas padarė moteriai iš Panevėžio jos pačios prašymu.
Jolanta Balčiauskienė pasakojo, kad panevėžietė vienoje mugėje ilgai apžiūrinėjo jų duonines, o paskui paklausė, ar nedarome didelių skrynių. Galvojame daryti, buvo atsakyta. „Pasikeitėme telefono numeriais, ir moteris beveik metus mums skambino, prašydama didelės skrynios. Tai buvo impulsas imtis naujo dirbinio,“ — prisimena Jolanta Balčiauskienė, padedanti vyrui medžio darbuose.
Ventiškis skryniadirbys pagamino panevėžietei didelę skrynią iš storų ąžuolo lentų su gaubtu antvožu, špagato rankenomis. Tai buvo viena iš brangiausių jo dirbintų skrynių, parduota už 800 litų. Moteris pirko skrynią susidėti patalynei.
Patalynei ir žaislams, jaunavedžiams ir naujagimiams
Balčiauskai savo skrynias ir kitus medžio dirbinius eksponuoja regioninėse ir rajoninėse parodose, parduoda mugėse, yra pristatomi įvairiuose leidiniuose, kaip tradicinius amatus reprezentuojantys Akmenės krašto tautodailininkai. Jie įtraukti į Žiemgalos regiono turistinį maršrutą.
Be didelių brangių iš storų lentų padirbintų skrynių gaminamos ir mažesnės, supintos iš ąžuolinio medžio atraižų, kurios nebrangiai perkamos iš baldų įmonės, kaip gamybos atliekos. Tai perpus pigesnis variantas.
Skrynios perkamos įvairiais tikslais ir skirtingiems daiktams susidėti.
Moteris iš Joniškio ištekančiai krikšto dukrai pirko skrynią, kaip kraitį. Skrynias jaunavedžiams vestuvių proga yra dovanoję jų draugai, bendradarbiai, giminaičiai.
„Vieni žmonės sako į skrynią dėsią patalynę, kiti — rankšluosčius, treti — vaikų žaislus. Buvo jau ne vienas atvejis, kai jauna šeima įsigyja skrynią, vos gimus kūdikiui, ir džiaugiasi dėsianti į ją vaiko daiktus: pirmuosius šliaužtinukus, batukus, pirmuosius sąsiuvinius, piešinius , ir taip–iki pilnametystės. Paskui tokią prisiminimų skrynelę aštuonioliktojo gimtadienio proga savo atžalai padovanos, “ — pasakoja R. Balčiauskas.
Skryniadirbiai turi paslapčių
Rimantas Balčiauskas savęs skryniadirbiu nevadina.
„Senosios kraičio skrynios labai skiriasi nuo manųjų,–pasakojo tautodailininkas.–Esu matęs labai prabangių senų skrynių su slėptuvėmis auksinukams laikyti. Su pertvaromis dideliems ir mažesniems daiktams susidėti.“
Pasak R. Balčiausko, kiekvienas tikras skryniadirbys turėdavo savų paslapčių, kaip pagaminti įdomių, ne kiekvienam atsiveriančių skrynių: jos turėdavo ir dvigubą dugną, ir priėjimą iš šono. Latvijos muziejuose meistras yra matęs, kaip su visom kojom skrynia gali nuvažiuoti į šoną, atverdama po ja esančius slaptus stalčius. Jis apgailestavo, kad Lietuvoje literatūros apie kraičio tradicijų raidą ir kaitą įvairiuose regionuose mažiau nei kaimyninėje šalyje. Ketina daugiau pavažinėti po Žemaitijos muziejus, pasirankioti informacijos, gal tuomet pereis ir prie autentiškų regioninių skrynių dirbimo.
Pašaukimas
„Abu su žmona nesame baigę jokių dailės studijų, viską, ką darome, darome iš pajautimo ir pašaukimo. Esame tikri tautodailininkai, savamoksliai,“ — atvirauja meistras.
R. Balčiauskas yra baigęs Mažeikių profesinę stalių mokyklą. Tarnaudamas tuometinėje sovietinėje armijoje, pradėjo domėtis medžio darbais, buvo pastebėtas, paskirtas dirbti staliumi ir iki tarnybos pabaigos galėjo drožti įvairius papuošalus.
Armijoje R. Balčiauskas susipažino su lietuviu, baigusiu architektūros studijas Kaune. Šis, pamatęs bičiulio gebėjimus, patarė jam pabaigus tarnybą stoti į Vilniaus dailės instituto Kauno filialą ir lavinti Dievo duotus talentus.
„Gal ir būčiau šį institutą baigęs, — šiandien svarsto tautodailininkas. — Tačiau gyvenimas pasisuko kitaip.“
Viekšniuose ( Mažeikių rajonas) gimęs ir augęs būsimasis tautodailininkas po tarnybos atvažiavo į Kauną ir nutarė kurį laiką padirbėti, išmokti piešti, kad vėliau išlaikytų stojamuosius egzaminus. Norėdamas gauti bendrabutį, įstojo į pirmą pasitaikiusią profesinę mokyklą ir mokėsi metalo tekintojo specialybės. Buvo priimtas dirbti į instituto piešimo katedrą laborantu, vėliau mokymo meistru, o galiausiai dvejus metus darbavosi laboratorijos vedėjo pareigose.
Septyneri darbo metai, nuolatinis bendravimas su autoritetingais dėstytojais davė nepaprastai daug žinių apie daiktų proporcijas, formas, standartus. Ne viename Lietuvos kampelyje teko rengti muziejus.
Žmona — didžioji pagalbininkė
Tauragėje gimusi Jolanta Balčiauskienė pasakojo, kad buvo pradėjusi studijuoti Kauno kūno kultūros institute, tačiau ištekėjusi studijas metė.
„Visą laiką sportavau ir apie jokius menus negalvojau, neįsivaizdavau turinti su jais kažką bendra, — prisipažįsta moteris. — Tiktai begyvenant kartu šeimoje tą pajautimą iš savęs ištraukiau. Visi šį pradą turime, ir, jeigu atsiranda palankios sąlygos jam atsiskleisti, jis atsiskleidžia.“
Jolanta — didžiausia vyro pagalbininkė, atėjusi į talką tada, kai šis nebespėdavo ir gaminti, ir šveisti savo dirbinių. Pati pasiprašė, kad ją pamokintų. Dabar šveičia ir staklėmis, ir rankomis, tepa aliejumi. Be jos pritarimo, įvertinimo negimsta nė vienas medžio dirbinys.
Tautodailininku Rimantas Balčiauskas tapo prieš ketverius metus, jo žmona — prieš dvejus.
„Mes gyvename ne kaip visi, — kalba J.Balčiauskienė. — Pernai jaunesnioji dukra Raimonda baigė Ventos gimnaziją raudonu diplomu ir visų nuostabai niekur nestojo mokytis, išvažiavo dirbti į Londoną. Ji puikiai piešia. Nusiuntėme į Angliją teptukus, dažų, nes buvo prasitarusi, kad užeina noras patapyti. Vyresnėlė Justina gražiai siuvinėja.“
Mokysis audimo ir kalvystės
Balčiauskų namuose beveik visi baldai padaryti Rimanto rankomis. Jolanta sako, kad jų dukros užaugo be guzų, nes vyro baldai yra užapvalinti, saugūs ir patogūs.
Šiandien didžiausias jų rūpestis — prasiplėsti dirbtuves, įsigyti naujos įrangos.
„Kol negaminau smulkių meno dirbinių, įsivaizdavau, kad turiu labai gerus įrengimus. Obliavimo, frezavimo, ir šlifavimo staklių visiškai pakako, o vėliau prireikė daug kitokių įrengimų,“ — pasakojo Rimantas.
Dirbtuves jis pasistatė pats, ir dabar šalia dirbtuvių stato priestatą. Jame turės tilpti audimo staklės, nes Jolanta ketina mokytis austi, ir bus įrengta nedidelė kalvė. Rimantas Balčiauskas sako, kad nori pats savo mediniams dirbiniams nusikalti metalinius elementus. „Kalvių sunku prisiprašyti, kad nukaltų kelias rankenėlės, be to reikia ilgai aiškinti, kokios jos turi būti. Mokysiu kalvystės pats.“
Laimutės ZIMKIENĖS nuotraukos
SKRYNIADIRBIAI. Rimantas ir Jolanta Balčiauskai save vadina savamoksliais meistrais, dirbančiais iš pajautimo ir pašaukimo.
SKRYNIOS. Balčiauskų pagamintos skrynios yra ne regioninio tipo — autorinės, šiuolaikiškos.
MEISTRAS. Rimantas Balčiauskas ne tik daro įvairius medinius baldus, interjero detales, tačiau ketina ir išmokti kalvystės, pats kalti metalinius elementus.
KRAITIS. Balčiauskų dukra Justina žino, kad jai ir seseriai teks ne tik duoninės, kraičio skrynios, bet ir viskas, ką gražiausio yra padarę tėvai.
ŠAUKŠTAI. Tautodailininkai Balčiauskai siekia, jog kiekvienas jų dirbinys būtų savitas, šaukštai — taip pat.
INTERJERAS. Paveikslų rėmeliai, raitytos vazos, spintelė — viskas padaryta Rimanto Balčiausko rankomis.Moteris beveik metus mums skambino, prašydama didelės skrynios„os“
Laimutės ZIMKIENĖS nuotraukos