Naujausios
MANO ŽAISLO ISTORIJA
Nuo medinio avinėlio iki „kompiuterio“
Į svečius pakvietusi Dirvonėnų kaimo (Šiaulių rajone) gyventoja, ištikima „Šiaulių krašto“ skaitytoja Birutė SUTKIENĖ ant sofos jaukiai susodino ir išdėliojo net šešis jai vaikystę primenančius žaislus. Pridėjo ir knygutę. Seniausias žaislas skaičiuoja septintą dešimtį.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Pirmieji žaislai – mediniai
Pasakojimą apie savo žaislus ponia Birutė pradeda nuo pašalinio akiai neišvaizdaus rankų darbo medinio avinėlio.
„Su juo pirmoji žaidė 17 metų už mane vyresnė sesuo. Tačiau „paragauti“ jo ragelių bei kojelių teko ir man“, – juokiasi moteris, atkreipdama dėmesį į gerokai apkramtytą žaisliuką.
Kitas jos labai mylėtas ir saugotas žaislas – medinis, tėčio Kalėdoms parneštas spalvingas arkliukas ant ratukų. Jį mergaitė dovanų gavo būdama penkerių, maždaug 1966-aisiais.
Su arkliuku, kaip ir kitais vaikystės žaislais, nei savo vaikams, nei sesers vaikams ji žaisti neleido. Vos kartą dukra arkliuką buvo nusinešusi į „Beždžioniukų diskoteką“, nes labai tiko ten skambėjusiai dainai „Medinis arkliukas“ iliustruoti.
Mokyklos laikus primena lėlės ir knyga
Pirmąją plastmasinę lėlę mažajai Birutei mama parvežė iš Plungės. Tada pirmokei mergaitei žaislas buvo dovana už gerą mokslą. Nuo laiko lėlytės veidelis sutrūkinėjo, akytės nusitrynė, tačiau jos išmesti poniai Birutei ranka nekyla.
Lėlės drabužėliai – vis dar tvarkingi ir išskalbti, kaip ir kitos, juodaplaukės lėlės. Ją trečioje klasėje padovanojo draugė. „Klasėje keisdavomės dovanėlėmis. Draugė paklausė, ko norėčiau. Nedvejodama atrėžiau: „Lėlės ir būtinai juodais plaukais“. Ar esate pastebėję, kad ir šiais laikais lėlių juodais plaukais žymiai mažiau nei šviesiaplaukių“, – dėmesį atkreipia ponia Birutė.
Baigusi tris klases mergaitė iš mylimos mokytojos dovanų gavo 1969 metais išleistą H.K. Anderseno „Kiauliaganį“ su ryškiais piešinėliais.
„Ypač mane žavėjo įspūdingos princesių šukuosenos ir suknelės, jas galėjau tyrinėti valandų valandas“, – pasakoja knygelę išsaugojusi moteris.
„Kompiuteris“ ir išsvajota žaislinė spinta
B. Sutkienės vaikystė prabėgo Gedikėnų kaime, Plungės rajone. Bendraamžių kaime trūko, todėl mergaitei dažnai tekdavo žaisti vienai. „Štai – mano vaikystės kompiuteris“, – šypsodamasi moteris rodo jau vietomis išplėšytą žaidimo lentą – trasą, kuria paleistas kamuoliukas riedėdavo, rinkdamas žaidėjui taškus.
„Kadangi žaisti nebuvo su kuo, pasidėdavau du popierėlius ir pakaitomis rezultatą rašydavau tai ant vieno, tai ant kito, įsivaizduodama žaidimo draugą“, – prisimena ponia Birutė.
Vienas paskutiniųjų išsaugotų žaislų – dėdinos (taip vadino močiutės brolio žmoną) dovanota žaislinė medinė spintelė. „Dėdina ją saugojo dukrai, bet turėjo tik sūnus, tad po ilgų prašymų, būdama dvylikos, ją pagaliau gavau dovanų“, – išsipildžiusį troškimą prisiminė ponia Birutė.
Jei išsaugojote vaikystės žaislą ir galite apie jį papasakoti, skambinkite į „Šiaulių krašto“ redakciją telefonu Šiauliuose 591558 arba rašykite elektroniniu paštu marina@skrastas.lt. Prisiminkime vaikystę kartu.
ŽAISLAI: Birutė Sutkienė ir dabar saugo vaikystės žaislus – medinį arkliuką, lėles, „kompiuteriu“ vadintą žaidimų lentą ir vaikiška spintą.
VAIKYSTĖ: 1966-ieji. Nuotraukoje Birutei – penkeri, mergaitė įamžinta su Telšiuose močiutės nupirktu sunkvežimiu: „Močiutė vis siūlė kokią lėlę, o aš užsispyrusi prašiau mašinos“.
AVINAS: Rankų darbo, maždaug 1947 metų medinis avinėlis nukentėjo ne tik nuo mažosios Birutės, bet ir nuo jos vyresnės sesers dantukų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.