Naujausios
Pokario emigranto misija – Lietuvos jaunimas
96-erių Australijos lietuvio Kazimiero Butkaus darbai – tobulas nesavanaudiškos meilės Lietuvai pavyzdys. Pokario emigrantas, kilęs iš Radviliškio rajono, daugelį metų remia Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją, yra įvairių fondų ir premijų steigėjas. Vadinamas filantropu ar mecenatu, Kazimieras nuoširdžiai prieštarauja: „Esu jaunimo bičiulis ir padedu ne dėl šlovės, bet iš meilės ir pareigos savo tolimai tėvynei Lietuvai.“
Sigita STONKIENĖ
Stipendijos
Garbaus amžiaus Kazimieras Butkus daugiau kaip pusę amžiaus gyvena Australijoje – nuo tada, kai jauną pilotą, kaip ir tūkstančius kitų lietuvių, pokario audros išvijo iš tėvynės.
Per tuos metus jis niekada nėra lankęsis Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje ar meldęsis Aukštelkės bažnytėlėje, Šiaulių rajone, kurią padėjo renovuoti. Bet Kazimiero vardas pedagogų, gimnazistų ar pagyvenusių žmonių lūpose skamba su didele pagarba. Ir nenuostabu: jo jautrumo ir dėmesio Lietuvos švietimui ir atskiram žmogui galėtų pasimokyti bet kuri valdžia.
Jeigu ne Kazimiero parama, kas žino, ar tos jau penkios dešimtys gabių gimnazistų, kurių studijoms Lietuvoje nuo 2001-ųjų jis kasmet skiria solidžias stipendijas, apskritai būtų galėję ir galėtų siekti aukštojo mokslo? Ši parama tęsiasi visus studijų metus, o gimnazijos pareiga tėra rekomenduoti tinkamus žmones paramai gauti. Vienintelė studentų rėmėjo sąlyga – jaunuoliai turi studijuoti Lietuvoje.
Dovanos
Tolimojo gimnazijos bičiulio dvasia, galima sakyti, jaučiama dažname Juliaus Janonio gimnazijos kampelyje. Kazimiero lėšomis įkurta gimnazijos konferencijų salė pavadinta jo vardu.
Kazimiero paramos dėka buvo atnaujinta kompiuterių klasė, parūpinta naujos įrangos bei inventoriaus. Remiama gimnazijos biblioteka, muziejus, skirta lėšų gimnazijos mokytojų kambariui, aktų salei, kabinetams, koridoriams atnaujinti, padovanojo net mikroautobusą.
Be jo dėmesio neliko ir Šiaulių anglų kalbos mokytojų asociacijos centras, gimnazijos 150 metų jubiliejaus proga padovanotas Sidnėjaus olimpinių žaidynių medalių rinkinys, šviesaus atminimo jo žmonos, Nadieždos Valerijos Butkuvienės gintarinių papuošalų kolekcija, kitos dovanos bei geri darbai...
Praėjusį, 160-ąjį jubiliejinį rugsėjį, naujuosius mokslo metus paskelbė gimnazijos pasididžiavimas – varinis varpas, simbolizuojantis Australijos bičiulių Isoldos Poželaitės-Davis A. M., Kazimiero Butkaus bei šviesaus atminimo Vlado Morkio indėlį į gimnaziją. Ir šį kartą Kazimieras neliko nuošalyje: skyrė lėšų gimnazijos jubiliejiniams leidiniams ir remonto darbams dalinai finansuoti.
Jubiliejiniais metais buvo išpildytas ir šviesaus atminimo Šiaulių miesto garbės piliečio Jono Krivicko paskutinis noras – Kazimieras parėmė jo prisiminimų knygos „Ir praskriejo kaip vėjas“ leidimą.
Konkursas
K. Butkaus vardu pavadintą Juliaus Janonio gimnazijos paramos fondą sudaro banke padėtas indėlis. Iš jo palūkanų šiemet 21-us metus mokamos premijos tradiciniu tapusio Isoldos Poželaitės-Davis A. M. vardo anglų kalbos konkurso laureatams. Konkurse kiekvienais metais dalyvauja įvairių Šiaulių apskrities mokyklų 12-ųjų klasių moksleiviai.
Anglų kalbos konkurso gimnazijoje pradininkė buvo Australijos lietuvė Isolda Poželaitė- Davis A.M, jos vardu konkursas ir pavadintas. Būtent Isoldos pastangų dėka Kazimieras Butkus ir tapo gimnazijos rėmėju.
Beje, Kazimiero parama pasiekė ir kitas Šiaulių mokyklas bei Šiaulių vaikų ligoninę – 2001 metais davė lėšų naujoms technologijoms įdiegti.
Bažnyčia
Mecenatas prisidėjo renovuojant savo istorine praeitimi garsią Šiaulių priemiesčio šv. Antano Paduviečio Aukštelkės bažnytėlę: 2008 – 2010 metais skyrė paramą Kristaus Kančios Kelio paveikslų rėmų, altoriui atnaujinti, elektrinių vargonų, kompiuterinės muzikinės programos, naujų suolų-klauptų, baldų, kitas inventoriui įsigyti, patalpų šildymui, stogui dengti, vidaus ir fasado remontui, langų, durų, laiptinių keitimui bei kitiems remonto darbams.
Dėkingi parapijiečiai pasirūpino, kad informacija apie Kazimiero paramą bažnyčiai pasiektų Popiežių, o apie gerus darbus byloja bažnyčioje pakabinta lentelė.
Tolimojo mecenato dėmesys neaplenkia ir jaunų talentų. 2009 metais Šiaulių konservatorijos mokinį Tadą Motiečių, gabų jauną muzikantą, pasiekė dovana – Kazimieras Tadui padovanojo akordeoną.
Pokalbis
Su Sidnėjuje gyvenančiu K. Butkumi kalbėjomės ankstyvą žiemos rytmetį. Buvo iš anksto susitarta: norime parašyti apie jį, juolab kad po šitiek gerų darbų jo paties žodžių Lietuvos žmonės nėra girdėję. Kazimieras ir nesipriešino: jeigu reikia, tai reikia...
Kai kitame Žemės pakraštyje pakėlė telefono ragelį, laikrodis rodė septynias.
– Pas mus žiema, dar visai tamsu ir prisnigo, – sakau Kazimierui, o šis juokiasi: Australijoje dabar pati vasara, saulė šviečia visu smarkumu, o laikrodžio rodyklės artėja prie šešioliktos valandos. Pensione, kuriame Kazimieras gyvena, netrukus bus pietūs.
Žinau, kad Kazimieras juda vežimėliu, bet apie sveikatos problemas nekalbame. Telefonu jo balsas sodrus, kalba gražiai lietuviškai, kartkartėmis nuoširdžiai nusijuokdamas. Nesistebėtum, jeigu nežinotum, kad neužilgo švęs 100 metų jubiliejų.
Emigracija
Prašomas papasakoti, kokie vėjai nubloškė į tolimąją Australiją, buvęs pirmosios eilės lakūnas pilotas atsidūsta: „Atsidūriau, ir tiek... Taip išėjo, žinot...“
Kazimiero istorija – kaip du vandens lašai panaši į tūkstančių kitų lietuvių, kuriuos pokario audros išblaškė po svetimus kraštus. Kai rusai pradėjo stumti vokiečius iš Lietuvos, bėgo į Vokietiją. Vėliau kuriam laikui apsistojo Austrijoje, dirbo vaisvandenių gamykloje. O kai rusai pradėjo veržtis į Austriją, pasitraukė prie Šveicarijos sienos.
„Taip ir gyvenom... Reikėjo gyventi.., – po sekundės, tarsi užbėgdamas nelinksmiems prisiminimams už akių, pasidžiaugia: – Tiesą sakant, ne taip blogai ir sekėsi. Turėjau tokią mainų krautuvę, kurioje užėjęs žmogus galėjo prekes pasikeisti arba išsimainyti. Be to, vietiniai žmonės buvo labai draugiški.
O 1949 metais pasiūlė: kas nori, gali užsirašyti vykti gyventi į užsienį. Taip mes užsirašėm į Australiją. Ir išvažiavom.“
Kaip ir daugumai pokario emigrantų, pradžia buvo sunki: kurį laiką plušo geležinkelio dirbtuvėse. Vėliau darbštus lietuvis ėmėsi Europoje išmėginto prekybos verslo.
Kalba
Kalba Kazimieras be jokio žymesnio akcento ir net nustemba, paklaustas, kaip per tiek metų svetimkalbėje aplinkoje tai pavyko?
– Tai kad mes negalėjome savosios kalbos pamiršti! Gyvenom mieste, kuriame buvo ir tebėra susibūrusi gana didelė lietuvių bendruomenė. Čia mes, lietuviai, labai gerai sugyvenam...“
Kazimieras kasdien domisi Lietuvos įvykiais, skaito ir prenumeruoja lietuvišką spaudą: žurnalą „Pasaulio lietuvis“, „Mūsų pastogę“, „Tėviškės aidus“ ir kitus laikraščius. Žino, kas, kur ir kaip vyksta.
Patriotas
– Australijoje prabėgo per šešiasdešimt jūsų gyvenimo metų. Ar planavote kada nors grįžti į Lietuvą?
– Žinot, nepasakysiu... Buvom jauni, gyvenom, čia įleidom šaknis... – nutyli, kad Sovietų sąjungos geležinė uždanga Lietuvos emigrantams duris į tėvynę užtrenkė geram pusšimčiui metų. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau buvo garbaus amžiaus, be to, ir sveikata buvo nebe ta.
Tačiau bėgantys metai neištrynė gimtinės ilgesio.
– Aš Lietuvos labai, labai pasiilgstu... Įsivaizduoju Lietuvą labai gražią... Žinau, kad jos jaunimas yra labai mokytas, paslaugus... Aš esu lietuvis, ne australas, visada buvau Lietuvos patriotas. Todėl ir padėjau, ir padedu, kiek galiu. Ne tiktai mokyklai, vaikams. Va, apleistą bažnytėlę sutvarkėm, man net popiežius diplomą, palaiminimą, atsiuntė, – santūriai, bet ne be pasididžiavimo kalba. – Be to, aš turiu didžiulę krūvą laiškų. Jaunimas rašo ir dėkoja, berniukai ne tokie aktyvūs, o merginos tai labai labai dėkoja“.
Eilėraščiai
Apie pusvalandį trukusio pokalbio metu Kazimieras Butkus neužsiminė, kad likęs vienumoje apie tolimąją tėvynę Lietuvą rašo eilėraščius. Nuolatos ryšius su juo palaikanti mokytoja Augutė Vaičiulienė perdavė praeitais metais sukurtą Kazimiero posmą, kurį ji gimnazijos bendruomenei ir svečiams nuo scenos perskaitė praėjusį spalį, per gimnazijos 160-ies metų jubiliejų.
„Jei aš sparnus erelio turėčiau
Tai skrisčiau dar laimės patirt
Į mielą brangią Tėvynę nuskrist
Jos globoje geisčiau numirt....“
Lietuvos jaunimui Kazimieras Butkus linki vieno: mylėti savo tėvynę ir jos niekada neišduoti.
Kazimiero Butkaus metai
K. Butkus gimė 1916 metų vasario mėnesį Lietuvoje. Radviliškyje lankė pradžios mokyklą, vėliau keturių klasių progimnaziją.
Dvejus metus mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje.
1934 metais įstojo į karo aviacijos antros laidos puskarininkių lakūnų-pilotų mokyklą.
1940 metais suteiktas pirmos eilės lakūno-piloto vardas. Tais pačiais metais tapo atsargos karininku.
1949 metais su žmona Nadiežda Valerija emigravo į Australiją.
Už ilgametę nuoširdžią paramą 2001 metais Kazimierui Butkui suteiktas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos garbės vardas.
2000 metais – Šiaulių anglų kalbos asociacijos garbingas „Honorary Member“ vardas.
Juliaus Janonio gimnazijos direktoriaus Rimo Budraičio, mokytojos Augutės Vaičiulienės bei Moterų Veiklos Inovacijų Centro rūpesčiu K. Butkus apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.
2010 m. kovo mėnesį išsiųstas Jo Šventenybės Popiežiaus Benedikto XVI Apaštalinis Palaiminimas Kazimierui Butkui.
LAKŪNAS: Lietuvos karo aviacijos mokyklos puskarininkis, I eilės lakūnas-pilotas Kazimieras Butkus tarpukariu ant lėktuvo.
PULSAS: Maždaug 1936-ieji metai. Gydytojas tikrina pirmąjį šuolį su parašiutu atlikusio lakūno-piloto Kazimiero Butkaus pulsą.
Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.